Karolio sukurtas interneto svetaines matė milijonai žmonių, tik jie nežino jo vardo, ar kur jis šiuo metu jis gyvena. Su šiuo žmogumi bendrauju dažnai, bet, kai tik parašau, ir man tenka kaskart paklausti „kur tu dabar“?
Nuo 2011 m. birželio Karolis gyveno Vietname, Kambodžoje, Malaizijoje, Indonezijoje ir Tailande. Kai praėjusiais metais kalbėjomės Vilniuje, viename Senamiesčio bare, Karolis dar tik ruošėsi keliauti, ir kalbėjo apie tai, kad kraustysis į Pietryčių Aziją taip, kaip kiti kalba apie naujo automobilio pirkimą arba apie tai, kad keis nuomojamą butą viename miesto rajone į kitą.
Jis toli gražu nėra vienintelis lietuvis, pasirinkęs gyvenimui šiltesnį klimatą, žalesnius vaizdus už lango, skaidresnį jūros vandenį ir egzotiškesnį maistą. Man, šeimos žmogui, be to, jau nebe tokiam jaunam, kraustymasis atrodo žymiai sudėtingiau (nors ir anais metais sugebėjau perkelti visą gyvenimą iš vienos šalies į kitą, ir pasaulis nesugriuvo). Bet čia – viskas dešimtkart dinamiškiau ir greičiau. Kaip apskritai priimamas toks sprendimas?
O kodėl ne?
„Pagrindinė mintis buvo „kodėl ne”, pasakoja Karolis. - Trūko dinamikos gyvenime, iššūkių, kurie nebūtų kompiuterio ekrane, reikėjo išlįsti iš komforto zonos. Norėjau karščio, keisto maisto, nusilaužt liežuvį bandydamas susikalbėt su vietiniais, naujų pažinčių, kvapų, pamokų.
Norėjau metus išgyvent su tuo, kas telpa kuprinėj ir mažiau turėt, daugiau būt (cituojant vieną protingą knygą). Turbūt to ieško kiekvienas besileidžiantis į panašią avantiūrą. Viską ir gavau, net su kaupu. Be to, taip ir pigiau (net ir palyginus su Lietuva) ir, be abejo, įdomiau.”
Atrodo, pradedu suprasti. Esu girdėjęs, kad norint praplėsti mąstymo ribas, reikia nuolat save kažkuo provokuoti. Kur nors keliaujant lėktuvu, griebti žurnalą laikraščių kioske – bet ne tą, kurį visada skaitai. Net ir iš darbo keliaujant automobiliu, rinktis neįprastą maršrutą. Nuo įprastos aplinkos protas užmiega.
Dizaineriui, manau, proto miegas turėtų prilygti profesinei mirčiai. Klausiu Karolio, ar jis pats susigalvojo, kad gyvens kitaip, ar užkrėtė pavyzdžiai?
„Tikrai nebuvau pirmasis susigalvojęs tokį gyvenimo ir darbo modelį, keli pažįstami jau kelis metus iš eilės leidosi į tokias keliones. Visad spirgėdavau išgirdęs legendas apie freelancerius (laisvai samdomus specialistus – red.) paplūdimiuose su laptopais ant pilvų, nes žinojau, kad anksčiau ar vėliau ir man reikės taip pagyventi. Didžiausias ir geriausias pavyzdys, ko gero, buvo Timas Ferris.
Jo knygą „Keturių valandų darbo savaitė“ ir dabar paskaitau kai pritrūksta parako. Pavadinimas skamba, kaip vienas iš serijos „How to become a sexy billionaire in five days“ (Kaip tapti seksualiu milijardieriumi per penkias dienas), bet išties tai protinga ir be galo įkvepianti knyga. Nesakau, kad dirbu tik keturias valandas per savaitę, tiesiog dabar galvą pravėdint einu ne į Vingio parką, o prie Pietų Kinijos jūros.“
Ant uolos krašto, dūžtant bangoms
Kad ir kaip besukiok, man atrodo, kad pripratus kaupti aplink save daiktus, popierius, knygas, paveikslus, turėtų būti nelengva nuolatos būti kelionės režime. Aš kažkada pats gyvenau kelionėse vos ne daugiau, nei namie – bet ten buvo patogūs viešbučiai su darbo stalais, ir, galų gale, visuomet buvo biuras namie, kur grįžti, ir mano darbdavio parama daugelyje šalių: biurai, kolegos, transportas. O čia – viskas yra savo rūpestis. Karolis sako, kad tai nėra problema.
