Vienas turtingiausių šalies žmonių, iki šiol garsėjęs savo projektais Holivude ir plantacijomis Brazilijoje, neseniai vėl apsipirko. Jis tapo visavaldžiu įtakingiausio konservatyvaus lenkų dienraščio „Rzeczpospolita” savininku.
46 metų G. Hajdarowiczius skyrė pusdienį svečiui iš Lietuvos, sutikęs papasakoti savo neeilinę gyvenimo istoriją ir su „Lietuvos ryto” skaitytojais pasidalinti planais.
Su žurnalistais dabar jam tenka bendrauti dažnokai – už 112 mln. litų nusipirkęs garsųjį dienraštį, atleidęs vyriausiąjį redaktorių ir pranešęs apie esmines permainas, jis sulaukė ne tik pagyrų.
Lietuviška lenko kilmė
Milijonieriaus XVIII amžiaus rūmus netoli Krokuvos supa senas parkas, po kurį klajoja trys gerai nusiteikę draugiški Kaukazo aviganiai.
Prieš praverdamas masyvias ąžuolines duris šeimininkas išdidžiai mosteli miniatiūrinės koplyčios link: „Pats viską čia atstačiau, iki smulkiausių detalių atkūrėme tai, kas buvo nuniokota ir apleista.”
Klasikiniais devynioliktojo šimtmečio stiliaus baldais apstatyti kambariai primena senųjų didikų namus: austi kilimai, knygų lentynos iki lubų.
Davęs dar kelis nurodymus nematomam pašnekovui, Grzegorzas pagaliau išsitraukia ausinę, paleidžia iš rankų savo „iPad”, įsitaiso plačiame krėsle ir paklausia: „Tai kaip ten jums sekasi Lietuvoje?”
Hajdarowiczių pavardė – tipiška rytinėse Abiejų Tautų Respublikos žemėse. Milijonieriaus tėvas kilęs iš Ašmenos, bet 1947 metais jie buvo repatrijuoti į Lenkiją.
Motina – iš Ukrainos, bet abiejų šeimų lemtis panaši: vyrai kovojo su bolševikais, už tėvynės laisvę.
Lietuvišką Grzegorzo kilmę liudija ir sūnaus vardo pasirinkimas – Kasparas Kęstutis.
Bendrą kalbą rasti nesunku. Smalsus, nenustygstantis vyras mėgsta ne tiktai kalbėti, bet ir klausyti.
Tiesa, papasakoti jis turi apie ką, nes tokio amžiaus žmogus posovietinėje šalyje yra gyvenęs dviejose epochose ir turėjęs galimybę pasinaudoti virsmo suteiktomis galimybėmis.
Skirtingai nuo milijonų kitų, šis vyras jomis pasinaudojo.
O dabar lenkas ketina žengti dar toliau.
Pradinio kapitalo kaupimas – ta tema, kuria nenoriai kalba dalis Lietuvos verslininkų. O kaip kitaip: laukinio kapitalizmo sąlygomis visko yra buvę, kai ką norėtųsi pamiršti.
Tačiau šis vyras, pradėjęs verslą prieš 21 metus, prisimena netgi tikslią datą – 1991-ųjų birželio 24 dieną buvo įsteigta bendrovė, nuo kurios viskas prasidėjo.
Uždarbiavo ir nelegaliai
Pradėjęs teisės mokslus, vėliau perėjęs į politologijos studijas, G. Hajdarowiczius kurį laiką dirbo reporteriu: rašė į antisovietinį savaitraštį Krokuvoje, padėjo jį platinti.
Vien rašymo nepakako, tad jaunas vyras prisidėjo prie demonstrantų, pilstė Molotovo kokteilius, o krepšyje nešiodavosi dujokaukę.
Kelių tokių akcijų metu buvo įkliuvęs ir uždarytas į areštinę. Neapykanta komunizmui – Hajdarowiczių šeimos kraujyje. Grzegorzo motinos tėvas sušaudytas Katynėje, senelis iš Ašmenos žuvo karo metu.
