Auditorijai itin didelį įspūdį paliko kompanijų „Samsung“ ir „Apple“ mobiliųjų telefonų produktų linijų palyginimas. „Samsung“ turėjo šimtinę įvairioms vartotojų grupėms skirtų modelių, tuo tarpu „Apple“ neturėjo nieko – tik vieną, tačiau tobulą idėją. „Apple“ rizikavo - atmetė produktų diversifikacija paremtą verslo modelį.
Tuo metu „Samsung“ vadovas manė, kad „Apple“ vadovas Steve'as Jobsas yra tiesiog beprotis. Visi žinome, kas nutiko vėliau. Pokalbis su A. Zabuliu – apie lyderystę, naują epochą ir Lietuvos vietą sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.
- Galbūt versle išties išaušo nauja bepročių epocha?
- Kiekvienas industrinis laikotarpis turi savo pradžią ir pabaigą. Pradžioje buvo staklės, vėliau - dvejos staklės, dar vėliau - trejos. Mechanizmų skaičiaus didinimas nebūtinai yra neriboto efektyvumo auginimo priežastis. Ir tai nebepatenkina žmogui būdingo neriboto augimo lūkesčių. Žmogus instinktyviai siekia peržengti augimo riboklius. Būtent tai ir žymi vienos industrinės epochos pabaigą ir naujos pradžią.
Dabar daug šnekama apie pasaulį be sienų kaip apie neribotą verslų auginimo resursą. Kad ir 7 mlrd. planetos gyventojų – šis skaičius vis tiek yra riboklis!
Žmonių kiekybė nebūtinai garantuoja efektyvumą. Pažvelkime į našiausias ir turtingiausias šalis, pavyzdžiui, Singapūrą, Švediją, Daniją, Suomiją ir kitas. Visos jos neturi gausių gamtinių išteklių. Tačiau jų pagrindinis išteklis - kūrybiškumas ir nuolat tobulinama vadyba - yra neribotas.
- O kaip vystyti kūrybiškumo išteklį?
- Kaip atsiranda multimilijardinė kompanija? Kad atsirastų viena tokia įmonė, reikia 400 tūkstančių bankrotų. Kitaip tariant, vienos kompanijos sukuriamą masto ekonomiją lemia čia susitelkusi kūrybos energija ir išgryninta patirtis. Tai įmanoma tik kūrybingoje ir dinamiškoje aplinkoje, kur klystama, eksperimentuojama, ieškoma - kur nuolat gaminama pridėtinė vertė ir gryninama „kažką tokio“ sukurianti idėja, ugdomi gebėjimai ją realizuoti.
Tas pats principas galioja ne tik verslo, bet ir valstybės kūrimui. Lietuvai tai yra itin aktualu. Puikus pavyzdys Izraelis. Ši valstybė yra nuolatinėje „startup nation“ (valstybę vystanti nacija) būsenoje. Izraelis be atvangos tvirtina savo suverenitetą jį supančių priešų apsuptyje. Kuo labiau Izraelį apšaudo raketomis, tuo įnirtingiau jis kūrybingai tvirtina savo nepriklausomybę visais frontais. Kalbame ne tik apie karinį frontą. Izraelyje patentuojama bene daugiausiai išradimų pasaulyje. Ten jau sugalvojo koloidinius (nanotechnologija) arbūzus!
- Ar ir Lietuva gali tapti sėkminga „startup nation“?
- Iš tiesų, šie dalykai labai gražiai sukrenta į vieną mums brangią teritoriją, vadinamą „Lietuva“. Privalu savęs paklausti: ar turime neriboto augimo išteklių? Ko gero, mums trūksta sugebėjimo susitarti; mes neturime pasidalijimo lyderyste tradicijos, mentorystės lyderių tarpe įgūdžių.
Atvirkščiai, norime užsidaryti. Mūsų valdžia nemoka ir, matyt, nenori įdarbinti piliečio, o piliečiai - įsidarbinti projektuose, kurie būtų susieti „valdžia-verslas-piliečiai“ partneryste.
Šie trūkumai, manau, yra patys didžiausi trukdžiai Lietuvos potencijos išskleidimui. Ir jeigu šių dalykų neišspręsim, teliks tik pasvajoti apie bent kažkokią mūsų valstybės sėkmingą plėtrą. Taip, bus gražių sodybų, galbūt vienas kitas verslo centras, vienas kitas investuotojas kaip „Barclay's“ arba kuris nors kitas, išnaudojantis tą mūsų kvalifikuotą darbo jėgą.
