- Skirtingai nei daugelis kirpėjų, kai dirbate - tylite. Ar tai jums padeda geriau susikaupti? O gal yra kokia kita priežastis?
- Vieną klientę kerpu maždaug valandą ir labai noriu, kad per tą laiką ji atsipalaiduotų, pailsėtų. Grožio salone moteris turi pamiršti viską, kas vyksta už durų. Todėl kai kurios klientės ateina keliomis minutėmis anksčiau, kad spėtume aptarti svarbiausius reikalus - vyrus, vaikus, darbus, kartais - meilužius. Žodžiu, naujienas. Nes mano klientės yra mano bendramintės. Leidžiu sau tokią prabangą - nekirpti tų, su kuriomis brūžintumės kampais. Kita vertus, ir mano pačios savotiškumai ne visoms patinka.
Pavyzdžiui, aš prieš trisdešimt metų neleidau gydytojams skiepyti savo vaikų. Prieš dvidešimt penkerius metus pradėjau kasdien stovėti ant galvos, nes susidomėjau joga - tada tai buvo naujiena ir daugelis žiūrėdami į mane sukiojo pirštą ties smilkiniu. Tokia jau esu, man smagu viską išbadyti pirmai ir pirmai baigti. Kartais net pagalvoju, kad į šį pasaulį atėjau daryti eksperimentų. Ir visos mano klientės panašios, su polėkiu.
- Tikriausiai tokios klientės ir jums suteikia gerų emocijų? Juk parako turinčios moterys nebūna nuobodžios?
- Kartais klientei būnu išsigelbėjimo ratas, kartais - ji man. Tarp mūsų vyksta nuostabūs mainai. Ir tam nereikia kelių valandų dejonių, užtenka kelių minučių. Ateina ir sako: „Rauna stogą.“ Užtenka kelių taiklių, kartais nemalonių frazių ir daug ką galima išsispręsti. Svarbiausia - atviras kontaktas. Moterims, kurios neatsiveria, gyvena įtampoje, bijo, kad niekas nesužinotų jų problemų, labai dažnai toks slapstymasis išsiveržia kokios nors ligos forma. Tiesiog negalima savyje pūdyti blogų emocijų, jas reikia vyti lauk. Jei sunku išsipasakoti draugei, vyrui, kirpėjai, reikia eiti į bažnyčią arba užlipti ant kalno ir išrėkti susikaupusius blogumus. Kartą viena iš pažiūros rami klientė mane pribloškė atvirumu: „Esu prie ribos. Dirbu nemėgstamą darbą, su vyru skiriuosi.“ Daviau jai porą psichologinių knygų paskaityti. Padėjo.
- Knygynų lentynos lūžta nuo knygų, kurios pataria, kaip susirasti vyrą, mesti svorį, atsisakyti žalingų įpročių ar auklėti vaikus. Negi tikite, kad knygos gali išvaduoti nuo slogių minčių?
- Dabar tokių knygų priversti kalnai, tačiau anksčiau jos iš rankų į rankas keliaudavo, nusipirkti negalėjai, tai būdavo kone pogrindinė literatūra. Galiu drąsiai pasakyti, kad knyga pakeitė mano gyvenimą. Tai buvo Vladimiro Žikarencevo „Kelias į laisvę“. Perskaičiau ir viskas po truputį pradėjo keistis. Perskaičiusi supratau, koks piktas esu žmogus, nes visada būdavau įsitikinusi, kad esu teisi, ir visiems aplinkui stengdavausi savo tiesas įteigti. Ta knyga padėjo atsikratyti pykčio. Pagalbą iš kito žmogaus gali priimti tik tada, kai esi tam pasiruošęs. Tas pat ir dėl knygų - jos turi būti skaitomos tik tam tikru laiku, kitaip nepadės.
- Kitų blogąsias savybes labai greitai pastebime, tačiau kai reikia savyje pasikapstyti, skausminga. Sunku save, ne kitus bandyti keisti?