„Abu mano seneliai kovojo už Lenkijos laisvę, aš irgi dariau, ką galėjau.
Niekada nepripažinau okupantų valdžios, manau, kad komunizmas – pati blogiausia, nežmoniškiausia iš visų totalitarinių valdymo sistemų”, – sako lenkų turtuolis.
Dar būdamas studentas jis išvyko į Niujorką: kurį laiką dirbo lenkų kalba leidžiamo savaitraščio redaktoriumi. Buvo ir kitokių darbų: restoranuose, statybose, parduotuvėse. Į tėvynę lenkas galiausiai grįžo su 6 tūkstančiais dolerių.
Kai 1989 metais žlugo komunistinė sistema, jis nutarė dalyvauti pirmuose laisvuose vietos savivaldos rinkimuose ir buvo išrinktas į Krokuvos miesto tarybą. Tada jam buvo 25-eri. Tačiau politinė karjera jauno žmogaus neviliojo.
JAV uždirbti doleriai to visuotinio deficito laikais reiškė galimybę, ir G.Hajdarowiczius ja pasinaudojo. Pirmasis verslas buvo medikamentai.
„Žmonėms reikėjo vaistų, jų trūko. Man niekada nepatiko medicina ir vaistai, nes vaikystėje daug sirgau, bet tai buvo puiki pradžia”, – prisimena turtuolis.
Pradžia – prekyba vaistais
Tai buvo maža bendrovė. Su draugu sukūrė vaistines aprūpinančią platinimo tarnybą.
Pelnas tais laikais sudarydavo 30–50 procentų. Valstybinis sektorius buvo lėtas ir rimtos konkurencijos nesudarė. Tad vienu metu ši firma netgi tiekdavo medikamentus 25 proc. visos Lenkijos vaistinių.
„Taip gavau žinių, kaip praktiškai vykdyti verslo projektus. Turėjau šiek tiek politikos ir žurnalistikos patirties, nebuvau savo srityje užsidaręs profesionalas, kuris viską žino geriau už visus, yra sustabarėjęs.
Yra problema – sprendi, o ne užrakini į stačių”, – senus laikus prisiminė pašnekovas. Bet viskas baigėsi kiek netikėtai.
Kartą kolegos iš JAV pakvietė į seminarą, kuriame lenkas klausydamas jų pasakojimų suprato, kaip veikia farmacijos bendrovės brandžioje rinkoje ir kokiu mažu pelnu jos tenkinasi: „Negalėjau susitaikyti su mintimi, kad dirbsiu už 0,7 proc. pelno.”
Tai buvo vienas esminių posūkių jo biografijoje. Kuriančių tradiciją sprendimus priimti ryžtingai ir neatidėliojant.
Tuo metu jau pasiturintis verslininkas vis dar gyveno kaip stropus studentas – važinėjo senu automobiliu „Wartburg”, nuomojosi butą ir visai neturėjo laiko pramogoms.
Svarbu – žmogus iš šalies
1994 m. jo verslo partneris nutarė, kad jam tokio tempo jau pakanka, ir pardavė akcijas.
Supratęs, kad medicinos verslas nebus pelningas, G. Hajdarowiczius ėmėsi nekilnojamojo turto: nusipirko 14 hektarų Krokuvoje, kaip pats sako, „už gerą kainą”. Taip pat – akcijų Varšuvos vertybinių popierių biržoje. Vėliau pardavė žemę ir akcijas.
O tada vėl pirko – šįkart senus namus, vėl pelningai. Pardavė. Tada – kompanijas, buvusias ant bankroto ribos.
Rinkosi tas, kurios buvo labai gerose vietose. Gelbėjo tas, kurias buvo įmanoma prikelti, uždarė beviltiškas.
„Tokiam verslui tu turi būti tarsi žmogus iš šalies, nes jeigu esi dalyvis, nebematai permainų, lūžio taško. Ypač kai prasideda problemos, jų tradicinių žinių nebepakanka.
