Sėdime viduje, apsupti ilgomis eilėmis sukabintų drabužių, manekenų, įvairiaspalvių siūlų ričių, medžiagų atraižų. Žmogaus ūgio veidrodis nukabinėtas kaklaraiščiais, ant stalo – didžiulė krūva madų žurnalų. Stumtelėjęs juos dizaineris S. Gandžumianas pastato arbatinuką ant aukso spalvos karolių padėklo, šalia – dvi pialos.
Greitai surandu ir daugiau rytietiškų ženklų – raudona kėdė užtiesta apvaliu ryškiomis spalvomis išmargintu kilimėliu, ant žemos palangės auksiniame vazone žydi gėlė, skaidriame rytietišku ornamentu puoštame puodelyje energingai blaškosi žvakės liepsna.
Seržas pilsto arbatą ir pradeda pasakoti neįtikėtiną savo gyvenimo istoriją. Ilgi metai praleisti prie didžėjaus pulto didžiausioje Kaukazo diskotekoje, rudas karate-do diržas, per trisdešimt drabužių kolekcijų, nuolatinis savęs ieškojimas, kelionės per šalis ir žemynus: Jerevanas, Maskva, Vilnius, Niujorkas. Dabar jis – Nacionalinės mados dizainerių asociacijos vadovas, dizaineris, modeliuotojas, kuriantis drabužius tiek vyrams, tiek moterims. Seržas dėsto kolegijoje ir nuolat stebisi studentų neveiklumu – „jei aš būčiau toks, dabar sėdėčiau nežinia kur ir kokioje baloj“.
Pirmieji žingsniai Lietuvoje
Lietuva greičiausiai turėjo tapti tik tarpinė stotelė Seržo gyvenimo kelionėje. Bet čia jis liko ilgam, gal net visam laikui. Su Vilniumi susiję ir gražiausi prisiminimai, ir sunkiausios gyvenimo akimirkos: Lietuvoje antrąsyk vedė, susilaukė vaikų, išsiskyrė. Surado ir prarado draugus. Įsuko rimtą korporatyvinių drabužių kūrimo verslą, vėliau išgyveno krizę, prarado dalį didžiausių klientų, vėliau atrado naujų.
Kai Seržas pirmąsyk atskrido į Vilnių, lijo kaip iš kibiro, aplink buvo niūru ir pilka. Bet tuo metu jį buvo užvaldžiusi idėja mokytis. Pabandė Rygoje, bet ten nebuvo reikalingo aukštojo, o iš Talino gavo laišką estų kalba.
Nusprendė: pradėsiu nuo Lietuvos, jei nepasiseks – važiuosiu į Kijevą. Energingąjį svečią iš Armėnijos išsyk priėmė Vilniaus dailės akademijos rektorius. Beveik visus stojamuosius egzaminus išlaikęs penketais Seržas gavo stipendiją ir pateko į žinomiausią visų laikų Lietuvos modeliuotojų kursą. Ramunė Piekautaitė, Julija Janulaitytė, Sandra Straukaitė, Seržas Gandžumianas – kiekvienas jų turėjo savo istoriją, buvo kupini energijos, ryžto, idėjų.
Euforija išgaravo, kai kas pusę metų reikėjo registruotis Migracijos departamente, pratęsti vizą, kuri nuolat brango. Žmonės gatvėje nusigręždavo nuo rusiškai kalbančio Seržo – tuo metu rusiškai suprato kone kiekvienas, tačiau niekas nenorėjo kalbėti. Armėnas nenuleido rankų ir per porą metų beveik tobulai išmoko lietuvių kalbą, netrukus išimties tvarka gavo ir lietuvišką pasą.
Trys jogos kilimėliai
Nuo studijų laikų per šalis ir miestus Seržą lydi tik jogos kilimėliai: praktikuoja jis kasdien. Kilimėlius Seržas turi tris – namuose, darbe ir automobilyje. Jerevane Seržas atrado savitą jogos sistemą, Lietuvoje pradėjo medituoti, išmoko stabtelėti, pasinerti į apmąstymus. O tada, Jerevane, jis labai skubėjo gyventi. Norėjo visko išsyk, turėjo viską išbandyti, visur dalyvauti – para buvo per trumpa, metuose pritrūkdavo dienų.
Seržas gimė ankstyvą gruodžio trisdešimtosios rytą. Prie Kalėdų stalo sėdę artimieji ir draugai dažnai nuo jo pakyla tik per Senus naujuosius metus – sausio penkioliktąją. Dar būdamas vaikas nenustygo vietoje, bėgiodavo parke, lankė gimnastiką, lengvąją atletiką. Seržas buvo labai lankstus, gerai šokdavo į tolį. Vėliau jo laukė rudas karate-do diržas, penkeri metai Armėnijos rinktinėje ir alinantis fizinis krūvis – prieš varžybas treniruodavosi dusyk per dieną po kelias valandas. Abejoja, ar pavyktų pakartoti dvigubą salto, bet špagatą tikrai padarytų. Ir šiandien vienas susitvarkytų su keliais užpuolikais, bet niekada pirmas nerodo agresijos ir stengiasi viską išspręsti taikiai.