Tačiau ši jėga nebus nukreipta į kūrybą ir kūrybiškos aplinkos valstybėje sukūrimą. Ar tinka tokia ateitis trims Lietuvoje gyvenantiems milijonams? Manau, kad jeigu netapsime kuriantys ir gausėjantys milijonai, liksime tik dejuojantys ir nykstantys milijonai. Tai netinka. Todėl ir keliame Lietuvos plėtros viziją - „Trys milijonai kūrėjų“.
- Bet ar tai įmanoma vizija?
- Aš tai sprendžiu iš vystymosi dinamikos, kuri sparčiai įsivyrauja verslo pasaulyje. Pažvelkime, kaip dinamiškai iškyla kompanijos ir kaip greitai jos užkariauja pasaulį. Kam anksčiau reikėjo 50 metų, dabar tereikia vos vienerių metų. Akivaizdus pavyzdys yra kompanija „Facebook“. Arba, galų gale, „Apple“: su vienu vieninteliu gaminiu ši kompanija sugebėjo padaryti visišką perversmą mobilių telefonų rinkoje ir paguldė ant menčių tokį milžiną kaip „Nokia“.
Ir štai čia vėl išlenda kūrybiškumo ir nekūrybiškumo dilema. Europa verkia, kad 28 000 „Nokia“ darbuotojų prarado darbą. O amerikiečiai juokiasi: tie 28 000 darbuotojų tiesiog numigravo į Kaliforniją - į Silicio slėnį!
Pasižiūrėkime, kaip atrodo mūsų, t. y. Lietuvos, naujoji karta. Štai „Omnitel“ viduje kilusio „Appcam“ sąjūdžio pavyzdys. Prieš metus vienam žmogui gimė idėja. Po metų „App cam“ jau dalyvavo 300 jaunuolių, kurie varžėsi tarpusavyje, būrėsi į komandas. Taip atsiranda lyderystės, komandinio darbo įgūdžiai. Mes matome, kad jaunoji karta gyvena truputėlį kitokiais standartais, kitokiais tikslais, visiškai kitokiu pasaulio - bevizio ir plokščio - supratimu. Jaunoji karta jau nebeturi geografinių ir psichologinių riboklių jų kūrybingos energijos išvystymui.
Tuo tarpu vyresnioji karta, nepatyrusi tokio augimo perspektyvos ir džiaugsmo, kiek gesina jaunos kartos lyderystės ugnį. Todėl kol kas ir nesugebame sukurti palankios dirvos kūrybinei energijai veistis ir skleistis. Kol mes šitoje teritorijoje, vadinamoje „Lietuva“, nesukursime kūrybai palankios aplinkos, tol Lietuvos valstybė proveržio skrydžiui neišsiskleis.
- O kaip ta „Trijų milijonai kūrėjų“ vizija? Ar tai ir Lietuvos horizontas? Ekonomistai įprastai kalba apie mokesčių mokėtoją ir vartotoją. Tačiau ši viziją skelbia žmogaus laisvę, kūrybiškumą, sumanumą. Kyla klausimas: kaip mes tą pasieksime?
- Jeigu atliktume sociologinius tyrimus ir paklaustume, ko labiausiai žmogus norėtų? Dauguma atsakytų: kad jų vaikai įgytų gerą išsilavinimą. Dar daugiau - kad vaikai pranoktų savo tėvus. Tėvai svajoja apie savo pačių tąsą vaikuose. Taip laisvų žmonių visuomenėje telkiasi laisvės horizontas. Natūrali tėvų svajonė apie vaikų ateitį sukuria investavimo varikliuką, kuris veža į laisvų kūrėjų visuomenę.
Deja, visame šiame judėjime atsiranda barjerų, kuriuos mes patys sukuriam. Tai – nenatūralūs apribojimais, neteisingai susikurti standartai. Todėl ir natūraliai užkurtas procesas neveda į išbaigtumą. Žmogui tenka kovoti už savo svajonės įgyvendinimą.
Šia prasme „Trys milijonai kūrėjų“ svajonė irgi yra truputėlį utopinė. Ir visgi ji yra tikroviška, nes išbaigia daugelio žmonių svajonę, kurią jie labai praktiškai suprojektuoja į savo vaikus. Jeigu tėvai yra pakankamai drąsūs ir darbštūs, tai jų vaikas, tikėtinai, gaus gerą išsilavinimą.
Toks vaikas turės ir lyderio savybių ir nebus linkęs susitaikyti su jį ribojančiais socialiniais barjerais, nes norės realizuoti įgytas savo žinias, išugdytus gebėjimus. Jeigu susitelkia tokių šeimų kritinė masė, formuojasi naujų potencijų erdvė. Vadinasi, turime ruoštis, kad nauja karta galėtų realizuoti visus savo gebėjimus čia, Lietuvoje. Iškeldami šią viziją, keliame ir tautos ambicijų lygį. Trys milijonai kūrėju sukurs milžinišką nacionalinės energijos apyvartą.
