Lietuvis chirurgas iš Švedijos grįžęs į tėvynę operavo sunkius ligonius

Per kelias savaites 39 metų urologas G. Baseckas dalyvavo daugiau kaip dešimtyje sudėtingų operacijų, kurios buvo atliekamos vėžiu sergantiems ligoniams.

Pasitaikydavo dienų, kai jis operacinėje praleisdavo po keturias ar penkias valandas.

G. Baseckas mano, kad Lietuvą paliekantys ir svetur įsikuriantys medikai dažnai neįvertina svarbios aplinkybės - geriausi mokytojai yra sunkūs ligoniai.

Lietuvoje per dvi savaites svečiui teko pamatyti tiek atviruoju būdu šalinamų prostatos vėžio operacijų, kiek Skonės universitetinėje ligoninėje jų atliekama per visus metus. Mat Švedijos gydytojai šalindami piktybinį prostatos naviką dažniausiai naudoja robotus.

„Tai, ko aš išmokau būdamas Vilniuje, Švedijoje turėčiau mokytis ne vieną mėnesį“, - pripažino G. Baseckas.

Išvykdamas iš Vilniaus į Malmę, kur šiuo metu gyvena, G. Baseckas nuoširdžiai dėkojo savo kolegoms, kurie dalijosi su juo patirtimi.

Tai - gydytojas urologas Algimantas Sruogis, per savo praktiką išoperavęs atviruoju būdu daugiau nei tūkstantį pacientų, sergančių prostatos vėžiu, medicinos mokslų daktaras Albertas Ulys, taip pat padėjęs tūkstančiams ligonių.

Svečio iš Švedijos ne tik mokėsi, bet ir mokė. Jo įgūdžiai ir žinios pravertė sostinės gydytojams, gelbstintiems ligonius, kuriems nustatytas išplitęs šlapimo pūslės vėžys.

Tokių sudėtingų operacijų, kai yra šalinama pūslė, o jos vietoje suformuoja dirbtinė, sostinės medikai gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Todėl Onkologijos instituto vadovas profesorius Konstantinas Valuckas ragino G. Basecką grįžti dirbti į tėvynę.

„Esu tikras vilnietis - čia gimiau, mokiausi medicinos. Užsienis manęs nežavi, vienintelį tikslą, kurį turiu dirbamas Švedijoje - kuo daugiau išmokti. Pasirodo, mokytis ir toliau galima Vilniuje“, - kalbėjo G. Baseckas.

Jam chirurgo darbas panašus į juvelyro. G.Baseckas įsitikinęs, kad atvirojo tipo operacijos buvo ir bus reikalingos. Pasitaiko tokių ligonių, kuriems dėl anatominių ypatybių, ligos pobūdžio ar galimų komplikacijų neįmanoma padėti kitu būdu.

Pašnekovas apgailestavo, kad Švedijoje dirbdamas urologas beveik neturi progos mokytis atvirojo tipo operacijos technikos, nes čia nėra tiek daug sunkių atvejų.

Skonės universitetinėje ligoninėje, kuri aptarnauja daugiau nei ketvirtadalį iš 8 milijonų Švedijos gyventojų, nėra specializuoto onkourologinio padalinio, bet yra du urologiniai skyriai.

G. Baseckas operuoja pacientus iš abiejų skyrių, kur bendras lovų skaičius siekia apie 60. Taip pat jis budi ligoninėje, konsultuoja poliklinikoje.

Kasmet šioje ligoninėje taikant robotus yra atliekama apie 500 prostatos šalinimo onkologinių operacijų.

Pagrindinė G. Basecko darbo sritis - operacijos, kai dėl piktybinio naviko tenka šalinti šlapimo pūslę.

Skonės ligoninėje kasmet tokių operacijų būna apie 60-70, o Švedijoje - iki 200, tuo tarpu Vilniaus universiteto onkologijos institute - apie 20.

Švedijoje sergamumas prostatos vėžiu ir kitomis piktybinėmis urologinėmis ligomis mažai kuo skiriasi nuo Lietuvos rodiklių, tačiau didžioji dalis piktybinių susirgimų Skandinavijoje yra nustatoma gerokai anksčiau.

Iš 10 pacientų, kuriuos švedai urologai stebi ir kviečia reguliariai tikrintis poliklinikoje, 6-7 kenčia nuo vėžio.

Brangiausiai kainuoja stebėti pacientus, sergančius šlapimo pūslės vėžiu, nes gydymas gali trukti iki 10 metų, o kartais - iki 20 metų.

Šlapimo pūslės šalinimo operacija - taip pat viena brangiausių Švedijoje chirurginių procedūrų.

Suformavus iš plonosios žarnos dirbtinę pūslę, ligoniai gali šlapintis natūraliai, jiems nereikalingas specialus maišelis, surenkantis šlapimą.

G. Basecko pažintis su švedų gydytojais užsimezgė dar studijų metais. Mokydamasis Vilniaus universiteto medicinos fakultete jis dalyvavo studentų mainų programoje ir praleido tris savaites Malmėje.

Nuo to laiko švedų gydytojas, kuravęs lietuvių stažuotę, vis pasidomėdavo, kaip sekasi būsimam medikui.

Tiesa, aukštaūgiui vilniečiui daugelis pranašavo krepšininko ateitį. Daugiau nei dviejų metrų G. Baseckas eidamas per duris vis turėdavo susikūprinti, kad neprasiskeltų kaktos. Tačiau likimas jį nuvedė į mediciną.

„Krepšinio kamuolio stengiausi nepaleisti iš rankų gyvendamas taip pat Malmėje, nors atvykus man dažniau teko rankose laikyti švedų kalbos vadovėlį“, - prisipažino pašnekovas.

Iš pradžių su bendradarbiais vilnietis bendraudavo angliškai, tačiau kiekvienas gydytojas Švedijoje privalo mokėti šios šalies kalbą.

Pusantrų metų - tiek truko, kol G. Baseckas galėjo švediškai susikalbėti su savo ligoniais.

Lygindamas Lietuvos ir Švedijos gydytojų darbą, jis pripažino, kad šios šalies medikai kur kas mažiau emociškai prisiriša prie pacientų.

Švedų ligoniai taip pat yra savarankiškesni nei lietuviai.

„Pastebėjau, kad lietuviai išeidami iš ligoninės dažnai atsisveikina su gydytojais kaip su giminėmis, o švedai nelinkę rodyti savo jausmų“, - pasakojo pašnekovas.

Dar vienas bruožas, kuris G. Baseckui įstrigo į atmintį - švedų ligoniai gerokai dažniau nei lietuviai linkę kalbėti apie savo ligą. Todėl šioje šalyje įprasta, kad tardamasis dėl gydymo pacientas išklauso ne vieno, o kelių medikų nuomonių.