Lietuvio užmojis - pirmoji tatuiruotė Antarktidoje

- Prisiskaičiau apie tavo keliones, kad baladojiesi po pasaulį, o juk turi tokį puikų saloną, atrodo - sėdėk ir dirbk…

- Bet čia nieko nepasisemsi, čia tik atiduosi save. O pasisemi – keliaudamas.

- Kartais dar nuvažiuoju. Bet dabar mane traukia toliau, už civilizacijos ribų.

- Peru, Ekvadoras, Bolivija, Kolumbija. Dabar mano širdy - Lotynų Amerika. Prieš tai buvo Rytai: Tailandas, Kambodža, Borneo, Malaizija, Indonezija. Dažniausiai išvažiuoju, kai šalta, kai lietus lyja, visi depresuoti pradeda. Susikraunu daiktus, suorganizuoju, kad čia, salone, darbas vyktų, ir išvažiuoju.

- Turiu alternatyvą, irgi kūrybinę. Piešiu namie ant sienos tokius motyvus, kurie netinka tatuiruotėms. Bet labiausiai mane įkvepia kelionės, gamta. Nuvažiuok į mišką, į sodą, į kaimą, prie jūros, pabūk vienas – tai labai padeda. Ir knygų skaitymas padeda. Skaitau keliautojų užrašus, jų laiškus, istorines knygas. Kadaise buvau pasinėręs į ezoterinę literatūrą, bet pajutau, kad užteks.

O dabar mano gyvenime toks laikotarpis, kai vėl grįžtu į savo vėžes, prie tatuiruočių. Grįžęs iš Ekvadoro, buvau kaip nesavas. Ten metus gyvenau plantacijoje, kurią įsigijome su žmona. Ten ir vaikas gimė, ir ūkis, ir bananai, palmės, viską prižiūrėt reikėjo. Daugybė buitinių reikalų, o tatuiruotės pasislinko į antrą planą.

Kūrybos ten mažai buvo, bet daug visko, ko nedariau niekada iki tol. Kiekvieną dieną – kas nors nauja. Kai darai tatuiruotes, visą dieną žiūri į tą vieną taškelį, tik išvažiavęs į Lotynų Ameriką, pagaliau pakėliau galvą ir pamačiau, kad yra ne tik ženklai, simboliai, o visas gyvenimas.

Ekvadore lankiausi daug kartų, bet šį kartą gyvenau metus laiko. Aplinkui šliaužioja gyvatės, šikšnosparnius iš namų varyt reikia, užpuolė bitės, į namus raudonos skruzdėlės lįst pradėjo... Visą tą laiką mokiausi iš gamtos. O grįžus čia vėl reikia su žmonėmis bendrauti, nelengva, ne taip paprasta grįžti. Bet, štai, praėjo keli mėnesiukai ir aš jau vėl tvirtai jaučiuosi.

- O tavo darbuotojai neskambindavo, neprašydavo, kad grįžtum? - Kiekvienas meistras čia dirba savarankiškai. Aš tik sukuriu jiems sąlygas. Grįžtu – ir vėl perimu vadžias. Čia visi laisvi, čia niekas nieko nelaiko. Bet kada gali išeiti ir vėl grįžti.

- Skamba labai laisvamaniškai! Gerai, bet neįprasta...

- Aš gyvenime susikuriu savas taisykles. Nežiūriu į aplinkinių vertinimus, kriterijus. Keliauti pradėjau 18-os. Sulaukęs 19 m., su draugu išvažiavau į Sibirą. Kad mus ta kelionė užgrūdino, būtų per paprasta pasakyti... Tiek kalbant apie pasitikėjimą žmonėmis, savimi, tiek būtinybę staigiai priimti sprendimus. Gyvenimišką patirtį kaupiu keliaudamas. Kai viskas prasideda tokia sunkia kelione, daugiau jau niekas sudėtinga nebeatrodo. Dabar galiu lįsti giliausiai į džiungles.

