Nors prie poros namo nėra jokių iškabų, o Z. Rutkauskaitė savo gaminamų sūrių nereklamuoja, jie graibstyte išgraibstomi. „Neseniai vienas pirkėjas, išgirdęs, kad dabar sūrių turėsime tik rugsėjį, siūlėsi iš anksto už juos sumokėti, kad tik iš tiesų gautų“, – šypsosi sūrininke tapusi anglų kalbos mokytoja.
Sūriais lesindavo vištas
Z. Rutkauskaitė gaminti nokintus sūrius pradėjo maždaug prieš septynerius metus. Lietuviško varškės sūrio ji niekuomet nemėgo, o prekybos centruose jai patinkančio skonio kietųjų ar puskiečių sūrių dažniausiai nerasdavo. Jei kokioje specializuotoje sostinės parduotuvėje ir aptikdavo, tai kaina – 80-90 litų už kilogramą, atbaidydavo.
„Pasiskaičiau apie jų gamybą ir nusprendžiau, kad galiu pati pagaminti“, – prisiminė sūrių verslo pradžią 52 metų paliūniškietė.
Nors ir įsigijusi daugybę knygų apie sūrių gamybą, paliūniškietė klaidų neišvengė. „Net neįsivaizduoju, kiek nepavykusių sūrių teko vištoms sulesinti“, – pamena nelengvą pradžią moteris. Užtekdavo kokios klaidos ir brandinamas sūris .. persprogdavo, likdavo tinkamas tik šeimininkės auginamoms dedeklėms.
Tačiau nesekmės atkaklios moters neatbaidė, po penkerių metų mokymosi iš savo klaidų ji patobulėjo tiek, kad jau porą metų sūrius gamina ne tik savo šeimai, bet ir pardavimui.
Pirkėjų Z. Rutkauskaitei toli ieškoti nereikia – dalį išperka tiesiog į namus atvažiavę nuolatiniai klientai, dalis iškeliauja į ūkininkų turgelius Vilniuje, Klaipėdoje. Ten Bernotų sūriai (taip savo produkciją pagal šalia sodybos prasidedantį Bernotų kaimą pavadino sūrininkė) taip pat jau žinomi ir turi gerbėjų.
Paliūniškietė gamina puskiečius Montasijo, Ementalio, Grujerio sūrius, mėgina pasigaminti mėlynąjį pelėsinį. Sėkmingai Z. Rutkauskaitei pavyksta pagaminti ir ne brandinamus, bet šviežius valgomus fetos, mocarelos sūrius.
Visi Bernotų sūriai gaminami nenaudojant konservantų, iš šviežio karvės ar karvės bei ožkos pieno – tuo tarpu pramoniniu būdu sūriai gaminami dedant konservantų ir tik iš pasterizuoto pieno. Tuo tarpu į savo sūrius Z. Rutkauskaitė deda tik specialaus raugo, kurį kiekvieną sykį pasigamina pati bei jūros druskos.
Kilogramas Z. Rutkauskaitės pagaminto sūrio kainuoja apie 40-50 litų. Ar brangu? Prieš atsakydami pagalvokit, kokia suma įvertintumėte gaminį, kuriam kelis mėnesius reikia ne mažiau priežiūros, kaip lepiam kūdikiui.
Sūrių gamybai skirtas nepasterizuotas pienas turi būti apdorotas per dvi valandas nuo jo pamelžimo. Pirmąją savaitę Grujerio, Ementalio sūrius kasdien reikia apversti, nuplauti sūrime. Vėliau tokios procedūros atliekamos kartą per savaitę. Ir visa tai atliekama rankomis. Vėliau savo erdvaus namo rūsyje įsirengtose patalpose, kuriose nuolat palaikoma reikiama temperatūra, sūrius Z. Rutkauskaitė brandina nuo 3 iki 8-10 mėnesių, priklausomai nuo jų rūšies.
Pavyzdžiui, šiuo metu specialioje saugykloje ant lentynų jau 8 mėnesius bręsta Grujerio sūriai, pagaminti pernai gruodį.
Pamatė ožkas ir užsuko
Paliūniškietė sako, kad pieną savo sūriams gali naudoti tik pirktą iš patikimo žmogaus. Būtina, kad karvė ar ožka būtų visiškai sveika. Pavyzdžiui, jei gyvulys buvo gydytas antibiotikais, maždaug 3 savaites jo pieno sūriams naudoti negalima – kitaip sūriai suskyla, atsiranda kartumas.
Todėl Z. Rutkauskaitė džiaugiasi atsitiktine, o gal tiesiog likimo pametėta pažintimi su netoli Paliūniškio vienkiemyje apsigyvenusia Jurgitos ir Vido Mekšriūnų šeima. „Pernai važiuodama pro šalį pamačiau besiganančias ožkas ir užsukau pasikalbėti“, – pažinties su 37 metų J. Mekšriūniene pradžią prisimena sūrininkė.
Dabar abi moterys – puikios bičiulės ir bendramintės. Iš Panevėžio į gamtos prieglobstį Vilkapjūvių kaimo vienkiemyje su vyru ir dviem vaikais išsikėlusi J. Mekšriūnienė taip pat stengiasi, kad šeima gyventų kuo sveikiau.