Po treniruočių skubėdavo į darbą, nuo vakaro šešių iki antros nakties stovėdavo prie didžėjaus pulto, pramiegojęs pirmąsias paskaitas lėkdavo į institutą. Norėjo visko vienu metu, o mažiausiai laiko likdavo mokslams. Įdomiau buvo diskotekose, kur jis parengė keletą programų. „Feličita“ – savotiško mentaliteto funkcionieriams ir „Pink Floyd“ – intelektualams. Anglų avangardinio roko grupės muzika buvo Seržo viduje, jis ją miksuodavo, jungdavo su šokių ritmais, džiazu. Matyt, todėl ir vienas ryškiausių tų laikų prisiminimų liko grupės „Pink Floyd“ koncertas Maskvoje. Neįtikėtinas garsas, pasakiški efektai, netradicinė scena.
Kelionės, darbai, iššūkiai
Norėdamas išsiskirti iš minios nuolat perdarydavo drabužius, persiūdavo kišenę, iškirpdavo papildomą skylutę: „Ne visada pasisekdavo, bet tikrai būdavo originalu.“ Vėliau išmoko siūti su sena močiutės „Singer“, net varikliuką jai buvo sukonstravęs.
Norėdamas įsisavinti realizmą, pajusti proporciją, lipdė iš plastilino, gipso, degė keramiką, o trokšdamas veiksmo prisidėjo prie neodailininkų avangardistų grupės. Čia jis kūrė instaliacijas apie gyvenimo ratą. Avangardinis Seržo gyvenimo periodas buvo vienas smagiausių – nuolatinis veiksmas, daug naujų veidų, bendravimo. Tikslas nebuvo aiškus, bet procesas labai malonus: kūryba, kelionės, parodos Maskvoje, Peterburge. Gal todėl iki dabar Seržas kartais nenori rezultato, nes jis pranašauja malonaus proceso pabaigą.
Baigęs politechnikos institutą įsidarbino inžinieriumi. Čia jis buvo vienintelis vyras tarp 56 moterų. Jos Seržą nešiojo ant rankų, o jis darė ką norėjo – piešė, lipdė, sportavo. Į treniruotes bėgdavo ir per langą, kad viršininkė nesužinotų. Katino gyvenimas netruko pabosti, jis priėjo „vidinę aklavietę“. Todėl gavęs pasiūlymą padirbėti freskų restauratoriumi išsyk sutiko ir iškeliavo po Armėniją. Už 900 rublių per mėnesį vyras restauravo tūkstančio metų senumo freskas. Bet ir čia savęs nerado.
Tada apsisprendė viską keisti iš esmės ir nusipirko bilietą į Maskvą. Įsidarbino kooperatyve ir siuvo čia gėlėtus marškinius. Niekada nesimokęs konstruoti sukirpdavo drabužius, į kuriuos pažiūrėti ateidavo garsūs specialistai. Maskvoje būtų likęs ir mokytis, tačiau net ir itin gabiam armėnui „perestroikos“ metais patekti į institutą Maskvoje vilčių nebuvo – politiniu sprendimu tais metais įstojo tik rusai.
Dabar jis dažnas svečias Niujorke, kur gyvena jo tėvai ir sesuo. Kaskart, kai nuskrenda į Niujorką, kyla noras ten pasilikti, bet nebenori vėl visko pradėti nuo pradžių ir mano, kad Amerikoje juokingai skambėtų jo lietuviška anglų kalba.
Armėnijoje jis nebuvo jau dešimt metų. Gal grįš šiemet, nes nori gimtinę parodyti vaikams.
Seržas sako, kad jo sėkmės priežastis yra nuolatinis troškimas veikti. Cituoja Nikitą Michalkovą: „Laimė, kai sekasi.“ „Ir geras procesas – irgi laimė“, – priduria. Ką darys toliau? Gal nustebins jubiliejine kolekcija, nes per šiuos Naujuosius Seržui sukaks penkiasdešimt.
Žvakė beveik sudegė, reikia eiti. Dizaineris kibs į darbus: matuotis drabužių netrukus ateis klientas. Knieti sužinoti, kas jis – gal premjeras, nuolatinis Seržo klientas? O gal Vytautas Šapranauskas, Petras Geniušas ar garsusis smuikininkas Sergejus Krylovas?
O gal... Išgeriu paskutinį gurkšnį arbatos ir atsisveikinu. Uždarau šiluma, nuoširdumu ir neišsenkančia energija pulsuojančių namų duris ir vėl įsilieju į pilką nežinia kur skubančių praeivių srautą.