- Vaikystėje žiūrėdavau filmą “Kapitono Granto vaikai”. To filmo herojus Paganelis turėjo tatuiruotę. Kai jį užpuolė indėnai, jis pakėlė rankas, o jie pamatė tą tatuiruotę ir puolė ant kelių...

- Šiaurės Amerikoje indėnai jam ištatuiravo dvigalvį erelį. Tai visų vadų vadas – tiek Rusijoje, tiek pas indėnus ir visose kitose pasaulio šalyse.

- Jie šneka savo kalba. Žiūrinėja, daug juokiasi, rodo vienas kitam, o tada pradeda savo tatuiruotes rodyti. Ir taip atsiranda ryšys. Bet ant žemės jau niekas nebekrenta. Indėnai jau pusiau civilizuoti, jie mėgsta “Coca Cola”. Tarkime, jei eini į džiungles ir žinai, kad kokia nors gentis nieko neįsileidžia, nešiesi “Coca Cola” buteliuką. Pirmas eina vedlys, tu lauki, kol tau duoda ženklą, tada prieini ir paduodi buteliuką. Pamažu indėnai išlenda iš už krūmų ir seka paskui tave, vedasi į savo kaimą.

- Nori tikėk, nori – ne. O jei dar kompiuterį į džiungles pasiimi... Esu tatuiravęs indėnus jų vietiniu metodu. Parodė, kokius spyglius džiunglėse reikia susirasti, kokių vaisių prisiskinti, kaip iš jų sultis išspausti, pasidaryti suodžių ir t.t.

- Aišku, jiems gražu, juk ten visokie paukščiai, gyvūnai, vabalai spalvoti... Užtenka man keletą dienų kaime su jais pabūti ir vaikai jau vaikšto išsipaišę rankas – susiranda kažkokių raudonų sėklų, jas išspaudžia ir turi raudoną pigmentą.

Tatuiruotė visame pasaulyje yra savotiškas “medalis”, ženklas, kad tu perėjai iniciaciją. Iki to “medalio” būna daug visokių išbandymų. Tarkime, Borneo džiunglėse tarp genčių vis dar vyksta galvų medžioklė. Kiekvienas susirėmimas ar priešo nukirsdinimas yra pažymimas tatuiruote. Jei, pavyzdžiui, ten užklystų baltasis ir pradėtų netinkamai elgtis, iš karto būtų nukirsdintas. Jo galvos gal ir nesukapotų, pasaugotų, nes ji gerai sudžiovinta atrodys...

Prieš dešimt metų buvo tokia istorija, kai du italai nukeliavo į džiungles Ekvadore. Pasakojama, jie buvo gėjai, vietos gentis juos užklupo... Ir tie du italai tiesiog dingo. Niekas jų nerado. Prabėgo keletas metų ir viename Amerikos muziejuje buvo aptiktos dvi sudžiovintos baltųjų, italų, galvos. Pasirodo, indėnai jas pardavė kažkokiam keliautojui, tas jas parvežė į Ameriką ir atidavė muziejui. Kilo didžiulis skandalas, net genties vadas buvo ištrauktas iš džiunglių ir po teismus tampomas...

- Žinai, galiu pasakyti, kad namai ten, kur tavo placenta užkasta. Ten, kur tavo mama ir tėtė. Daugiau niekur aš taip nesijaučiu. Aišku, jeigu visada norėsi tik namo pas mamą, ilgėsiesi ramybės ir saugumo, tada greičiausiai niekada taip ir nepamatysi indėnų su ietimis džiunglėse lakstančių, nesužinosi jų paslapčių. Kiekviena kelionė – tai naujas barjeras, tai grūdina. Grįžęs būni labai išsiilgęs namų šilumos, švaros, dušo baltomis plytelėmis, mašinos šildoma sėdyne, kompaktinio disko...