„Aš galiu dirbti bet kur, kur yra mano laptopas ir internetas, o Azijoje internetas yra visur. Vaikštai mažame kalnų miestuke Tailande, išsitrauki telefoną ir gali rinktis iš dešimties wi-fi, pusė jų - nemokami.
Balyje skaipinausi su draugais sėdėdamas ant 50 metrų uolos krašto, apačioje dūžtant bangoms ir besileidžiant raudonai saulei. Norėjau pasimaivyt, nes turėjau mobilų internetą.
Mantos turėjau tik tiek, kiek telpa į kuprinę. Nors oro uostuose niekad neviršijau 15 kg., vis tiek turėjau viską, ko reikėjo. Ne tik maikes ir džinsus, bet ir knygų, švarką, net mankštos kilimėlį.“
Taip gyventi yra geriau tuomet, kai tikrai gali sau leisti būti nepriklausomas: šiokio tokio finansinio raumens reikia, kaip man atrodo iš Karolio pasakojimų. Jis gyvenimo stilių ir gyvenamą vietą pakeitė, jau būdamas pripažintas specialistas su klientų baze. Karolis kalba apie prarastą ir vėl įsigytą aparatūrą kaip apie sunešiotus batus.
„Viską pasiglemžė Azija“, sako dizaineris. „Ką pavogė, kas sugedo, ką pamečiau. Labai lengva ką nors prarast, kai nuolat trankaisi iš vietos į vietą. Žinoma, buvo labai apmaudu ir atsiliepė finansiškai, nes viską teko pirkti iš naujo.“ Bet, kaip suprantu, į bankrotą nenuvarė.
Daugumai Karolio klientų jo buvimo vieta nėra svarbi. „Tik keleto projektų atsisakiau, nes mačiau, kad reiktų daug bendrauti gyvai. Jeigu reikia pasikalbėti, pasiskambiname Skype, bet dažniausiai užtenka el. pašto. Tiesa, kartais projektams sutrukdydavo ne atstumas, o įvairūs nuotykiai, pavyzdžiui, potvynis, taifūnas, vagystė, kompiuterio gedimas, nešviežios jūros gėrybės… Bet klientai buvo suprantingi“, - pasakoja K.Masilionis.
Bastūnai būna įvairūs
Pasaulio bastūnai įvairiose vietose vertinami įvairiai. Kai tik Lietuva tapo nepriklausoma, atsirado toks tipas keliautojų iš Vakarų, kurie Lietuvoje trynėsi, nieko aiškaus nedirbdami, mėnesių mėnesiais - nes čia pigiau, daugiau mergų ir šiaip juos visi vertino labiau, nei namie. Į juos kartais buvo žiūrima, kaip į plevėsas. „Būtų normalus, pas save būtų dirbęs kaip žmogus ir gyvenęs, matyt, nevykėlis.“ Ar Karolis su tuo susiduria?
„Žinau, apie kokį keliautojų tipą tu kalbi, jų teko sutikti, bet ne tiek jau ir daug, nelabai norėjau su jais bičiuliautis. Dažniausiai tai - jauni, vos mokyklą baigę australiukai, kuriems Pietryčių Azija ranka pasiekiama, neįsivaizduojamai pigi ir jie važiuoja ten pigių pramogų, lengvų merginų ir pabėgt nuo priežiūros ir taisyklių. Australijoje viskas, kas domina tokį vakarėlių ištroškusį jaunuolį yra be galo brangu, todėl Azijoje jie jaučiasi karaliukais ir gerokai atleidžia vadžias.