- Nežinau kilnesnės vizijos nei paskatinti žmogų tapti kūrėju, t.y. visavertiškai išreikšti savo prigimtį ir tapti panašiu į Kūrėją. Mano įsitikinimu, tai ir yra toliausiais, o ir pats tikriausias žmogaus horizontas. Bet kaip jį pasiekti čia, Lietuvoje?
- Siekiant šio tikslo, pirmiausias uždavinys būtų pačių piliečių įgalinimas. Tiksliau – įgalinimas kurti. Šiandien mūsų valstybėje kaip tik tokio įgalinimo ir nėra. Atvirkščiai, susiduriame labiau su reglamentų bei riboklių negu kūrybos laisvės įgalinimu. Kai valstybė rūpinasi sąlygų piliečių sklaidai sukūrimu, tuomet ir pasimato, kiek valstybėje yra kūrybinės potencijos. O pastarąjį potencialą atradus, privalu jį išskleisti - investuoti ir multiplikuoti. Tuomet atsiranda kūrybingų žmonių konkurencija ir, ilgainiui, pažanga.
Deja, šiandien mūsų valstybę valdo tam tikras „juodos skylės“ sindromas. Juodoji skylė yra dangaus kūnas, į kurį viskas sueina, bet niekas neišeina. Verslas, bendraudamas su įvairaus rango valdininkais, nuolat tą patiria. Turime įsisąmoninti: valstybė yra tam, kad padėtų savo žmonėms patiems įsigalinti, tuo pačiu – įgalinti ir nacionalinės sėkmės istoriją.
- Tai kur tų įsigalinimo šaltinių ieškoti?
- Vienas iš įsigalinimo krypčių: atsigręžkime į emigrantus! Migracija - tai nėra tik praradimai. Tai - galimybė cirkuliuoti protui, naujos patirties įgijimas ir įdarbinimas. Klausimas yra šis: ar mes sugebėsime suvaldyti migracijos grąžą? Labai sudėtingas klausimas, negaliu atsakyti.
Manyčiau, kad su dabartine koridoriuose vyraujančia menkaverte mąstysena tai - misija neįmanoma. Tačiau išlieku optimistas, nes matau, kad žmonių, kurie yra jau pasikeitę, pamatę žavesį kitos aplinkos, kur iš tiesų žmogus vertinamas, kur iš tiesų žmogus turi galimybes skleistis, Lietuvoje atsiranda vis daugiau. Jie tampa vis svaresne jėga, kurios dėka galima dalykų menkavertiškumo kompleksą nugramzdinti į praeitį.
- Tad kaip mums pabalnoti žirgus ir su aiškia vizija skuosti į stiprios ir išmone didingos Lietuvos ateitį? Kaip kadaise LDK kariuomenės elitas - Lietuvos Vyčiai! Juk mums dera stiprybės semtis ir praeities, ar ne taip?
- Taip, mes turime istoriją, bet mes jos nežinome. Bėda, kad mūsų tapatybę svarstome ne šimtmečių, o tik kelių dešimtmečių perspektyvoje. Šiuolaikinių lietuvių savivertė todėl ir yra itin ribota. Ar mūsų savivertė apsiribos svarstymu, kuris faktas yra vertingesnis - įstojimas į NATO ar Europos Sąjungą ... ? O gal naujos Lietuvos vertė glūdi žymiojoje trijulėje „gražios moterys, krepšinis, alus“?
Atrodo, kad sugebėjome save įstumti į štai tokį siaurą istorijos ir savęs supratimą. Mes neatmename, kad Lietuvos nacijos istorija yra didi, apimanti šimtmečius, sutelkianti tautas: lenkus, žydus, rusus, baltarusius, ukrainiečius ir t.t. Jeigu matytume Lietuvos istoriją šimtmečių perspektyvoje, atrastume daug save su Lietuva vienaip ar kitaip siejančių žmonių: šalių prezidentai, šalių premjerai, didžiausių pasaulyje kompanijų valdytojai ir t. t.
Gal Lietuvoje subrandinta jų šeimos tradicija yra ne tik brangus prisiminimas, bet ir aktualios lyderystės pagrindas? Ar neatėjo laikas įsisavinti šimtmečius kauptus Lietuvos turtus, dabar įvairioms sėkmės formomis pasklidusius po pasaulį?