Turėjau daug visokių kompanijų – nuo mikroschemų kortelių gamyklų iki geoterminių siurblių gamintojų, baldų cechų. Daug jų buvo, dažniausiai leisgyvių. Atleisdavome pusę darbuotojų ar daugiau, sukurdavome naujų produktų, gaudavome naujų užsakymų”, – pasakojo pašnekovas.
Svarbiausia – laiku sustoti
2003 metais jo įmonėse dirbo pustrečio tūkstančio žmonių. Ir tuomet vėl atėjo laikas permainoms.
„Supratau, kad gyvenimas ima užknisti.
Susikaupdavo tiek daug problemų, jas spręsdavau greitai, bet buvo aišku, kad uždirbami pinigai man pačiam per brangiai atsieina, – tikina lenkas. – Niekada nemaniau, kad pinigai yra svarbiausias dalykas. Pažiūrėjau į ateitį ir priėmiau sprendimą. Sustok, pasakiau sau.”
Jis pardavė daugelį kompanijų ir susitelkė tik ties keliais dalykais.
Išmoko ilsėtis, pradėjo keliauti. Buvo keleri metai, kai po du mėnesius leisdavo jėgos aitvarus, čiuožinėjo snieglente. Liko trys verslo rūšys – nekilnojamasis turtas, kino produkcija ir žiniasklaida.
„Kai suėjo 40 metų, nutariau išmokti to, kam neskyriau dėmesio. Išmokti kalbų, kurių nebuvau net girdėjęs.
Ir štai – susikalbu ir rašau portugališkai. Tai dėl to, kad dažnai važinėjau leisti jėgos aitvarų į Braziliją. Taip pat išmokau groti saksofonu. Iki tol nemokėjau valdyti jokio instrumento”, – vyras užsidegęs pasakojo apie savo atradimus.
Stabtelėjus nuo pašėlusio tempo atsirado laiko pažvelgti ne tik į savo nueitą kelią, bet ir pasidomėti protėvių likimais: „Pastebėjau tokį dėsningumą – mūsų šeima maždaug kas 40 metų viską prarasdavo.
Bent jau kiek pavyko išsiaiškinti iš pastarųjų dviejų šimtmečių istorijos. Dėl karų, sukilimų, okupacijų ir kitų sukrėtimų. Nutariau, kad reikia paskirstyti tai, ką esu sukūręs.”
Regi globalias permainas
Grzegorzas pastato arbatos puodelį ant pinto padėkliuko ir kiek pasvarstęs ištaria: „Nesu toks naivus, kad tikėčiau šiuo metu Europoje gyvuojančios sistemos ilgaamžiškumu. Nieko nėra amžino, subyrėjo net galingoji Romos imperija.
Domiuosi tuo, kas vyksta, matau silpnąsias politinės ir ekonominės sandaros vietas.”
Ir kurgi tos silpniausios vietos – klausiu jau nutuokdamas, kur link jis pasuks, bet išgirstu ne visai tai, ko tikėjausi.
„Tarkime, Kinija. Ten sistema grius po 5–15 metų, o tada jau turėsime rimtų problemų, – dėsto pašnekovas. – Netikiu sistema, kurioje komunistai gali valdyti daugiau nei milijardą žmonių ilgesnį laiką. Komunistinis režimas pagrįstas slaptomis tarnybomis ar armija, bet yra korumpuotas ir silpnas.”
Kur silpnybė? Anot G.Hajdarowicziaus, ogi tai, kad jie negali garantuoti, kad prie valstybės vairo pateks geriausi tam tinkami žmonės.
„Ateis momentas, kai Kinijoje atsidurs silpnas, netinkamas valdyti asmuo, ir sistema ims byrėti. Mat net jų darbininkai nesutiks dirbti už dyką. Tai supurtys visą pasaulį, produkcija, paskolos, supirktos skolos – dabar juk viskas labai glaudu ir susipynę”, – tikina lenkas.
