Marius pripažįsta: jį padėti į konkrečią lentynėlę sunku. Jo įkurta leidybos įmonė kuria audiovizualinę produkciją, dar kelios platina ją po visą pasaulį.
Jis pats išleido knygas „Trankvilija – ramybės šalis”, „Heavenly Belize”, „Magic Cancun & Riviera Maya” ir garsiąją „Neregėta Lietuva”. Knygą „Šuniuko Vinco kelionė aplink pasaulį” padėjo išleisti ir savo žmonai Brigitai (35 m.).
Be jo įsikišimo neapsieina ir viešoji įstaiga „Lietuva – Baltijos širdis”, kuri rūpinasi nacionaliniu Lietuvos prekės ženklu.
Jo įsuktas reklamos agentūrų verslas apima 15 įmonių visose trijose Baltijos šalyse.
„Kai ką jau norėčiau parduoti, nes veiklos per daug, nebetelpa galvoje. O esu įpratęs pradėtų reikalų neužmesti, būtinai įdėti dalį savęs”, – aiškino pašnekovas.
– Kaip pavyko prikurti tiek įmonių – juk jokių turtų nepaveldėjote. Kaip įmanoma sėkmingai dirbti tuomet, kai iš reto verslininko išgirsi optimistines gaidas?
– Nemoku gyventi pagal verslo planą – daugybė dalykų vyksta spontaniškai, net chaotiškai.
Visi žino, kaip svarbu tinkamu momentu būti tinkamoje vietoje. Reklamos verslas apie 1994-uosius Lietuvoje vos pradėjo kurtis, kai į jį nėriau aš. Kai rinka veriasi, puikus laikas išmėginti savo jėgas.
Vis dėlto buvau eksperimentuotojas, sunkiai susikoncentruoju į vieną darbą, esu linkęs šokinėti.
– Tai prišauktų nesėkmę, bankrotą!
– Turėjau daug ir nesėkmingų projektų, patyriau nuostolių, apgavysčių, mane netgi verslo partneriai buvo apvogę. Taip buvo, gal vėl bus ateityje. Bet kai daug darai, padidini galimybę šį tą pasiekti.
Buvau susidėjęs su perėjūnais, kurie mane suviliojo ir apgavo. Bet niekada net nesvarsčiau galimybės užsakyti „berniukus” ir taip išsilupti skolą. Nesu religingas žmogus, bet tikiu, kad principinis karmos dėsnis galioja.
Patirtis svarbu. Juk iš svetimų klaidų nepasimokysi, viską pats turi pereiti. Ir aš dar nesu pasimokęs, vis užlipu ant to paties grėblio, – neslepia Marius.
– Ar buvo tokia baisi situacija, kai net, pavyzdžiui, žmonai bijojote pasakyti, kas nutiko?
– Taip niekada nebuvo, nes nerizikavau statyti visko, ką turiu, dėl kokio nors įdomaus verslo projekto. Galima kazino pralošti 200 litų, bet rizikuoti šeimos pinigais negalima.
Aš kitaip rizikuoju, pavyzdžiui, pradėjau auginti tikmedžius atogrąžose. Investuoti 100 tūkstančių JAV dolerių turėtų virsti 3–4 milijonais. Po 20–25 metų... – šypteli Marius. – Kaip šauna tokios idėjos? Keliaudamas sutinku įdomių žmonių, išgirstu kokio nors verslo idėjų ir, jei tai sužavi, pats imuosi.
– Ar tikmedžiai jau išleido daigelius?
– Taip, turiu maždaug du hektarus Belize. Esu ten ir lietuviškų ąžuolų pasodinęs, tik paslapčia.
Šis verslas – ne stebuklas. Yra kur kas pelningesnės veiklos. Bet žmonių pasaulyje daugėja, o vietų, kur galima auginti tikmedžius, mažėja, tad gal ir pasiteisins investicija. Žinoma, viskas gali žūti gaisre arba gali būti nacionalizuota.
