Sauliaus pavasariai ir rudenys dažnai prabėga Himalajuose, vasaros - Pakistane. Žiemą jis keliauja šiaurėje - ten geliantis šaltis, greitis, slidės. Kalnuose Saulius jau nuėjo tūkstančius kilometrų - jis nuolat siekia naujų viršūnių, keliauja per akmenis, sniegą ir ledą. 41 metųS. Vilius - Everesto užkariautojas, įkopęs į beveik devynių kilometrų aukštį.
Pasaulyje yra keturiolika virš aštuonių kilometrų iškilusių viršūnių ir visos jos - Himalajuose. Alpinistai jas vadina „aštuntukais“. Saulius yra vienintelis lietuvis, užkopęs net į keturis iš jų. O kiek sykių pritrūko vos kelių šimtų metrų.
„Kartais neįlipti yra geriau negu įlipti“, - sako Saulius. Būna, kad viršūnė jau pasiekiama ranka, o jauti - jei eisi toliau, nebegrįši. O kartais viršūnę pamiršti tenka gelbėjant draugus - kopiant į labai aukštus kalnus viršūnės šturmui palankios būna vos kelios dienos. Sykį per raciją išgirdo, kad sukniubo bendrakeleivis estas. Manė - smegenų edema. Dar tą patį vakarą kartu nusileido iki 6700 metrų - nelaimėlis dar galėjo eiti pats.
Vėliau bendrakeleiviai jį tempė, nešė, vedė. Ir taip žemyn, iki ledyno - ten jau laukė pagalba. Pasirodo - insultas. Ar išgyveno? O taip - ir toliau geria, rūko. Ir lipa į kalnus.
Tąsyk pavyko padėti. O būna, kad pažįstami, išvydę nelaimę, apeina ratu. Kartą, kai norėjo merdintį draugą įkelti į sraigtasparnį, prieš pat nosį užlindo alpinistai iš kitos ekspedicijos. „Tokiais atvejais kovoji iki paskutinio, nes taisyklė tokia: įsėda - gyvena, lieka - miršta“, - sako Saulius.
Pavojai kalnuose ir tėvynėje
Kalno papėdėje ar bazinėje stovykloje visada budi Sauliaus draugė Rūta. Ji per palydovą alpinistams perduoda orų prognozes, nelaimės atveju iškviečia sraigtasparnį, pasitinka grįžtančius. „Rūta man atneša sėkmę, - sako Saulius, - jos palaikymas ir žinios, gyvas kontaktas kopimo metu yra be galo svarbus“. Dažnai į kalnus Rūta eina ir pati - tik ne taip aukštai.
Grįžęs į Lietuvą vyras pjauna peraugusius medžius, dažo bažnyčių bokštus, kaminus. Jis daro tuos darbus, nuo kurių paprastam mirtingajam šiaušiasi plaukai. „Jei keliolikos metrų aukštyje pjūklu netyčia nurėš laikančias virves ar nulūš papuvęs medis, tada - viskas, - ramiu balsu sako Saulius, - ten pavojingiau nei aukščiausiose viršukalnėse“. Ilgai nesusitvarko būsto, kurį įsigijo Vilniuje - nuolat būna ant bažnyčios bokšto arba Himalajuose. Trūksta ir pinigų - ekspedicijos labai brangios, o pastaraisiais metais rasti rėmėjų itin sunku.
Pirmąsyk snieguotas viršukalnes Saulius pamatė Pamyre. Iškart suprato: jo vieta čia, pašaukimas - kalnai. Sovietiniais laikais kalnai buvo griežtai suskirstyti pagal sudėtingumą ir aukštį, o kopti į juos reikėjo nuosekliai, būtinai pradėti nuo lengviausio. Be to, kaskart reikėjo surinkti krūvas parašų, gauti begales leidimų.
Jei alpinistas per metus nesudalyvavo nė vienoje ekspedicijoje, viską turėjo pradėti iš naujo. Pamyre Saulius į kalnus ėjo su pradedančiaisiais. Ten pirmą kartą nusišypsojo sėkmė: Saulių netikėtai priėmė į sudėtingesnėmis perėjomis einančią komandą. Taip jis išsyk pateko į rimtą ir sudėtingą ekspediciją.
Vėliau Saulius sugrįžo į Pamyrą, bet niekada nėjo tomis pačiomis perėjomis - dabar kalnus jis renkasi pats. Greitakalbe Saulius vardija viršukalnes, o prieš akis iškyla kažkada skaitytų žymiausių pasaulio alpinistų J. Krakauerio ir R. Messnerio prisiminimai apie nuolatinį balansavimą ant bedugnės krašto, žaidimą su mirtimi.
Apie tai, kaip alpinistams kartais tenka perlipti iš ledų ir sniego kyšančias kojas, tolumoje pamatyti amžiams įšalusius alpinistus. Kartais nelaimingųjų kūnus surenka šerpai - kad negąsdintų klientų. Ar Sauliui teko su tuo susidurti? Akys išduoda, kad teko, nors apie tai jis kalba nenoriai - realiai įvertina pavojus, bet labai myli gyvenimą ir stengiasi būti itin atsargus. Pasakoja, o veidas išlieka ramus ir užtikrintas: į kalnus jis eis dar ilgai.