Čia mes abu prieiname prie panašios išvados: kartais verta atidžiau pažvelgti į žemėlapį ir prisiminti istoriją. Lenkijos, Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos ir ją supančių teritorijų.
„Kaip manote, kiek ilgai Rusija, ta silpstanti visomis prasmėmis valstybė, atlaikys kinų spaudimą ties rytinėmis sienomis? – klausia G. Hajdarowiczius ir pats atsako: – Istorija kartojasi, jau yra buvę antplūdžių iš Rytų, bus jų ir ateityje. Ypač kai grius dabartinė Kinijos tvarka.
Kol kas ji yra kontroliuojama ir stabili. Kai sugrius, kas sulaikys tuos pusantro milijardo nuo žygio į Vakarus? Kas nutiks Rusijai, kuri neteks Sibiro? Valstybė aplink Maskvą, maždaug Ukrainos dydžio.”
Nieko gero jis negali pasakyti ir apie kaimynus Vakaruose. Konkrečiai – apie vokiečius, kuriais pasitikėti irgi nepataria.
„Jie yra tvarkingi, disciplinuoti ir savanaudiški. Bet visi, kurie pasitiki vokiečiais, galų gale pralaimi.
Mus visus čia, Rytų Europoje, jie laiko kažkuo tik truputį geresniu nei kolonijų gyventojais. Turėjau daugybę reikalų su jais, žinau, apie ką kalbu.
Kol ekonomika auga, viskas gerai, bet vos tik kokia nors krizė, nesitikėk pasigailėjimo. Pirmiausia uždarys gamyklas čia, o ne pas save. Štai tau ir tiesioginės investicijos”, – linguoja galva turtuolis.
Gyvenk ir dirbk rojuje
Bet palauk, tai kur žmogui su pinigais ar be jų dėtis, kai Europa braška, Rusija siūbuoja, o Kinija irgi laukia palankaus momento subyrėti?
Lenko atsakymas – akivaizdus ir logiškas. Belieka Lotynų Amerika, po kurią jis keliavo su žmona iškart po vedybų, prieš 20 metų.
Gerokai vėliau ėmęs dairytis vietos investicijai, iš pradžių susiviliojo Margaritos sala, į kurią pinigų buvo įmerkęs ir ne vienas lietuvis.
Bet greitai atsitokėjo, kad komunistinio lyderio Hugo Chavezo valdoma Venesuela yra neprognozuojama šalis.
„Dar pamenu komunizmą Lenkijoje, tualetinio popieriaus trūkumą ir kitas nesąmones, todėl mano meilė Margaritai greitai išblėso”, – teigia lenkas.
Tada G.Hajdarowiczius pasirinko Braziliją, anot jo, nuostabią šalį, kurioje gyvena draugiški žmonės. Kalbos nemokėjo, o vietiniai angliškai irgi nekalba. Todėl ir nutarė išmokti portugališkai.
„Žinote, ta kalba man pasirodė panaši į lenkų. Sakyčiau, tai lenkai, persikėlę į kitą pasaulio pusę. Tai katalikai, jie myli lenką popiežių Joną Paulių II, žino apie Krokuvą, ten daug iš Lenkijos kilusių emigrantų, jie ten įtakingi. Aš ten pasijutau kaip namuose. Aišku, sunku neįsimylėti Brazilijos. Supratau, kur turiu investuoti”, – sako jis.
Ėmęs ieškoti žemės, apvažiavo, apiplaukė ir apskrido visą Atlanto pakrantę. Paieškos ir derybos truko dvejus metus. 2009 metais pagaliau rado nuostabų tuščią sklypą be kaimynų ir dangoraižių. Nupirko tą 2500 hektarų sklypą iš kino.
„Beje, ne komunisto, taivaniečio. Galbūt man už tai ES galėtų kokį medalį užkabinti – atkovojau europiečiams teritoriją iš kinų, kurie pastaruosius 10 metų supirkinėja visur ir viską”, – šmaikštavo verslininkas, prieš keletą metų tapęs Brazilijos garbės konsulu dviejuose Lenkijos regionuose.