– Vis dėlto iš kur tas verslumas? Juk studijavote istoriją, leidžiate knygas – jūs užsi-imate tokiais skirtingais dalykais!
– Veikiu vadovaudamasis nuojauta ir neturėdamas konkretaus finansinio plano. Tai avantiūristiška.
Taip elgiuosi ir kurdamas – pradėjęs „Neregėtos Lietuvos” projektą nežinojau, ar jis pavyks, užsimanęs albume išguldyti Belizą – taip pat.
Pernai išleidau albumą apie Meksikos Karibų pakrantę „Magic Cancun & Riviera Maya”, dabar rengiu albumą apie gretimą Meksikos valstiją Jukataną. Net neįsivaizduoju,
kiek tai kainuos. Jau nekalbu apie Kubą.
Įsitraukiu, paskui gėda pabėgti pabrukus uodegą. Tam tikra prasme save prievartauju.
Bet dabar galiu pasauliui rodyti ne vieną savo knygą, ir tai man atveria labai daug durų. Visai kitaip svarbūs asmenys į mane žiūri.
Pavyzdžiui, Kuboje, kur niekada niekam nėra leista fotografuoti iš oro, man pavyko gauti visus leidimus. Kaip? Apdalijau aukščiausius pareigūnus ir atsakingus žmones knygomis, jie pamatė, kad kažkoks vaikinas savo pinigais sukuria gražų dalyką, kad jis ne slaptas CŽV agentas.
– Kaip prieinate prie didelių žmonių?
– Žingsnis po žingsnio. Pradžia gali būti ir tokia: svetimoje šalyje ateini į pliažą ir klausi žmonių, ar jie nepažįsta tau reikalingų asmenų. Būtent taip esu daręs, kai kūriau filmą apie Polineziją.
Arba turizmo informacijos centre prisistatai, kad nori pakalbinti žymiausius šalies žmones
dokumentiniam filmui ir prašai pagalbos.
Kaip ir žurnalistai prisikasu iki premjerų, sporto žvaigždžių, oligarchų, bankininkų ir kontraversiškų asmenybių – ko tik nori.
– Koks pirmas kabliukas buvo Kuboje – šalyje, kur viskas akylai stebima?
– Turiu keletą lietuvių bičiulių, kurie Kuboje užsiima tabako verslu, jie ir padėjo.
Paskui nešiau saldainius, gėles, gėrimus. Pavyzdžiui, pakilti virš Havanos man kainavo butelį ir pyragą. Na, dar mokėjau 2 tūkstančių eurų (6800 litų) už valandos skrydį sraigtasparniu.
Išsinuomojau, bet skristi neleidžiama. Susipažinau su pilotu, vakare pavaišinau jį gėrimu, jo moterį – pyragu, ir rytą mes pakilome.
Žinoma, visos Kubos tokiu principu neišfotografuosi, bet man reikėjo pačiupinėti, turėti bent truputį medžiagos, kad galėčiau parodyti tiems, nuo kurių priklauso, ar dar kartą pakilsiu į orą kaip fotografas.
Daug kas sakė, kad nieko man nepavyks. Bet prieš porą metų net sutartį su Kubos kultūros ministerija pasirašiau – valdininkai įsipareigojo būti mano projekto kuratoriais. Tą sutartį pusę metų svarstė kariuomenė – be jos niekas nevyksta visose autoritarinėse šalyse. Leidimą kilti gavau. Net lėktuvėlį nusipirkau.
Nuostabių dalykų nutinka ir netikėtai. Pavyzdžiui, kartą Meksikoje, Kankūno oro uoste, man teko laukti 11 valandų. Vienas ponas mane užkalbino klausdamas, ar tik ne aš kūriau albumą apie Belizą. Iš matymo jį prisiminiau – pasirašiau tam vyrui knygą.