- Bet tai daro ne turistai, o naftos kompanijos, medkirčiai, hidroelektrinių statytojai, gigantai, magnatai, kurie veržiasi ir džiunglėse mato aukso plotus. O kad turistas atneša vaikams pieštukų, vyrams – kokakolos, o moterims – kokį veidrodėlį, tai tik pasidalijimas, tarpusavio mainai. Aš irgi jiems pasakoju, kas vyksta pasaulyje, kokia mano šalis. Labai įdomu būna: vakare visi susėdam prie laužo, jie klausosi, juokiasi. Ten visos emocijos reiškiamos labai tiesiai. Džiunglių gyventojas yra visiškai tyras, jis nemoka meluoti. Visi jie – kaip vaikai. Beje, iš tokio šamano gavau 1989 m. išleistą agitacinę knygutę gentims apie krikščionybę. Su primityviais piešinukais, kad indėnai suprastų...

- Ne, aš – gamtos vaikas. Mano dievas – gamta.

- Mano misija - nuvažiuot į Antarktidą ir būti pirmuoju tatuiruočių meistru Antarktidoje. Jau susirinkau visą informaciją, žinau, kokios mokslinės bazės ten yra. Nuvažiuosiu į piečiausią Amerikos tašką – Ušuają. Kartą per savaitę iš ten išplaukia keltas. Persikeli į kitą pasaulio kraštą, vežiesi su savimi įrangą, susirandi klientų, padarai tatuiruotę, pafilmuoji. Norėčiau tokį pokštą padaryt – pirmoji tatuiruotė Antarktidoje!

Dar noriu vieną gentį Kolumbijos džiunglėse aplankyti. Žiemą su šeima vėl važiuosim į Ekvadorą, į savo plantaciją. Manau, reikės keliaut į džiungles. Kolumbiją esu apvažinėjęs, bet dėl džiunglių mane daug kas gąsdino. Pamenu, atvažiuoju į tokį pasienio miestelį, išlipu iš autobuso, einu gatve. Tylu, nyku, tik vyrai su dideliais ūsais sėdi ir stebi tave. Apsukau ratą, stabtelėjau suvalgyti ryžių, sėdau į kitą autobusą ir dingau. Man ir taip sakė, kad esu tikras beprotis, jog ten važiuoju.

- Dabar žmonės tiesiog kraustosi iš proto. Visa planeta pagauta savotiškos beprotybės agonijos. Seksas, narkotikai, alkoholis, “tūsas” po “tūso”, žmogus tiesiog nebežino, kaip išsikrauti. Greičiausiai tai manifestas, protestas prieš juos genančią sistemą, kai nebegali, neberandi harmonijos. Vieni “taškosi” bare, kiti – sporto salėje, o treti ateina į tatuiruočių studiją ir ieško ženklų, simbolių, kurie padėtų jiems gyventi, apsaugotų. Išsitatuiruodamas tu tarsi instaliuoji gyvenimo programą. Tie ženklai įpareigoja tave.

- Vadinasi, tai ne mitas, kad tam tikri ištatuiruoti simboliai, ženklai tave savotiškai užprogramuoja?

Visiškai teisingai. Tie simboliai turi savo kreivę, formą, kuri buvo naudojama šimtmečius. Jei tas simbolis ištrauktas iš amžių glūdumos, jei į jį įdėta tiek daug tikėjimo, vadinasi, jis veikia. Turiu labai gerą pavyzdį. Keliavau po Kambodžą. Sustojau tokiame mediniame viešbutuke. Naktį girdžiu – už sienos kažkas vis brazda, nerimsta. Ryte žiūriu – išeina toks žmogelis, baltasis, visas sudžiūvęs, apžėlęs, akys išsprogusios. Pasakoja, kad jau savaitę negali užmigt, nei valgyt. Pasirodo, jam ant nugaros ištatuiravo kažkokį raštą senovės chmerų kalba, o per vidurį – žvėrį su trimis uodegomis – kažkoks užkeikimas. Po to, kai tatuiruotė buvo baigta, žmogeliui pradėjo vaidentis kaukolės, mirtis, tamsa... Jis paprašė manęs pagalbos.

