Eilės driekėsi nuo šeštos ryto
Geidžiamiausiomis lauktuvėmis tapęs „Salantų pyragas“ labiausiai išpopuliarėjo septintajame dešimtmetyje.
„Pagerintas naminis pyragas“, - toks kepinio pavadinimas įrašytas pageltusioje ir apiplyšusioje sovietmečiu veikusios Salantų valgyklos technologinėje kortelėje. Kiek žemiau pateiktas pyrago receptas ir išsamus jo gaminimo aprašas.
Prie dabar tuščio ir apleisto pastato miestelio centre eilėje žmonės rikiuodavosi nuo šeštos valandos ryto – tiek buvo norinčių nusipirkti naktį iškepto šviežio pyrago. Šventinis Velykų stalas buvo neįsivaizduojamas be šio gardėsio. Tad švenčių dienomis jį kepdavo kiaurią parą.
Tam, kad iškeptų toną šio pyrago, kepėjos šaukdavosi į pagalbą šeimos narius, kurie braukdami prakaitą triūsė ir naktimis. Po toną per kiekvienas šventes iškepama ir dabar.
„Pyragas buvo brangus, todėl tėvai jį pirkdavo tik per Velykas, Kalėdas ar kai į namus užsukdavo svečių. Prisimenu eiles prie senosios kulinarijos parduotuvės per šventes. Atrodo, visas miestas kvepėdavo pyragu. Senoliai pasakojo, kad Salantuose nuo seno šventėms kepdavę pyragus namų krosnyse, o kas neturėdavo, nešdavosi kepti pas kaimynus“, - pasakojo salantiškė R. Šiaulienė.
Gelsvas, minkštas, purus ir kvapnus – tokį pyragą moteris prisimena iš vaikystės. Kai išmoko jį kepti pati, nė neįtarė, kad po kelių dešimtmečių šis darbas, o kartu ir pomėgis, išaugs į sėkmingą šeimos verslą.
Nuo kepimo sukosi galva
Nepriklausomybės metais užsidarius Salantų valgyklos kepyklai, kurioje R. Šiaulienei ketverius metus teko padirbėti ir kepėja, ir pardavėja, jaunai moteriai teko praverti Darbo biržos duris.
Tuometinį Vilniaus prekybos technikumą baigusiai profesionaliai virėjai ir maisto technologei ilgai blaškytis galvojant apie ateitį nereikėjo. Su vyru Vilmantu jiedu nusprendė imtis nuosavo verslo.
„Kai miesto kepykla užsidarė, nebeliko kam kepti garsiojo pyrago, tad pamanėme, kad galėtume šią nišą užpildyti, juolab, kad žmonės jo norėjo. Pertrauka truko neilgai – jau po kelių mėnesių iškepėme pirmuosius kepalus. Iš pradžių kepėme dviese dieną ir naktį, kol galva pradėjo suktis, tada pasikvietėme pagalbininkų“, - pirmuosius žingsnius prisiminė R. Šiaulienė.
1996 metais įregistruota individuali įmonė. Santaupų jauna šeima nebuvo sukaupusi, tad pirmąja paskata tapo Kretingos rajono savivaldybės skirta 3 tūkst. litų parama, už kurią pora įsigijo kepimo įrangos.
„Maišyklę ir plakiklį jau turėjau, juos pasiėmiau vietoje išeitinės kompensacijos iš senosios kepyklos. Turėjome ir seną kepimo spintą, nusipirkome dar vieną kepimo krosnelę – tokia buvo pradžia“, - kalbėjo verslininkė.
Pirmuosius metus Šiauliai iškepdavo po 8 kepalus per valandą, po dviejų metų – 32, o 2007 metais, atnaujinę įrangą jau galėjo iškepti 42 pyragus. Tačiau per šventes pyrago vis tiek pritrūkdavo. Dabar sykiu iškepama po 88 beveik dviejų kilogramų svorio kepalus.
