Iš biatlono trasos - į gamyklos direktoriaus kėdę

Pasakodamas savo istoriją jis plačiai šypsosi. Visi jo nuotykiai baigiasi laimingai ir jis man atrodo tikras laimės kūdikis. Aš vis dar nesusigaudau su kuo kalbu – pagal dokumentus Andrius yra vieno didžiausių Lietuvos fabrikų direktorius, tačiau prieš save aš matau 32 metų sportišką ilgaplaukį vyriškį, simpatišką Holivudo herojų. Vaikystėje jis nenustygdavo be veiklos, tik pasirinkimas gimtojoje Ignalinoje buvo nedidelis - biatlonas arba slidės. Andrius pasirinko biatloną ir buvo daugkartinis Lietuvos ir Latvijos čempionas, Lietuvos rinktinės narys. Neišdildomą įspūdį Ignalinoje jam paliko legendinis biatlonininkas Algimantas Šalna - nuoširdus žmogus holivudiška šypsena.

Jo garbinamas A. Šalna tapo olimpiniu čempionu, o Andrius į olimpinę rinktinę neprasibrovė. Iš biatlono trasos pasuko į krašto apsaugos savanorius. Puikiai šaudantį vaikį į savanorių būrį atvedė tėvas – armijos kapitonas, vienas pirmųjų atsisakęs sovietinio karinio bilieto. Tada tie bilietai buvo verčiami į didelę krūvą prie Seimo.

Iš savanorių tarnybos pats tiesiausias kelias – į Karo akademiją. Bet čia jo nepriėmė. Užtat Kūno kultūros institute energija trykštantis sportininkas savo vietą surado. Čia nedaug kas nuoširdžiai mokėsi – visiems galvoje buvo treniruotės, čempionatai ir olimpiados. Andrius mokėsi rimtai – studentauti neleido Ignalinoje išmoktas griežtas sportinis režimas.

Aštuoniolikos sulaukęs Andrius iš biatlono peršoko į medžioklę, bet tikru medžiotoju taip ir netapo – neprisimena, kada paskutinį kartą šovė. Medžiotojo bokštelyje jis grožisi gamta, kvėpuoja miško oru, stebi žvėris. Bet nešaudo. Žiemą Andriaus laisvalaikis – ant slidžių su šautuvu, vasarą – pėsčiųjų maratonai, kada per parą žmogus nueina šimtą kilometrų.

Viskas, ko imdavosi Andrius, baigdavosi didelėmis ar mažomis pergalėmis. Tik jis vis ieškojo kažko naujo ir neįprasto – biochemijos ir sporto studijas išmainė į filosofiją ir informacinę visuomenę, o pradėjęs dirbti irgi nenustygo vienoje vietoje. Nenumetė nė vieno nepabaigto darbo, bet vis nerasdavo savęs, darbai buvo tik „masės judėjimas“, o širdis troško naujų iššūkių ir nuotykių.

Kartą Andrius pamatė atviruką su skaisčiai geltono smėlio salomis smaragdiniame vandenyne. „Ką aš čia vis dar veikiu?“ – persmelkė mintis, o kojos pačios nuvedė į kasą pirkti bilieto į Tailandą. Lietuviai tada buvo uždari ir bijojo pasaulio. O jis laužė taisykles, norėjo tapti pasaulio piliečiu, pažinti save.

O gal tiesiog būti kelyje - iš šiaurės į pietus, iš rytų į vakarus septynis mėnesius su drauge keliavo po Tailandą, Vietnamą, Laosą, Indoneziją ir Kambodžą. Lingavo išklerusiais autobusais, dardėjo rikšomis, važiavo motoroleriais, valtimis kėlėsi iš vienos salos į kitą. Tailande lankė nardymo kursus, su kuprinėmis ant pečių keliavo per Kambodžos džiungles. Azijoje visiškai atitrūko nuo kasdienybės: valgė gatvėse, nakvodavo bet kur - kilimėlį ir miegmaišį tiesdavo tiesiog gatvėje, šalia kavinių. Svarbu, kad po stogu.

Andriaus pasakojimas – kaip nuotykių filmas. Štai kadrai, kaip jis mėnesį leidžia Laoso ligoninėse, susirgęs amebiniu kolitu. Paskui – ištaiginga Bankoko klinika, kur tenkinami visi paciento norai. Leido rinktis gydytoją kokios nori rasės ir lyties. O štai kadre – tos klinikos pacientas arabų šeichas, jam iš paskos seka aštuonios nėščios žmonos.