Jis Belize – pagrindinio banko savininkas. Laukdami skrydžio susibičiuliavome, vėliau skridau paviešėti pas jį į Belizą. Supažindino mane su Didžiosios Britanijos konsulu Meksikoje, viena labai veiklia moterimi. O tokios pažintys pravertė dirbant Meksikoje. Taigi laiptelis aukštyn buvo būtent mano knyga apie Belizą.
Finansiškai knyga apie Belizą neatsipirko, bet per ją atsirado keli verslo planai: ten įkūriau muzikos įrašų bendrovę, užsiėmiau tikmedžių auginimu ir nekilnojamuoju turtu.
Be to, Belizas man nutiesė kelius į Meksiką. Dabar ryšių ir pažinčių tiek, kad tik nepamiršk visų.
– Jūsų fotoalbumai žavingi, jiems sukurti prireikė nemažai pastangų. Bet juk knygų leisti neapsimoka.
– Aš pataikiau į įdomią nišą, kur tokie albumai tampa priemone pristatyti savo šalį visam pasauliui. Beveik dvidešimt parodų surengiau su „Neregėta Lietuva”.
– Kas jums iš to?
– „Neregėta Lietuva” atsipirko su kaupu. Sukūriau prekę, kuri išleista 11 kalbų – net kinų, švedų ir japonų. Tai puiki dovana vykstant į verslo misijas. Ją gali pirkti dar 10–15 metų.
„Neregėtos Lietuvos” sumanymas nebuvo pagrįstas verslo skaičiavimais. Aš tiesiog žiauriai norėjau jį sukurti. O patirties turėjau mažai.
Prieš tai buvau išleidęs tik fotoalbumą „Trankvilija – ramybės šalis”. Jame šimtas nuotraukų alsavo ramybe. Lyrinis poetinis darbas, išleistas nedideliu tiražu, komercinės sėkmės nesulaukė – didesnę dalį išdovanojau.
Jau buvau nemažai pakeliavęs po pasaulį ir svarsčiau, gal fotografuoti Lietuvoje. O kadangi dirbau reklamos srityje, žinojau, kad reikia ieškoti originalaus būdo. Pasirinkau fotografavimą iš oro, nes dar mėgstu ir adrenaliną.
Malonumą patiriu ir pasiekęs rezultatą vos ne kruvinais būdais. Pavyzdžiui, beveik pusmetį vargau su Italijos institucijomis, kol gavau leidimą pakilti virš Romos. Noriu po kokių šešerių metų parengti albumą „Italia Divina”.
– Žmonės sako: bepigu Jovaišai sėkmingai pardavinėti albumus, kai pats moka prekę reklamuoti. Buvo net pykstančių, kad „Neregėta Lietuva” – ant kiekvieno kampo.
– Reklamos srityje dirbantys patvirtins, kad per daugelį metų dėl klientų įnorių susikaupia įtūžis, – juokiasi Marius. – Nusprendžiau „Neregėtos Lietuvos” reklamos kampaniją padaryti pavyzdinę. Viskas – net kvietimai į renginį – aukščiausios kokybės!
– Albumo pristatymo negaliu pamiršti iki šiol – jis buvo įspūdingas ir kartu jautrus. Ar kas nors dar pasinaudojo tokia patirtimi, įgūdžiais, pavyzdžiu?
– Gal ir būtų pasinaudoję, bet prasidėjo ekonomikos krizė. Sėkla buvo, o dirvos jai sudygti – ne. Bet šis įvykis įėjo į Lietuvos reklamos istoriją, gavome apdovanojimą už efektyviausią reklamos kampaniją.
Albumo sėkmė mane ir patį apstulbino – parduota jau gerokai per 50 tūkstančių. Lietuvoje tai absoliutus rekordas.
– Fotografų pasaulyje – daug ir, regis, viskas jau išfotografuota. Ar jūsų albumai iš- skirtini tuo, kad įamžinate vaizdus iš oro?
