Vilniaus senamiesčio Šv. Mikalojaus gatvėje priešais bažnyčios vartus esančią krautuvėlę pastebi kone visi praeiviai. Pilkas studijos sienas pagyvina žaismingos interjero detalės, subtilių formų Gabijos kurti baldai, patogiai išsidrėbti gundantys sėdmaišiai. Štai pokalbio metu į krautuvę apsižvalgyti užsuko žinoma dizainerė Daiva Urbonavičiūtė ir vienam iš savo kuriamų interjerų užsakė tinkamų detalių.
„Dizaino virtuvė“ duris atvėrė šių metų pradžioje – po ilgų, kaip dažniausiai pasitaiko, patalpų paieškų, sienų tinkavimų, statybininkų vaikymo ir bemiegių naktų. Remonto darbai, anot „virtuvės“ šeimininkės, užtruko pusmetį, tačiau šiomis dienomis ant lentynų guldomi paskutiniai gaminiai. Kelias svajonės link nueitas ilgas – studijos Vilniaus dailės akademijoje, kelerius metus trukusi emigracija ir galiausiai – dažais dar kvepianti nuosava kūrybinė erdvė.
„Galimybės manęs neriboja“, - šypteli jaunoji interjero dizainerė ir sutinka papasakoti, kaip jaunam žmogui, kurio kišenių neapsunkina milijonai, sukurti svajonių verslą. Tiksliau - daryti tai, apie ką svajoji, ir dirbti tik sau.
- Gabija, priimta galvoti, kad savus verslus kuriantys jauni žmonės dažniausiai turi gerą finansinį užnugarinį. Kaip yra jūsų atveju?
- Tikrai nesu turtingų tėvų vaikas, kurio neriboja finansinės kliūtys. Visko, ką turiu, pasiekiau pati – mokydamasi, dirbdama, kurdama, megzdama pažintis. Klaidinga galvoti, kad idėjai įgyvendinti būtini tūkstančiai. Taip, pinigų reikia, bet ne kalnų. Be to, net ir turint krūvą pinigų, bet nė vienos geros idėjos viskas nueis šuniui ant uodegos. Mano pastangos pamažu įgauna pavidalą – štai neseniai buvau pakviesta savo gaminių pristatyti Londono dizaino savaitėje. Tokie įvykiai nuteikia teigiamai. Matyt, darau tai, ką privalau daryti.
- Vilniaus dailės akademijos Architektūros ir dizaino fakultete įgijote bakalauro laipsnį. Ar viena prestižiškiausių laikoma menininkų kalvė išties ruošia gabius specialistus?
- Aš studijomis esu patenkinta. Diskutuoti, geresnės jos ar blogesnės nei kitur, yra beprasmiška. Kiekvienas žmogus iš ketverių akademinių metų gali sau pasiimti tiek žinių, kiek jam pačiam reikia. Visuomet žinojau, kad noriu dirbti su interjerais, tad rinkdamasi profesinį kelią nesiblaškiau, nesvarsčiau, kas būtų, jei būtų... Be to, įgytas išsilavinimas buvo tikrai kokybiškas. O tai, ar tobulėsi, ar liksi vietoje, sprendi tik pats.
- Tuomet kodėl netrukus po studijų nusprendėte emigruoti ir save realizuoti emigrantų perpildytoje Didžiojoje Britanijoje?
- Tiesiog sutapo aplinkybės. Be to, ten važiavau ne braškių skinti. Turėjau aiškią viziją ir ieškojau darbo savo srityje. Man pasisekė, nes tuomet jau turėjau tam tikros darbo patirties, žinojau, ką galiu pasiūlyti, mano galvoje sukosi įvairios idėjos. Bendradarbiavau su viena architektų ir interjero dizainerių komanda. Tiesa, buvau naivi tikėdamasi, kad man bus patikėti rimti darbai. Didžiąją laiko dalį teko daryti tai, ko vengia patys britai. Buvau jų pagalbininkė kruopštiems darbams, brėžiniams. Ir tai, nors dirbau savotiškai juodus darbus, buvo puiki patirtis, nes dirbau su profesionalais.