Šie jaunuoliai ir jaunuolės dažniausiai labai nesiblaško, nekeliauja, susitelkia pagrindiniuose turistiniuose centruose. Jų pramogos dažnai primena wild college parties (pasiutusius koledžo vakarėlius), kurių švelnias adaptacijas matome per filmus ir serialus.“
Keliautojai skirtingi, ir ne visi atitinka plevėsos stereotipą, sako Karolis, yra ir jaunų šeimų, ir vienišų pensininkų. „Tačiau kiekvienas, deja, yra pinigų kapšas. Nuo to niekaip nepavyko pabėgti - netgi gyvenant vienoje vietoje ilgą laiką, pramokus kalbos ir užmezgus šiokias tokias draugystes su vietiniais žmonėmis, vistiek lieki cash cow (melžiama karvė). Dažniausiai gatvės maistas, turgaus prekės ir net viešasis transportas atvykėliui kainuos kelis kartus brangiau, mokantys derėtis priartėja prie tikrosios kainos, bet reikia daug įdirbio, kad mokėtum tiek, kiek moka vietiniai.
Kartais noras nugręžti pinigų labai akivaizdus, kai negali ramiai praeiti gatve, esi atakuojamas pardavėjų iš visų pusių. Kartais tai - subtilesnė pinigų viliojimo schema. Atrodo, kad pagaliau radai draugų, bet jų šeima turi kokį nors versliuką, gali pasiūlyti tau kokį nors turą ir tada supranti, kad ta draugystė nebuvo tokia jau nuoširdi.
Neabejoju, kad yra daugybė nuoširdžių, protingų žmonių, tačiau keliaudamas dažniausiai susiduri su tais, kurie sukasi turizmo versle, jų ir mentalitetas kitoks. Tiesa, prie to prisideda ir turistai, dauguma atostogautojų paprasčiausiai nesivargina ir jiems nelabai neįdomu ar permokėjo tris dolerius už motorolerį. Taip abipusiai ir formuojamas kvailo balto žmogaus, besišvaistančio pinigais, įvaizdis.“
Tai gal traukia labiau bendrauti su tokiais, kaip tu, užsieniečiais, o ne su vietiniais?
„Sunku atsakyti vienareikšmiškai, priklauso nuo šalies, tačiau bendrai paėmus su ekspatais (ilgai gyvenančiais atvykėliais iš kitų šalių) bendravau daugiau. Vien dėl to, kad nėra kalbos barjero ir sieja panašūs interesai, yra apie ką pasikalbėti. Vis tik Malaizijoje pora savaičių pagyvenau vietinių kinų šeimoje, su kuriais susipažinau keliaudamas, dėl to pamačiau šalį visai kitomis, vietinio akimis, pavyko ištrūkt iš turistų spąstų malūno.
Ekspatų, kaip ir vietinių, teko sutikti įvairių - ir uždarų, arogantiškų, verdančių savo turizmo bizniuke ir požiūriu beveik nesiskiriančių nuo apsukriųjų vietinių iki labai malonių, šviesių, draugiškų žmonių noriai besidalinančių laiku, dėmesiu, maistu, pastoge. Geriausi įspūdžiai iš susitikimų su lietuviais ekspatais, kurie buvo nepamatuojamai paslaugūs ir draugiški.“
Štai kaip. O mes dažniausiai galvojame, kad lietuvis nuo lietuvio skuba į kitą gatvės pusę. Kaip dėl nusikalstamumo? Ar tose šalyse jautiesi apsaugotas policijos?
„Balyje įsilaužė į kelis namelius mūsų svečių namuose, todėl visi draugiškai važiavome į policiją vedami stresuoto ir atsiprašinėjančio šeimininko. Policijoje niekas nekalbėjo angliškai, mūsų pareiškimai buvo surašyti indonezietiškai (vertėjaujant šeimininkui).