Padeda patirtis ir sėkmė
Kartais Saulius kalnuose būna vienas - aplink tik atšiaurios kalnų viršūnės, ledynai. Iš toli pasiekia besiritančios sniego lavinos dundesys. Sykį prie palapinės matė sniego leopardų pėdas. Žemiau puola laukiniai šunys, o vieną naktį kalno papėdėje lietuvio palapinę draskė beždžionės.
Vienas įkopė ir į du „aštuntukus“ - antrąją Gašerbrumo viršūnę ir Brod Pyką. Vienoje Gašerbrumo stovykloje pajuto, kaip kūnu bėgioja adatėlės.
Per raciją gavo patarimą tučtuojau leistis - galėjo atsakyti kojos, dingti regėjimas. Po to dvi savaites laukė gero oro, o sulaukęs neįtikėtinu greičiu pasiekė viršūnę. Sako, šis kalnas paprastas, net virvių nereikia. Iš Sauliaus pasakojimo įsivaizduoju Girkalnį, o juk kalbame apie tryliktą aukščiausią pasaulio kalną.
Brod Pyko viršūnėje su mažiau patyrusiu alpinistu pasikeitė batais, atidavė „kates“. Sako, anas su savais būtų negrįžęs, o Sauliui sėkmingai nusileisti padėjo patirtis ir sėkmė.
Dramatiškas Everesto šturmas
2003-ųjų pavasarį jis pasiryžo kopti į Everestą. Ekspediciją į aukščiausią pasaulio viršūnę jis vadina sėkmės patirtimi ir didžiausiu gyvenimo išbandymu. Saulius prisijungė prie aštuonių estų komandos. Vos prasidėjus žygiui vienas komandos narys įkrito į plyšį, susidariusį tirpstant ledynui.
Plyšys - kaip butelio kakliukas, upeliai nuo tirpstančio ledyno subėga per nedidelę ertmę, kuri vėliau išplatėja ir virsta kunkuliuojančiu ežeru, galinčiu sutrupinti akmenis. Laimei, netoliese buvo Indijos alpinistų grupė - estai net virvių neturėjo. Saulius ėjo priekyje - apie nelaimę išgirdo aukštai kalnuose per raciją.
Nelaimėlį Saulius vadina paženklintuoju - prieš įkrentant į ledo plyšį jam plyšo pilvo plėvė - kosėdamas įtraukė gūsį vėjo, kurio greitis siekė šimtą penkiasdešimt kilometrų per valandą. Laimei, tąsyk jam pavyko sėkmingai nusileisti žemyn: „Ekspedicijos vadovas visiškai neturėjo saugumo jausmo, o aš viską sužinodavau paskutinis: jei pavojinga - bėk į priekį. Jei viskas gerai - palauk“.
7700 metrų aukštyje stovyklą sunaikino uraganas - plyšo ir skraidė palapinės, lakstė miegmaišiai, kaip fejerverkai sproginėjo deguonies balionai. Grįžę rado tik krūvą šiukšlių, akmenų ir girtutėlį šerpą, kuris Sauliui ant peties pravirko: „Atsiprašau, misteri Sauliau, nebus viršūnės, nebus“. Miegmaišį surado už kelių šimtų metrų, palapinę įsigijo iš vienos komercinės grupės, o deguonį pardavė komandos draugai. Negaliu patikėti - pardavė? „Tokioje situacijoje tai - viršūnės kaina, - sako jis, - mano tikslas buvo Everestas“.
Likus kelioms dienoms iki šturmo tapo aišku - viršun eis trise. Nors oras nieko gero nežadėjo, jie ryžosi eiti su pirma alpinistų banga. Matomumo - jokio, jėgos seko. Prie paskutinės pakopos - stati uola, geležinės kopėčios, senos virvės ir ilga eilė šveicarų. Jau praradęs viltį sulaukti savo eilės Saulius išgirdo, kad šveicarų vadas savo komandai liepia trauktis. Tai reiškė, kad kelias į viršūnę laisvas. Leisdamasis šveicaras paplekšnojo Sauliui per petį - „dabar tu turi šansą“.
Kai liko šimtas metrų, suprato, kad įveiks. Ėjo valandą, kojos kaip nesavos: keli žingsniai - poilsis, vėl keli žingsniai - vėl poilsis.
O viršūnėje - turgus, alpinistai šturmuoja Everestą iš visų pusių - Nepalo, Tibeto. Saulius išskleidžia Lietuvos vėliavą. Tikslas pasiektas. Apima svaigulys: po kojomis - visas pasaulis.
Iš jų komandos įkopė dviese - trečiasis nušalusiais pirštais keitė deguonį, pametė balioną, apšalo rankas ir kojas. Kitas komandos narys pametė akinius - Saulius atidavė savo, todėl į stovyklą grįžo sunkiai, beveik apakęs - klaikiai skaudėjo akis, bendražygius pažino iš balso.
Saulius sako, kad žygio metu pasisekė „žiauriai daug kartų“. Nesvarbu, kad pats gydė akis, kitiems lūžo kaulai, prireikė operacijų, amputavo pirštų galiukus. Stebuklas, kad visi sugrįžo gyvi.
Alpinistas įvertina bėgantį laiką ir savo jėgas, bet dar kelis „aštuntukus“ bandys pasiekti. Ir nereikia jo klausti, kodėl jis eina į kalnus. „Todėl, kad jie yra“, - kažkada visų alpinistų vardų pasakė G. Mallory, kuris vėliau pradingo visai netoli Everesto viršūnės.