Kelis komercinius projektus pavyko įgyvendinti kartu su perspektyvia „Indigoconcepts“ architektų komanda. Londonas man – kūrybingumą skatinantis miestas. Vargino jo šurmulys, žmonių koncentracija kiekviename žingsnyje, konkurencija. Bet šis miestas pats tau siūlo idėjas – savo kasdienybe, gyvenimo rimtu. Interjero dizaineriams jis – kaip Paryžius madistams.
- Vis dėlto Londone neužtrukote. Po dviejų metų, praleistų svetur, grįžote į Lietuvą.
- Iš Londono nebėgau. Tiesiog būdama ten susigalvojau būsimos studijos koncepciją, paskaičiavau, kiek pinigų būtina jai atidaryti. Gyvendama ir dirbdama Londone susitaupiau, tad priimti iššūkį buvo lengviau – manęs nevaržė nei finansiniai, nei asmeniniai įsipareigojimai. Nusprendžiau rizikuoti. Kai visi kuriasi toliau nuo namų, aš norėjau save realizuoti ten, kur jaučiuosi geriausiai – Lietuvoje. Pavyzdžiui, studijos pavadinimą vakarieniaudamas sugalvojo geras bičiulis. Taip jis ir prilipo.
- Papasakokite, ko reikia norint įkurti savo kūrybai skirtą kampą?
- Šiek tiek pinigų, žymiau daugiau kantrybės ir darbo, darbo, darbo... Be to, reikia turėti planą – koks tavo siekis, kaip jį įgyvendinsi, kiek tau tai kainuos ir, galiausiai, ką gali pasiūlyti potencialiems klientams. Ilgiausiai užtruko patalpų paieškos. Labai apsidžiaugiau atradusi senamiesčio širdyje esančias dirbtuves. Tiesa, atrodė jos nekaip. Klojau medines grindis, dažniau sienas. Patalpų atnaujinimui teko skirti apie 10 tūkst. litų. Panašią sumą reikėjo skirti mano pačios kurtų interjero detalių ir baldų gamybai. Užtat dabar savo darbo vietoje jaučiuosi lyg namie. Ir noriu, kad kiti čia jaustųsi lygiai taip pat.
- Kaip apibūdintumėte savo stilių?
- Sunku jį įsprausti į rėmus, bet labiausiai tiktų skandinaviško stiliaus apibūdinimas. Savo gaminiams kurti naudoju tik natūralias medžiagas – medį, fanerą, stiklą, vilną, įvairius audinius. Vengiu plastiko ar metalo. Spalvos – ramios, subtilios, estetiškos: balta, pilka, smėlinė. Nesu didelė modernaus stiliaus mėgėja. Mano akimis subtili klasika arba skandinaviška estetika turi kur kas daugiau pranašumų. Stengiuosi kurti baldus, kuriuos galima pritaikyti bemaž kiekvienam interjerui. Vertinu daiktus, kurie savo paskirtį suras visur – ir moderniame bute, ir tarp klasika alsuojančių sienų.
- Koks kurtas interjeras jums į atmintį įstrigo labiausiai?
- Kai gyvenau Londone, man teko atkurti karaliaus Edvardo laikų pastato interjerą. Beprotiškai sunku, bet kaip įdomu! Daugiau laiko surijo ne interjero detalių paieška, o archyvų analizė. Jaučiausi lyg istorikė, nes norint tiksliai atkurti to laikmečio dvasią, reikia pajusti, kokia ji buvo iš tiesų. Keletą originalių projektų teko įgyvendinti ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Klaipėdoje duris prieš savaitę atvėrusio klubo „Sputnik“ rekonstrukciją. Jo sienas nudažėme juodai, o nuo lubų nuleidome didžiulius paparčio vazonus. Išėjo urbanistinė žalumos oazė.
- O pragyventi iš savo veiklos pavyksta?
- Pinigais nesišvaistau, pajamas skiriu naujiems gaminiams kurti, o tai, kas lieka, – sau. Imdamasi šios veiklos turėjau iš anksto susitaikyti su tuo, kad lengva nebus. Kita vertus, nuversti kalnų per dieną nesitikėjau. Pastebiu, kad lietuviai vis labiau pasitiki interjero dizaineriais. Jei anksčiau darbo eigą jie prižiūrėdavo itin akylai, tai dabar jais pasitikima vis labiau. Be to, joks profesionalas nesistengs žmonių asmeninės erdvės paversti savo eksperimentų zona. Ši sritis yra itin taktiška, lanksti, nes susikerta dviejų žmonių interesai.