Be šeimininko nieko nebūtume pešę, tiesa, nieko nepešėme ir jo draugijoje, nes tikrai neatrodė, kad kas nors suras ar bent bandys ieškoti vagių. Tiesiog užregistravome įvykį, gavome mūsų nesėkmę liudijančius raportus. Vienam iš kaimynų pavogė pasą, tad jis iš nevilties iškabino apylinkėje skelbimus, kad dosniai atsilygins jei kas nors pasą „ras“. Deja ,ir tokia strategija nesuveikė, žinoma, vagys nenorėjo išsiduoti.“
Iš užsieniečių gali užsidirbti ir policija
Užsieniečiai, ypač jauni, korumpuotos teisėsaugos yra daug kur matomi kaip proga pasipinigauti. Teko susidurti, klausiu Karolio.
„Dažnai šiek tiek angliškai kalbantys policininkai sustabdo turistus ant motorolerių, nes labai lengva prisikabinti prie teisių, nes mūsų vairuotojo pažymėjimas nėra International Driver‘s Licence (tarptautinis vairuotojo pažymėjimas).
Jei nepavyksta išsikalbėti iš situacijos, tenka susimokėti „for the justice“ (už teisingumą). Šis mokestis skiriasi skirtingose šalyse, skiriasi ir pareigūnai. Man sunku apibendrinti, nes keliavau ne vienoje šalyje. Pavyzdžiui, Balyje būti sustabdytam ir duoti kyšį (apie 10 dolerių) yra natūralu, o Malaizijoje su kyšiu neišsisuksi, gresia solidi bauda (apie 300 Lt).
Man sekėsi, nes mane sustabdė tik du kartus, nors motoroleriu sukoriau ne vieną tūkstantį kilometrų. Abu patikrinimai buvo Balyje, o vienas iš jų galėjo būti labai nemalonus.
Su drauge važiavome į oro uostą vienu motoroleriu, apsikrovę bagažu. Iškart už oro uosto įvažiavimo, pamatėme reidą - oro uosto policininkai stabdė į skubančius į skrydį. Atidarėme bagažinę, parodėme motorolerio dokumentus ir supratau, kad prašys tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, o grynųjų „teisingumo mokesčiui“ kaip tik neturėjau. Visa laimė, kad tarp dokumentų turėjau raportą iš policijos, kur buvo parašyta apie mano pavogtą piniginę. Pasakiau, kad ten ir buvo mano pažymėjimas, Pareigūnas perskaitė, pažiūrėjo į antspaudą, kiek susiraukė ir atsisveikino.“
Progos prisikabinti dažniausiai ilgai laukti nereikia. „Dažniausiai policininkai medžioja tose vietose, kur susirenka daugiausiai lengvabūdžių plevėsos tipo keliautojų. Ir ne tik kelių policininkai - Bankoko turistų pragarėlyje, Kaoh San Road, arba jo prieigose gali sustabdyti ir apieškoti patruliai.
Dažniausiai ieško ko nors nelegalaus, nes ten nusipirkti gali jei ne visko, tai labai daug - nuo keptų skėrių (kurie, žinoma yra visiškai legalūs) iki žolės ir suklastotų dokumentų. Esu girdėjęs, kad nubaudžia ir už šiukšlinimą, kas skamba absurdiškai, kai esi matęs ten tvyrančią tvarką.“
Nostalgijos gniaužtai
Karolis man nepanašus į tuos, kas ieško lietuviškumo tolimuose kraštuose. Tačiau gal ieško? Gal ne duonos ir ne silkės, gal tai koks šokoladinis batonėlis „Snickers“, ar traškučiai, ar dar kas nors, kaip namie? „Snickers“ ir traškučių nesunkiai rasi gūdžiausiame miestelyje bet kur Azijoje, kaip ir telefonų parduotuvių ir „Angry Birds“ marškinėlių. Jų pasiilgti nespėjau, nors niekad nebuvau prie jų pririšęs liežuvio.