- Tai gal atėjo laikas įsisavinti mumyse glūdinčias istorines potencijas? Tereikia nusimesti bukos desperacijos šleifą ir drąsiai atrasti savyje Lietuvos Vytį - veržlią lietuvišką ambiciją.
- Apie aktualius Lietuvos Vyčius. Pradėkime nuo klausimo: ar mes pakankamai remiame Lietuvoje kilusias tikrai vertingas žvaigždes? Kodėl verslas pradėjo remti tenisą? Todėl, kad atsirado Ričardas Berankis, kuris savo pastangomis iškėlė Lietuvos vardą ir vertę. Mes neturime tiek daug potencialių žvaigždžių, kad jų neremtume. Visų piliečių interesas ir valstybės politika turi būti nukreiptos mūsų tautos potencijos išskleidimui.
Nejaugi mūsų DNR jau tiek suprastėjusi, kad mes labai skiriamės nuo kitų europiečių pagal savo talentingų vaikų nuošimtį, sakykime, tūkstančiui vaikų? Manau, kad su talentais, su duotybėmis mes elgiamės it su malkomis.
- Mūsų nesugebėjimas valstybės mastu remti talentus, manau, yra vis dar sovietmečio palikimas. Ir visgi sovietmečio įšalas, mano nuomone, neišsilaikys. Lietuviai kaip ir visi laisvi žmonės siekia atrasti savivertę. O juk mūsų Tėvynėje išpuoselėti ir pasaulio mastu sužibę talentai pakelia visos nacijos savivertę.
- Pietų Korėjos pavyzdys. Prieš 50 metų ši valstybė pradėjo įgyvendinti proveržį. Tačiau pamokanti ne tik jų proveržio istorija, bet aktualiai keliami iššūkiai nacionaliniu mastu. Ši klestinti valstybė vėl kelia naujos pradžios klausimą: kaip padaryti, kad vėl atsirastų noras kurti ir statyti su nauja kūrybine galia? Jie ir vėl nori laimėti. Ir pirmiausiai prieš save.
Lietuva visada buvo ir yra konkuruojančių bei nuolat besikeičiančių geopolitinių darinių sandūroje. Esame buferis. O buferis tokiose padėtyje turi būti itin stiprus. Nes priešingu atveju mus sudaužys ir išmes į istorijos šiukšlyną. Turime atrasti savyje jėgų sukurti save ir lyderiauti bent regiono mastu.
- Praėjusią savaitę paskelbtas Lietuvoje pirmą kartą atliktas angl. „Global Enterpreneurship Monitor“ („Globalaus verslumo stebėsenos“) tyrimas parodė, kad Lietuva pasaulyje gali pasigirti vienu iš didžiausiu jaunų verslininkų (18-24 m.) procentu. Tyrimas taip pat parodė, kad Lietuvoje yra ypač daug jaunų verslų (iki 3,5 m.). Europoje lietuviai pirmauja! Gal netolimoje ateityje turime galime tapti versliausia valstybė Europoje? Kas lemia tokį verslumo šuolį?
- Pirmiausia, tai iš tiesų labai malonios žinios. Mūsų jaunoji verslininkų karta yra versliausia Europoje! Apie tokią žinią vyresnioji karta tegalėjo tik svajoti. Gali būti, kad Lietuvos istorijos gražiausi puslapiai dar neparašyti. Aišku tai, kad mūsų istoriją dabar rašo kūrybingiausia ir aktyviausia visuomenės dalis – jaunasis Lietuvos verslas. Ir tai yra neabejotinai stipri žinia Europai ir pasauliui.
Šių dienų jaunimas, taip vadinamieji „multitaskeriai“, geba dirbti keletą darbų vienu metu, stebėti ir vertinti didelį duomenų srautą, dalyvauja įvairiuose socialiniuose tinkluose ir yra labai išplėtęs savo akiratį. Bet esmingiau tai, kad Lietuvos jaunimas yra bene labiausiai siekiantis aukštojo mokslo Europos Sąjungoje. O tai reiškia atkaklią kovą ir siekį laimėti.
Šie tyrimas verčia konstatuoti tai, kas šiandien vidutinio amžiaus statistiniam lietuviui yra nepastebima, viešojoje erdvėje nematoma. Tačiau tikra ir stebėtinai viltinga.
„Appcamp“ yra šios bendros tendencijos dalis. Į laisvanoriškai iškeltą iniciatyvą atėjo apie 300 jaunuolių; kilo apie 70 idėjų; vėliau atsirado keliasdešimt įmonių , o viena jų - laimėjo geriausios mobilios aplikacijos titulą pasaulyje.
Dabar turime pagrįstą viltį, kad laimės ir Lietuva.