Šią 3 milijonų kvadratinių metrų erdvę būtų galima užstatyti viešbučiais.
Bet tai, pasak G.Hajdarowicziaus, ten viską tik subjaurotų. Tad lenkas sako statysiantis tik dviaukščius pastatus, ne aukštesnius nei palmės, kurių ten auga 50 tūkstančių. Jas bus galima persodinti, kad ši vieta būtų graži ir nuostabiai apželdinta.
Ten bus keli įvairių lygių kurortai, o kiek toliau nuo jūros bus tyrimų ir technologijų centras, laboratorijos. Pastatęs kvies prisijungti Europos ir Brazilijos kompanijas investuoti, o šūkis investuotojams bus labai paprastas: „Gyvenk ir dirbk rojuje.”
„Tai tikras rojus ne tik atostogoms, bet ir verslui.
Ta vieta yra tik 80 kilometrų greitkeliu iki Natalio, o Natalis – vienas sparčiausiai besivystančių Brazilijos miestų.
Iš ten į Lisaboną – šešios su puse valandos skrydžio. Tiek pat – iki Majamio. Labai patogu. Ten dabar statomas didžiausias Lotynų Amerikoje keleivių ir krovinių oro uostas, jis bus baigtas po poros metų.
Ten labai greit plėtojama ekonomika, žmonės jauni ir optimistiški. Rinka – 200 milijonų.
Ten nebūna šalčiau nei 20 laipsnių ir ne karščiau nei 32, vėjuota, idealu leisti jėgos aitvarus. Taip pat labai gražu, šalia upės ir žvejų kaimo. Ar gali būti geriau?” – pasakojo pašnekovas, rodydamas paplūdimių ir kaimų nuotraukas.
Savas vaikinas Holivude
Prabilus apie kiną jo akys sužiba. Jau yra prisidėjęs prie šešių juostų kūrimo, trys iš jų – tarptautiniai projektai. Peterio Greenaway filmas „Naktinis budėjimas” („Nightwatching”) apie Rembrandtą. Kitas – nufilmuotas Brazilijoje „Carmo”, o naujausias – „Miestas saloje” („City Island”) su Andy Garcia.
Šįmet planuoja naują, kuriame vaidins jo geras bičiulis Gary Oldmanas. Visi projektai buvo sėkmingi, pinigus jau pavyko atgauti, todėl ketina investuoti ir dirbti toliau.
Verslo modelis toks: Holivudo talentai, Brazilijos gamta, filmo montažas Lenkijoje.
Ateitį sieja su Brazilija
O kaip jis save įsivaizduoja po 10 metų?
„Aš investuoju į žiniasklaidą, nes tikiu planšetinių kompiuterių ateitimi.
Brazilija – 15 metų projektas. Daug planavimo ir darbo.
O ten viskas vyksta ramesniu tempu negu Europoje. Viską darau su aistra. Tai, kas man patinka.
Tai ne koks nors skausmingas procesas, kurio negali pakęsti.
Visko esmė – išskaidyta veikla, domiuosi viskuo, daug skaitau, susitinku su žmonėmis.
Tik būdamas visapusiškas ir aktyvus žmogus gali būti konkurencingas.
Jeigu esi bankininkas, tai pasaulį matai kaip bankininkas, prekiauji nekilnojamuoju turtu – taip pat esi specifinio luomo atstovas.
O aš bandau iš visko mokytis, regėti pasaulį iš įvairių perspektyvų.
Taip suprantu, koks yra pasaulis, kur jis eina.
Dalį laiko leisiu tėvynėje, o dalį – Brazilijoje.
Tačiau manęs neapleidžia bloga nuojauta, kad reikia turėti vietą, kurioje galima gyventi ramiau nei čia, Lenkijoje”, – atsako G.Hajdarowiczius.
Tokią vietą, kokios neturėjo jo tėvai ir protėviai, pagalvoju atsisveikindamas su šių svetingų namų šeimininku.