– Šis momentas labai svarbus. Yra fotografijų, darytų iš oro, bet dažniausiai jos neturi meninės vertės, nes fotografuota, pavyzdžiui, pro lėktuvo langą ir tuomet, kai tai buvo patogu daryti.
O aš medžioju ypatingą apšvietimą – ankstų rytą, vėlų vakarą, per debesis, nes tai suteikia švelnumo. Arba laukiu vėjo, kuris viską sušiaušia, gaudau greitai besikeičiantį debesų raštą.
– Mariau, kaip jaučiatės, kai jus vadina turčiumi, nusipirkusiu brangų fotoaparatą žaidimams?
– Anksčiau krūptelėdavau ir net sutikdavau. Bet sustiprėjau išgirdęs daug puikių vertinimų, kai surengiau parodas septyniolikoje šalių. Į jas ateidavo diplomatai, verslininkai ir, sugundyti fotografijų, atvykdavo į Lietuvą.
Dabar galiu ramiai pasakyti: man nėra svarbu, kas ką mano. Gerai, galima sakyti, kad „Neregėta Lietuva” gerai parduodama todėl, kad užšėriau visus reklama. O kodėl tuomet iš lentynų šluojami albumai apie Belizą, Kankūną?
Prašom – kas norite, padarykite geriau. Galiu net nusamdyti sraigtasparnį – paskraidykite, pažiūrėkite, kaip lengva fotografuoti.
Aš atmintinai žinau, kada saulė kyla.
– Tikrai?
– Vasarą – 4 val. 50 min., birželio 22 dieną kils 4 valandą ryto. Jei nori spėti, turi apie antrą valandą nakties jau išvažiuoti. Jei saulė gražiai nekyla, grįžti pabrukęs uodegą namo. Tada laikas ir pinigai – šuniui ant uodegos.
Iš pokalbių su pilotais supratau, kad meteorologams dabar sunku viską numatyti – taip klimatas susijaukęs.
Didžiausia depresija mane buvo ištikusi Meksikoje: specialiai nuvykau savaitei fotografuoti ir nė karto nepakilau, nes visą laiką lijo.
– Jūs keliaudavote beveik iš karto gimus vaikams. Įdomu, smagu, bet kartu ir pavojinga. Nors ir maži, bet galbūt vaikai jau turi nuomonę apie tokį gyvenimo būdą?
– Marijai devyneri ir ji jau senokai pareiškė, kad niekur nenori važiuoti – labiau rūpi draugai ir jodinėjimas, o ne bastytis kelis mėnesius. Priimu tai natūraliai – juk dabar būtent tokia vaiko vystymosi fazė.
Vincui – penkeri ir jis dar nori važiuoti bet kur. Vis dėlto kai kada išvažiuojame tik dviese su žmona Brigita – tuomet ji gali ramiai rašyti antrą savo knygą.
– Jūsų gyvenimas primena atostogas – greičiausiai taip dauguma mano?
– Žiauriai užsiknisu ir pavargstu nuo malimosi po pasaulį. Jei svečiose šalyse atostogautum, būtų puiku, bet kai dirbi, patiri stresą.
Sugrįžęs namo jaučiuosi išsekęs, būna sveikatos sutrikimų.
– Toks gyvenimo būdas greičiausiai padeda judviejų su Brigita santykiams? Keliaujant nespėja užpjauti buitinė rutina, turite pakankamai finansinių išteklių – ir dėl to nereikia pyktis.
– Mudu vienuolika metų kartu. Daugeliui moterų sunku gyventi, kai vyras dažnai išvyksta. Brigita galėtų man liepti niekur nesitrankyti, bet dėl to mudviejų nuomonės sutampa. Tačiau kartais būna įtemptų momentų.
Aš pats negaliu ilgai būti išvažiavęs – apima begalinis ilgesys, nes labai trūksta saviškių. Stengiuosi išvykti ne ilgiau nei dviem savaitėms. Daug keliaujame kartu su žmona.