Po išbandymų ligoninėse iškeliavo į Indoneziją, kur nepaprastai draugiški žmonės ir įstabaus grožio gamta: vulkanai, drakonai, milžiniškos tarsi spalvingas kilimas žuvys. Šitoks rojus negalėjo amžinai tęstis, todėl po septynių Azijoje praleistų mėnesių keliautojai grįžo į Lietuvą.

Tėvynėje – vasara, bet niūru, norėjosi rengtis paltą. Kelionių ilgesį gydė darbu - draugei padėjo įkurti papuošalų parduotuvę. Čia pravertė kelionės po Aziją - Laose surado masyvių sidabro papuošalų tiekėją, o iš Indonezijos parsivežė juvelyrikos darbų su pusbrangiais akmenimis. Pats Andrius ėmėsi nekilnojamojo turto verslo.

Dar iki kelionės jis buvo sukaupęs gerą verslo patirtį: vis atidarydavo vieną kitą parduotuvę Lietuvoje ar užsienyje, bendravo su garsiomis drabužių bendrovėmis. Andriaus darbas buvo kviesti jas į Lietuvą, derėtis dėl sąlygų, užsakyti kolekcijas, organizuoti parduotuvių atidarymus. Įdarbintas vadybininku per bandomąjį laikotarpį šoktelėdavo iki direktoriaus ar rinkodaros vadovo.

Tik vieną kartą vėl buvo sugrįžęs į sportą – dirbo Lietuvos biatlono federacijos generaliniu sekretoriumi. Visa Andriaus veikla prasidėdavo praktiškai nuo nulio – tekdavo kurti verslo planus, ieškoti klientų, iš naujo suvaldyti tiekėjus, dieną naktį rietis su statybininkais. Ir visada – prieš atidarymą dvi bemiegės savaitės. Draugai pasakojo, kad sykį net valgė miegodamas.

Andriui tie darbai patiko, bet jis jau dairėsi platesnių vandenų. Horizonte jo akį patraukė didžiulis „Arvi“ salynas. Šioje įmonių grupėje – beveik dvi dešimtys skirtingų įmonių. Andriui pasirodė, kad čia ir yra tikroji vieta veikliam žmogui.

Kaip tik tuo metu „Arvi“ nusprendė plėstis į Rytus. Kai jo paklausė, ar galėtų pradėti verslą ne Lietuvoje, Andrius išsyk susikrovė kuprinę ir išvyko. Keliavo po Kazachstaną, Turkmėniją, Kirgiziją – didžiuliai projektai, naujos pažintys, kitokios tradicijos. Iki šiol darbe jį labiausiai vertina už mobilumą – Andrius nedvejodamas vyksta į bet kurį pasaulio kraštą, prisitaiko prie bet kokio mentaliteto.

Akyse jau bėga kito filmo kadrai – veiksmas vyksta Kazachstane. Andrius nustėręs oro uoste stebi jauną vyriškį, kuris pro visureigio langą „Makarov“ pistoletu taikosi į policininką – lėtai vedžioja vamzdžiu, žaidžia su spyna. Kai nusibosta, uždaro langą ir nuvažiuoja.

O sykį šaudė ir į Andrių – viešbučio kieme užpuolė girtas kazachas. Lietuvis sureagavo žaibiškai – čiupo užpuoliko rankas, iškėlė į viršų. Nuaidėjo šūviai – pistoletas buvo dujinis. Tai supratę, iš viešbučio išbėgo ir apsaugos darbuotojai. „Pirma kazachų reakcija – pulti, aiškinasi jie po to, – sako Andrius, – o šiaip malonūs žmonės.“ 

Kazachai net vairuoja kaip filme – važiuoja išsyk keliomis viena prie kitos prilipusiomis mašinomis, vienoje sėdi bosas, o kitoje – sargyba: užkerta kelią, neleidžia priartėti.

Ar toje šalyje yra vietos lietuviams? Ar mūsų broliai čia gali tikėtis sėkmės? Andrius pasakoja tokią istoriją: kazachų farmacijos verslą valdė lietuvių šeima, kol vyrą išvežė į mišką, pririšo prie medžio. Teko bėgti į JAV. Tai kur sėkmė? „Gyvas išvyko, su šeima“, - sako.

Prieš kelias savaites Andrių ištiko didžiausias gyvenime netikėtumas – jis buvo paskirtas seniausio Lietuvoje cukraus fabriko – „Arvi cukrus“ direktoriumi. Šis fabrikas jau 80 metų yra Suvalkijos ir visos Lietuvos gerovės simbolis.

Už kavinės lango vis dar pliaupia bjaurus lietus. Andrius ryžtingai pakyla ir, neprarasdamas Holivudo šypsenos, išlekia į Marijampolę, kur jo laukia derybos su cukrinių runkelių augintojais.