- Iš pykčio gniaužtų vadavausi kelerius metus. Tai buvo darbas. Kiekvieną dieną kiekviename žmoguje, situacijoje stengiausi ieškoti teigiamų dalykų. Net kai šlykščiai kas nors su manimi pasielgdavo, giliai įkvėpdavau ir stengdavausi galvoti, kad galbūt tas žmogus jau nuskriaustas ir mano pyktis jį dar labiau suluošins. Galvoti, kad tas žmogus neabejotinai turi gerų savybių.
Kai taip elgiesi ne vienus metus, kai tuo galiausiai patiki, prasideda tikri stebuklai - tampa lengva gyventi. Neseniai smarkiai susipjausčiau koją, tada iškart pagalvoju, ką kam bloga padariau. Kaip šauksi, taip atsilieps. Šimtą kartų patikrintas dalykas. Be priežasties niekas nevyksta.
- Pasakojote, kad jūsų giminėje kone visos moterys mirė jaunos, o jūs nusprendėte gyventi šimtą metų.
- Iki trisdešimties metų buvau ligų maišas. Nuolat sirgdavau įvairiomis ligomis, alergija ir astma buvo nuolatinės mano palydovės. Per dieną prarydavau po saują tablečių, prišniurkšdavau maišus nosinių, o per Naujuosius metus mano kūno temperatūra tradiciškai pakildavo iki keturiasdešimties. Posakis „kur aš, ten žolė neauga“ buvo skirtas man. Bet aš pavargau nuo tokio gyvenimo ir nutariau nebesirgti.
- Oho - nutarėte ir nebesergate?
- Nesišypsokite, man puikiai sekėsi. Palangoje susipažinau su vienu žinomiausių pasaulyje sveikos gyvensenos specialistų iš Rusijos Michailu Kotliarovu, kuris būdamas 64 metų pradėjo gyventi sveikai, o perkopęs per devyniasdešimt metų padarydavo šimtą atsispaudimų. Pradėjau sveikuolišką gyvenimą - bėgiodavau per sniegą basa, maudydavausi lediniame vandenyje. Išsigydžiau nuo visų ligų. Tai dariau septyniolika metų kiekvieną žiemą.
- Štai kodėl taip puikiai atrodote - sportas, sveikas maistas ir gyvenimo būdas?
- Tai jau ne. Man patinka gyvi žmonės, kurie kai nori geria vyną ar degtinę, kai nenori - negeria. Patinka, kai žmonės nebijo kristi veidu į samanas, o vėliau į tas samanas kojas nusivalo. Tokia esu ir aš.
- Įstojote studijuoti psichologijos, tačiau atsiėmėte dokumentus studijų nė nepradėjusi. Ar mama nespaudė sekti jos pėdomis - rinktis medicinos studijas?
- Priešingai. Mano mama - akušerė-ginekologė visada ragino mane būti kirpėja. Vaikystėje dažnai matydavau, kokia pavargusi jį grįžta namo po naktinių budėjimų. Tada ji atsisėsdavo ir sakydavo man, kad geriausias amatas moteriai - kirpėjos. Nes kirpėjos mano mamai visada atrodė gražios, pasipuošusios, malonios. Ji norėjo, kad ir jos duktė būtų tokia pat graži kaip tuomečio Tauragės „buitinio“ kirpėja, o ne tokia pavargusi kaip ji, akušerė.
- 1989-aisiais pirmoji Vilniuje įsteigėte privačią kirpyklą viename Šeškinės poliklinikos kabinetų. Iki šiol esate viena populiariausių meistrų sostinėje. Ar konkurentai nesvaido jums į nugarą peilių?
- Žinoma, per dvidešimt metų visko būta. Peilių - irgi. Ne vieną ir ne du kartus norėjau trauktis iš šio verslo, bet paburbuliuoju ir toliau dirbu. Nes neįsivaizduoju, koks kitas darbas man teiktų tiek pasitenkinimo. Išmokau ir į konkurentų pinkles nebekreipti dėmesio, nebeverkiu, kai jie išvilioja meistrus. Į tai žiūriu kaip į savo darbo įvertinimą - juk blogų meistrų niekam nereikia, o konkurentai puikiai žino, kad mūsų salonuose dirba geriausi.