Visą dieną vaikščiojau, galvojau, kaip čia jam padėti. Galiausiai pasakiau, kad prie tatuiruotės liestis negaliu, nes nemoku skaityti chmerų rašto. Gali būti tik dar blogiau. Pasiūliau jam kreiptis į žmogų, kuris gali perskaityti, kas ten parašyta. Nusiunčiau jį į Tailandą, pas vienuolį, kuris daro tatuiruotes. Tai šviesus, geras žmogus, puikus meistras. Kitą rytą atsikėliau – to žmogaus jau nebebuvo, iškeliavo.

- Vieną rytą atėjo čia toks žmogus. Sako: noriu kortos su mėlynu ir raudonu velniu vidinėje rankos pusėje. Vienas velnias šypsosi, kitas – susiraukęs. Žiūriu į jį – toks jaunas energingas vaikinukas. Klausiu: kam tau to reikia? Tik įsivaizduok – valaisi rytą dantis ir matai veidrodyje velnią. Ir taip kiekvieną rytą, ar saulė šviečia, ar lietus lyja, ar tu geros nuotaikos, ar prastos. Kalbėjom, kalbėjom, kol galiausiai viskas baigėsi taip, kad ištatuiravau jam ežiuką prie obuolio graužtuko verkiantį...

- Pats kūnas yra gražus, o tatuiruotė – tai kaip laiškas Dievui. Tavo gyvenimas, troškimai, tikėjimas, visa, kas tu esi. Įsivaizduoji, kokia ta viena tatuiruotė yra svarbi žmogui? Tai labai asmeniška. Man gal viena gražu, o kitam žmogui visai kas kita. Pati svarbiausia – pirmoji tatuiruotė. Todėl piešdamas mažą skorpioniuką, turiu suprasti, kad tai labai svarbus žingsnis. Pirmasis žingsnis.

- Juodai balta – arčiau realybės, natūralumo.

- Iš pradžių čia buvo plikos sienos. Keliaudamas visada dairausi ir jei tik kas nors labai patinka, iš karto imu ir vežu čia. Žinai, kiek aš turėjau salonų? Kokius septynis. Turėjau saloną Kambodžoje, Tailande. Ekvadore savo saloną turiu. Atidarinėju juos, kur sustoju pagyventi. Tai nėra sunku. O “Angis Tattoo” pradėjau kurti 2000-aisiais. Galvoje pradėjo suktis vizija, nuo tada ja ir gyvenau, kol galiausiai ji išryškėjo ir atidariau saloną. Kartais dar dalyvauju tatuiruočių meistrų suvažiavimuose. Pastarąjį kartą kaliau tatuiruotę senoviniu būdu. Buvo didelis susidomėjimas.

- Jei daryčiausi tatuiruotę, norėčiau, kad ji būtų atlikta senoviniu būdu.

- Geras pasirinkimas, bet pamatysi instrumentus ir norėsi pabėgti...

- Angelina Jolie iškentėjo tailandietišką taruiravimo būdą. Turiu ir tokių instrumentų, bet aš specializuojuosi Borneo technika. Tai du instrumentai: kaltukas ir plaktukas. Jėgos turi turėti kaip koks kalvis. Devynias valandas kali. Visada dirbi trise ant žemės visiškoje tyloje. Aš tatuiruoju, kitas žmogus įtempia odą. Instrumentų antgaliai padaryti iš šamano kaulo. Stuksėdamas instrumentas skleidžia tam tikrus garsus, kol galiausiai jie susilieja į viena ir pradedi girdėti kažkokius balsus, šnabždesius. Nežinau, kokia kalba... Tai labai ilgas procesas. Bet džiunglėse yra daug laiko, ten laikrodžių niekas neturi.

Šis tekstas publikuotas internetiniame žurnale „Lamų slėnis“.