Maždaug po pusmečio Azijos virtuvės pradėjau pasiilgti europietiško maisto - geros duonos, sviesto, sūrio, kumpio, alyvuogių, raudono vyno. Ten gali viso to nusipirkti, bet viskas importuota iš už jūrų marių ir yra ganėtina prabanga. Aš kelionėje nesišvaisčiau, todėl tų dalykų paragaudavau itin retai. Nepaisant to, nejaučiau jokios didelės nostalgijos ar diskomforto. Azijoje supratau, kad lengvai ir greitai prisitaikau prie naujų situacijų, žmonių, maisto, vietų ir klimato.“
Klausydamas Karolio, pavydžiu: tiek įspūdžių, kad užtektų kelioms knygoms, argi ne? Aš ir iš trumpesnių vizitų sukurpiu ištisus tomus. Tiesa, abejotinos vertės.
„Ne, knygos nerašysiu. Man kelionė buvo svarbi ir įdomi pamoka, bet manau, kad tai nebūtų taip reikšminga kitiems. Turiu kelis tūkstančius nuotraukų iš muilinės ir telefono, turiu keliolika tėvams ir draugams rašytų laiškų, bet man dar sunku detaliai pasakoti apie gyvenimą kelyje, gal dėl to kad dar nesusitupėjo įspūdžiai“, sako Karolis.
„Rodosi, kad papasakojus vieną nuotykį turi pasakoti ir kitą ir dar kitą. Jei tavęs paprašytų papasakoti apie savo pastaruosius metus irgi reiktų pagalvoti nuo ko pradėti. Nenuobodžiai aprašyti keliones be galo sunku, nes labai lengvai gali nuslysti į „o tada ėjome ten ir pamatėme tai“. Tokių keliautojų blogų pilna, net knygų nereikia. Kelionėje rašiau dienoraštį, bet jis buvo skirtas daugiau psichologiniam portretui fiksuoti, ne kasdieniams įvykiams nupasakoti.“
Nebus bjaurus visažinis
Užsieniečiai, ilgai gyvenantys egzotiškose šalyse, dažnai su panieka žiūri į šviežius, kelioms dienoms atvykstančius turistus, kurie nieko neišmano. Atsimenu, Japonijoje patys bjauriausi žmonės buvo ten ilgai gyvenantys britai ir amerikiečiai - taip patenkinti savim, kad jie ne turistai. „Tu irgi daraisi toks?“, - klausiu Karolio.
„Stengiuosi toks nebūti. Žinoma, kai praleidi svečiame mieste du-tris mėnesius, užmezgi pažintis ir pagauni sistemą, lengva pasijusti viršesniu už eilinį turistą, bet aš tikrai nebuvau toks bjaurus, kaip tavo japoniškieji britai. Atvirkščiai, kaip koks skautas stengiaus visiems padėt ir patarti. Beje, ir keliems pažįstamiems, besiruošusiems keliauti į Aziją prirašiau gausybę patarimų.“
Karolis man atrodo, kaip žmogus, įvykdęs projektą. Čia visam gyvenimui? Taip ir liks kelyje? Kur jis mato save, kai jam bus, sakykim, 36-eri?
„Nedrįstu prognozuoti 10 metų į priekį, nes vis dar moku save nustebinti. Kartais nustebina ir pats gyvenimas, dažniausiai maloniai, ačiū jam už tai. Vis dėlto manau, kad svarbu ateitį projektuot, tik nereikia tikėtis, kad ji išsipildys pažodžiui ir iš karto. Man svajonės ir planai turi susigulėti, aš turiu su jais susigyventi ir nuspręsti ar tai - išties mano norai ir planai ar nejučia prisiimti svetimi lūkesčiai.
Kai inkubacinis laikotarpis baigiasi, viskas atrodo paprasčiau ir dideli sprendimai nebegąsdina. Po penkerių metų matau save vienoje iš Europos sostinių, greičiausiai Berlyne.“