- Todėl ir jūsų paslaugų kainos vienos didžiausių Vilniuje. Galiu tik spėti, kad dauguma moterų už kirpimą moką dešimt kartų mažiau, nei jūsų klientės. Ar šiandien turtingoms moterims lengviau būti gražiomis?
- Visuomet įtartinai žiūriu į moteris, kurios skundžiasi, kad neturi pinigų grožio procedūroms. Mano šeimos gyvenime buvo toks periodas, kai pinigų vos maistui užtekdavo. Aš labai daug metų naudojau vieną grožio priemonę - vaikišką vazeliną. Rytinis bėgimas ir šaltas dušas po jo taip pat nieko nekainuoja, iki Joninių nuostabiausias vitaminų šaltinis - dilgėlių sultys, vasarą du tris mėnesius gali valgyti pievų žoles - tik į sveikatą ir į grožį, iš knygų galima išmokti daryti bet kokią mankštą.
O veido pratimai? Metus padaryk tokius, tai veidas atrodys kur kas geriau už tą, kuris botulino prišvirkštas. Kad nereikėtų žvalgytis optikose brangių akinių rėmelių, galima kasryt daryti 11 minučių pratimus akims.
Turi ar neturi pinigų, ne tai - svarbiausia, svarbiausia - stengtis būti laimingam. Kas, kad kūnas penkiasdešimtmetės jau kaip aštuoniolikos, bet ji vis nelaiminga - kiša ir kiša pinigus plastikos chirurgui. Baisu, kai moteris nesupranta, jog tai nepadės jai tapti gražia. Tik vidaus būsena daro stebuklus.
Pavyzdžiui, ateina mūsų į saloną tokia labai simpatiška moteris, tačiau ji visada susiraukusi, visada nepatenkinta kuo nors, visada guodžiasi, kad negraži. Ir ką manote? Po kelių apsilankymų ji visiems nebegraži. O būna, užsuka Dievo neapdovanota moteris, bet pabendrauji su ja - nereali! Tuoj ją visi įsimyli ir ji tampa nuostabiai graži. Tad kas tas grožis? Aš tikrai nežinau.
- Turite tvirtą šeimą, du suaugusius laimingus vaikus, mėgstamą darbą -taigi šypsotis galite kasdien. O gal toji susiraukusi klientė vežimą problemų paskui save tempia? Gal ją išdavė artimas žmogus, įskaudino vaikai?
- Visada svajojau turėti savo saloną, su vyru daug ir sunkiai dirbome, taupėme pinigus. Bet vieną dieną visas savo santaupas patikėjome draugams, o jie su tais pinigais dingo. Likome basi. Tarsi to būtų maža, vieną vakarą grįžome į apvogtus savo namus ir ten radome mažametį sūnų pririštą prie kėdės.
Štai kiek mėšlo su vyru turėjome išsrėbti. Susikaupėme ir pradėjome viską iš pradžių. Jei tuomet tik būtume savęs gailėjęsi, nebūtume išsikrapštę. Reikia eiti į priekį, o ne trypčioti vietoje.
Dabar salone turiu puikų testą žmogaus būklei nustatyti. Virš meistrų veidrodžių pakabinome neįprastos formos šviestuvus, kuriuos išvydę vieni klientai sako: „Kaip originalu ir smagu - pliusų prisikabinote“, o kiti klausia: „Kam tiek kryžių jums reikia?“
- Ir vis dėlto, Diana, 200 litų už kirpimą yra labai daug.
- Taip manote? Gerai, apskaičiuokime. Kirptis moterys pas mane ateina kas keturis penkis mėnesius. Nuo kirpimo iki kirpimo jos būna stilingos, nes lengvai gali pasidaryti nepriekaištingą šukuoseną. Tereikia šampūno, aliejuko ir kelių minučių plaukams išsidžiovinti. Mano klientės nenaudoja jokių standiklių, putų ar lako. Keturiasdešimt litų per mėnesį atsidėti kirpimui - daug?
˙ ˙