Atostogos ir valytoja - prabanga
Daugiausiai pyrago nuperkama Salantuose, tačiau nemažai išvežiojama ir po Plungės, Kretingos, Skuodo rajonus – iš viso apie 40 prekybos vietų. Verslas įtraukė visą šeimą. Iš studijų grįžę trys Šiaulių vaikai – dvi dukros ir sūnus noriai padeda tėvams.
„Visi dirba – kepa, veža, sąskaitas išrašo. Tačiau labiausiai įsitraukęs sūnus, šiuo metu Vilniaus universitete studijuojantis verslo vadybą.
Tikimės, kad ateityje perims vadovavimą įmonei, nes ir pats to norėtų. Jis netingi ir naktį atsikelti, kai reikia, pats ėmėsi gaminti etiketes, šveičia lentynas, klausia, kaip pyragą į skardą įdėti, kad formos neprarastų“, - sūnaus pastangomis džiaugėsi R. Šiaulienė.
Moteris skaičiuoja, kad jau šešiolika metų neturėjo normalių atostogų. Ištrūkti toliau pavyksta tik darbo reikalais – verslininkė nepraleidžia progos apsilankyti maisto pramonės parodose Vokietijoje, Prancūzijoje. Iš ten parsiveža vertingų žinių ir naujų idėjų.
Nors pagrindinis Šiaulių įmonės kepyklos gaminys – „Salantų pyragas“, čia kepami ir įvairių rūšių sausainiai, keksai, žagarėliai, riestės, plokštainiai, tortai. Čia kepamus saldžiuosius florentinus jau skanauja saldumynų mėgėjai ir Airijoje, Italijoje, Vokietijoje. Siekiant, kad kepiniai pirkėjams visada būtų patiekiami švieži, vienu kartu iškepama ne daugiau kaip po 5 kilogramus sausainių.
„Viskas, ką uždirbame, tenka kepyklai atnaujinti ir vaikų mokslams. Reikia kočiojimo stalo, tešlos dalintuvo, taip pat ir erdvesnės krovininės mašinos gaminiams išvežioti. Svajojame ir apie nuosavą parduotuvę, kurioje pateiktume tik savo kepinius, jau įsivaizduoju, kaip išdėstytume vitrinas, nusižiūrėjau ir lentynėles“, - pasakojo iki šiol daug laiko prie krosnių praleidžianti verslininkė. Jos vadovaujamoje įmonėje šiuo metu dirba 12 žmonių. Dirbti taptų kiek lengviau, jeigu atsirastų ir valytoja, nes iki šiol šį darbą vis dar dirba patys šeimininkai.
Svarbiausia – ar skanu patiems
Apie ketvirtąjį savo kūdikį – legendinį pyragą I. Šiaulienė kalba pagarbiai ir su meile. Sekmadienį ji nesimėgauja poilsiu, o atsikėlusi anksti skuba į buvusiame ūkiniame pastate įrengtą kepyklą. Atsiraitojusi baltos medvilnės darbinio kostiumo rankoves moteris formuoja vienodus pyrago ir duonos kepalus. „Sekmadienio duona man pati gardžiausia, tos dienos darbas man šventė, nes pirmadienį prasideda nauja savaitė, kai vėl reikia skubėti“, - su šypsena atsiduso savo darbą mylinti verslininkė. Apie savo pasiekimus moteris kalba kukliai. Pagrindinis jos darbo principas paprastas – kepti taip, kad ir patys galėtų valgyti. Jeigu patiems neskanu, tokio pyrago nesiūlys ir pirkėjams. Gerbti save ir klientus – tai, anot R. Šiaulienės, svarbiausia.
Jos pačios mėgstamiausias „Salantų pyragas“ yra pasiekęs ir atokiausių šalies kampelių kasdienį ar šventinį stalą. Be jo grįžti iš Salantų tiesiog nevalia. Žmonės juokauja, kad „Salantų pyragas“ – geriausias kyšis.
