Dvi parduotuvės, pavadintos „Retro knygos“, esančios Klaipėdos senamiesčio Tiltų gatvėje ir pietinėje miesto dalyje – visas Ponios Larisos turtas. Tai jos verslas. Nors pati savininkė pirmiausia šią veiklą vadina hobiu: „Aš pati knygų fanatikė, mano darbuotojai irgi“. Nauja knyga jai niekada neprilygs senai, kuri turi savo istoriją ir magišką galią. Ant moters darbo stalo visada guli jos mylimiausias sendaiktis – senovinis nuotraukų albumas. Šiems kadaise gyvenusių žmonių portretams – daugiau kaip šimtas metų. „Tų žmonių jau seniai nebėra, o fotografijos išliko nė kiek neišblukusios. Šis albumas – vienas iš tų daiktų, su kuriais nesinori atsisveikinti, vis pavartau jį – ir širdis džiaugiasi“, - atvirai kalbėjo knygyno savininkė.
Per penkerius parduotuvės gyvavimo metus, jai pavyko sukaupti apie 50 tūkst. knygų. Visos jos čia netilptų, tad teko atidaryti dar vieną – Taikos prospekte, išnuomojus plotą viename iš prekybos ir pramogų centrų. Nors nuomos ir komunaliniai mokesčiai verslininkei – didelė našta, uždaryti šią parduotuvę, kuria taip džiaugiasi pietinio rajono skaitytojai, vis ranka nekyla. „Jaučiu, kad tai reikalinga žmonėms, jie džiaugiasi turėdami kur ateiti ne tik pigiau įsigyti knygų, bet ir pabendrauti. O man šis darbas labai įdomus. Bendraudama su lankytojais pamirštu, kiek praėjo laiko, būna, namiškiai skambina, klausia, kur pradingau. Tada susigriebiu, kad atėjo vakaras“, - prisipažino be knygų savo gyvenimo neįsivaizduojanti L. Šarafutdinova.
Idėja atidaryti nenaujų knygų parduotuvę moteriai kilo 2007-aisiais, kai teko padirbėti šiuo metu jau nebeveikiančioje „Knygų klėtyje“. Ši vieta tarsi užbūrė moterį, kuri visada žavėjosi sendaikčiais, ją traukė ne tik knygos, bet ir retro baldai, rūbai, laikrodžiai, smulkios interjero detalės, skulptūrėlės. Jų gausu ir ponios Larisos namuose, čia vietą rado ir dalis į knygyną žmonių suneštų jiems nebereikalingų knygų.
To, kuo užsiima, ji net nelinkusi vadinti verslu, nes uždarbis čia menkas, vos užtenka pinigų sumokėti mokesčius ir algas darbuotojams, kurių iš viso – trys.
Ir įsikurti teko savo jėgomis. Pirmųjų investicijų sumos moteris nepanoro atskleisti, tačiau patikino, kad įdėti reikėjo nemažai. „Sukomės dvi moterys, pačios surinkome ir pastatėme lentynas, šiek tiek padėjo ir mano vyras. Reikėjo ir kasos aparatą įsigyti, ir grotuvą, ir kas mėnesį nuomą mokėti. Abejoju, ar sudėtos santaupos atsipirko, greičiausiai ne. Pasitaiko sunkių dienų, tačiau niekada nebuvo minčių viską mesti. Kai pasijuntu pavargusi, o žmogus atneša didelę krūvą knygų, pagalvoju – ir vėl šiandien neisiu laiku namo. Ir neinu, kol visų nesuregistruoju, nesudėlioju į lentynas“, - pasakojo pati klientus priimanti L. Šarafutdinova.
Ji negali suprasti tų, kurie, keldamiesi kitur gyventi ar tvarkydamiesi, nebereikalingas knygas tiesiog išmeta į šiukšlių konteinerį. „Gal aš taip auklėta, kad knygos, kaip ir duonos, išmesti nevalia?“ – svarstė moteris, prisimenanti save jau vaikystėje slapčia po antklode su žibintuvėliu rankoje kremtančią knygas.
Knygyno šeimininkę labiausiai džiugina, kad į parduotuvę užsuka daug jaunų žmonių, besidominčių Lietuvos ir Klaipėdos istorija, religija. Daugelis teiraujasi ir užsienio kalbų žodynų, nori išmokti anglų, ispanų, italų kalbas. Prieš kelerius metus populiariausia buvo grožinė literatūra, dabar – mokslinė. „Rūbus ir maistą eina pirkti visi, o čia ateina ypatingi žmonės, inteligentiški, įdomūs – dėl to labai džiaugiuosi“, - neslėpė ponia Larisa.
Į knygynus ji dažniausiai užsuka pasidairyti – apžiūri pasiūlą, kainas. Šias savo parduotuvėje nustato kartu su knygas atnešusiu žmogumi – abu sutaria, už kiek parduoti. Savo uždarbį knygų savininkas atsiima, kai jos jau būna parduotos.
Automobilių transporto technikės specialybę turinti L. Šarafutdinova ir pati nebūtų pagalvojusi, kad užsiims verslu, kuris teikia daugiau džiaugsmo, nei naudos kišenei. Ji įsitikinusi, kad pats dangus lėmė tokį likimo posūkį. Didžiąją dalį gyvenimo moteris dirbo prekybos srityje, kurį laiką legendinėje Klaipėdos kavinėje „Sodžius“, dar 10 metų Klaipėdos autobusų parke. Tačiau mieliausia veikla jai – darbas „Retro knygose“, nors atostogų neturėjo jau dvejus metus – motinystės atostogų išėjo viena darbuotoja, o samdyti dar vieną žmogų per didelė prabanga.
„Neturiu net kada sirgti. Būna, ir ten, ir kitur suskausta, bet kasdien atsikeli ir žinai, kad dešimtą ryto turi atidaryti knygyną, ir keliesi, ir eini“, - kalbėjo savo darbą mylinti ponia Larisa.
Ji džiaugėsi knygynų pardavėjų geranoriškumu. Jų parduotuvėse reikiamos knygos neradę žmonės išgirsta, kad gali rasti ponios Larisos knygų komise, net adresą gauna. Tačiau knygų komiso savininkę liūdina nesibaigianti emigracija, paliekanti žymes ir jos kasdienybėje.
„Čia sėdėdama matau, kiek žmonių išvyksta iš Lietuvos. Labai liūdna dėl to. Kartais pagalvoju: kam viso to reikia, jeigu žmonių nebėra? Bet kai pradedu dirbti, savaime aplanko ramybė. Knygos man suteikia energijos. Be to, esu tikinti, matyt, pats dangus man padeda“, - svarstė moteris.