Todėl neatsitiktinai pieno technologės specialybę turinti moteris sumanė ir ožkas auginti. Iš pradžių gimtadienio proga gavusi vieną ilgabarzdę, dabar Jurgita augina jau 4 ožkas su keliais ožiukais.
Mekšriūnų ožkos galėtų sėkmingai dalyvauti „laimingų ožkų“ konkurse. Banda laisvai ganosi tvora aptvertame obelų sode – nori žolės parupšnoja, nori – ant dviejų kojų atsistojusios obelų šakelių pagraužia ar kokį krituolį obuolį sušlamščia. Čia pat ganosi veršelis, pogulio sukritę ilsisi du pusparšiai.
J. Mekšriūnienė jau kurį laiką tiekia Z. Rutkauskaitei ožkų ir karvių pieną. Beje, brandintiems sūriams tinka ne bet koks pienas. Pavyzdžiui, tinkamiausias ne pieningiausių karvių pienas – tokiame per mažai baltymų. Net metų laikai ir pašarai turi įtakos – todėl nuo birželio iki rudens, kai karvės ganosi pievose, vien iš jų pieno sūrių nepavyks pagaminti. O štai maišant karvės ir ožkos pieną sūrius galima gaminti visus metus. Pasak Z. Rutkauskaitės, taip yra dėl skirtingos karvių ir ožkų pieno struktūros.
Gali būti, kad sūrinininkė iš Paliūniškio netrukus savo pirkėjams pasiūlys ir sūrių iš avių pieno. Moteris tikisi, kad užsienyje pavyks įsigyti pulkelį specialios pieninių avių veislės atstovių. „Avių pieno sūriai – žymiai skanesni, tik Lietuvoje dar nėra populiarūs“, – sako Z. Rutkauskaitė.
Po Amerikos – pokyčiai
Pedagogė Z. Rutkauskaitė gyvenimą keisti sumanė po kelerių metų, praleistų Amerikoje. Kaip ir daug kitų lietuvių už Atlanto išvažiavusi užsidirbti pinigų, gyvenimu toje šalyje moteris nesusižavėjo.
Ypač jai buvo atgrasus amerikiečių požiūris į maistą, nesveiko „greito“ maisto kultas. Kaip ir dažnas emigrantas lietuvis, iš pradžių Amerikoje pirkusi pigius, prastos kokybės maisto produktus, vėliau moteris šio sintetinio maisto atsisakė.
Grįžusi gyventi atgal į Lietuvą Z. Rutkauskaitė prieš kelerius metus žengė dar vieną žingsnį – nusprendė, kad visą reikiamus maisto produktus galima užsiauginti ar pasigaminti patiems.
„Dabar maisto produktų parduotuvėse nebeperkam. Na, nebent vyno, nes naminį tik mėsai marinuoti naudojam“, – sako paliūniškietė.
Todėl darže šalia šeimos namo auga įvairios daržovės, nedideliame tvartelyje kriuksi mėsai auginama kiaulė. Pastaroji sodyboje atsirado, kai sūrių gamyba įsibėgėjo – jai atitenka išrūgos. O retsykiais dar pasitaikančiais nepavykusiais sūriais palepinamos vištos kudakuoja aptvare ir aprūpina šeimininkus šviežiais kiaušiniais.
Duoną šeima taip pat valgo naminę, savo išsikeptą. Z. Rutkauskaitė džiaugiasi, kad svetainėje kadaise įrengtą židinį auksarankiai meistrai perstatė taip, kad ji dabar turi puikią krosnį duonai kepti.
Cukraus pirkti taip pat nereikia – vyro Antano prižiūrimos bitės prineša medaus. Juo pora saldina arbatą ar kavą, deda į kepamą duoną.
Jau net sakyti nebereikia, kad parduotuvėje pirktų sūrių šeima taip pat seniai nebevalgo. Gurmanų vertinamais Z. Rutkauskaitės pagamintais sūriais pora ne tik gardžiuojasi prie vyno, tačiau ir įvairiems pateikalams pagardinti naudoja.
Pagerėjo sveikata
Sveikai gyventi besistengianti Z. Rutkauskaitė atsisakė ir įvairių buityje naudojamų chemikalų. Pagrindinės valymo priemonės jai – soda ir actas.
Moteris džiaugiasi, kad pakeitus gyvenimo būdą, pastebimai pagerėjo jos bei sutuoktinio sveikata. „Pavyzdžiui, anksčiau per mūsų pokalbį tikrai nebūčiau išsėdėjusi prie stalo – nugaros skausmai būtų privertę atsikelti. O dabar jaučiuosi gerai“, – sakė Z. Rutkauskaitė.
Ji įsitikinusi, kad ir kasdieninis judėjimas, apeinant savo ūkį bei gaminant sūrius – tik į naudą sveikatai. „Be jokio tikslo eiti pasivaikščioti man būtų kančia, nors anksčiau dėl sveikatos prisiversdavau devynis kilometrus nueiti. O dabar atsikėliu prieš šešias ir esu priversta judėti – sūriai, gyvuliukai. Sėdu ant dviračio ir 3 kilometrus važiuoju parsivežti pieno, nes reikia“, – pasakojo iki pat darganų kasdien dviračiu pas J. Mekšriūnienę pieno pasiimti minanti paliūniškietė.