Mums abiem pasisekė, nes gyvename įdomiai. Ir turime būti vienas kitam dėkingi už tai.
Kodėl žmonės skiriasi? Nes dažnai mano, kad su kuo nors kitu bus geriau. Kiekviena pora turi pereiti per santykių mėsmalę, kažin ar nors viena pora yra laiminga nuo ryto iki vakaro. Kai kurie neištveria ir bando laimę iš naujo.
Man iš pirmo karto nepavyko. Pirmąsyk vedžiau būdamas 19 metų. Po kelerių metų išsiskyrėme.
Kadangi jau turiu patirties, iškilus konfliktinei situacijai žinau, kad reikia ją išspręsti, o ne pasitraukti.
Esu įsitikinęs, kad žmonės pavargsta vienas nuo kito ir skirtis nusprendžia spontaniškai. O reikėtų padirbėti – išsiaiškinti ir sumažinti reikalavimus bei savo lūkesčius. Santuoka yra darbas.
– Ar keliautojas buityje naudingas?
– Iš manęs mažai naudos. Stengiuosi nelįsti ir netrukdyti, – juokiasi Marius. – Žolę prie namo galėčiau nupjauti, bet geriau pasamdau žmogų darbui, kuris manęs nedžiugina.
Nekenčiu rutinos, nors kartais prisiperku kulinarinių knygų ir pasišaunu gaminti. Bet kol kas idėja taip ir lieka neįgyvendinta.
– Kokių jums reikia materialinių dalykų?
– Standartinio rinkinio – nieko ypatinga. Noriu pasistatyti naują namą – jau pakeliavome, turime savo būsto viziją, subrendome tam.
Turiu maniją sodinti medžius. Kai vaikštinėju po savo sklypą, planuoju, kur bus pušynėlis, eglės, kaštonai.
– Iš tos manijos ir kilo idėja užveisti Tūkstantmečio ąžuolyną?
– Kai „Neregėta Lietuva” sulaukė populiarumo, sumaniau, kaip dalyvauti Tūkstantmečio šurmulyje.
Dabar kiekvienas albumas turi unikalų numerį ir formą, kurią užpildžius tereikia atsiųsti mums, o mes už tai pasodiname ąžuolą. Pavardę įamžiname atminimo lentoje.
Jau ošia beveik 20 tūkstančių ąžuolų, planuoju pasodinti 540 tūkstančių. Dalį pelno už parduotas knygas skiriu teritorijai planuoti, sodinukams, jų priežiūrai.
– O kur auga jums brangiausias medis?
– Du ąžuoliukai sodyboje prie Trakų. Jie pasodinti, kai gimė dukra ir sūnus.
– Ką darytumėte, jei vieną dieną atsibustumėte visiškas vargšas?
– Kartais pagalvoju apie tai... Kažkada pinigų visai neturėjau, prie gero greitai priprantama. Sunku dabar būtų iš namo keltis į butą. Ne-
slėpsiu, man patinka ir „Prada” kostiumai.
– Šiek tiek sutrikote apie tai kalbėdamas. Kodėl – juk viską pats pasiekėte?
– Nes puikuotis negerai ir negražu.
– Bet juk „Prada” kostiumas – irgi kūrinys.
– Taip, bet Lietuvoje greičiau pagalvos, kad geriau tą pinigų sumą vaikų namams skirčiau. Skiriu ir tokiems reikalams.
Turiu baimę visko netekti. Dar ir todėl įdomu vykti į kitą šalį, nes ten tu esi niekas.
– Jei būtų galimybė, kur dabar norėtumėte atsipūsti, ištiesti kojas, išgerti mėgstamo gėrimo?
– Norėčiau nuvažiuoti pas tėvukus prie Skaisčio ežero, atsisėsti terasoje ir išgerti kavos.