Karinėse misijose majoras iš rankų nepaleidžia fotoaparato

Kariškius įsivaizduojame kaip tarp zvimbiančių kulkų besisukiojančius nepailstančius filmų herojus, kraujo dėmėm nusėtais rūbais. Lietuvis majoras Eugenijus Lastauskas (35 m.) kalba kukliai, paprastai ir stereotipus netrunka sugriauti keliais sakiniais.

Daugiau nuotraukų (1)

Akvilė Adomaitytė

Feb 25, 2013, 1:35 AM, atnaujinta Mar 11, 2018, 3:59 AM

Meniškos prigimties karininkas šalia automato visad turi ir fotoaparatą, kurio objektyvą nuo karo žiaurumų nusuka į besišypsančius egzotiškų kraštų vaikų veidus. „O kam karą rodyti?“ – šypsodamasis klausia vyras. Karininkas – ne tik nuoširdus pacifistas, bet ir užsidegęs keliautojas, laisvu nuo tarptautinių misijų metu su kuprine ant pečių maišantis egzotiškus kraštus.

Kūrybiškumas – iš senelio

Iš Radviliškio kilęs Eugenijus iki šiol nedideliam gimtajam miestui jaučia daug sentimentų. Kariškio mama – medikė, o tėtis, kaip ir daugelis radviliškiečių, – geležinkelietis. „Nuo vaikystės esu pripratęs prie traukinių bildesio“, – vaikystę prisimena kariškis.

Eugenijaus vaikystė, kaip pats sako, buvo kaip ir daugelio vaikų. Mažame miestelyje augusiam vyrui, ne per seniausiai įsikūrusiam sostinėje, labiausiai įsiminė šilti santykiai su kaimynais. Jų Vilniuje ilgisi iki šiol.

Iš pasakojimo apie vaikystę suprantu, kad Eugenijus, gal net pats to nesuvokdamas, labai primena savo senelį – iš vienos pusės disciplinuotą, drausmingą ir griežtoką, iš kitos – menišką ir klajoklišką, nors baigusį vos keturias klases, bet mokėjusį kelias užsienio kalbas, nemažai keliavusį, turėjusį meninių gabumų – užsiėmusį keramika.

Kasdien „surydavo“ po knygą

Eugenijus tvirtai apsisprendė dėl ateities jau baigęs mokyklą. Jis neslepia, kad nepriklausomybė ir Sąjūdis jį taip pat paveikė. „Jutau laisvės euforiją, be to, nemažai artimųjų nukentėjo nuo represijų, buvo ištremti“, – pasirinkimą aiškina kariškis. Eugenijus prisimena namuose tvyrojusią antisovietinę nuotaiką, slapčia klausomą trūkčiojantį Amerikos balsą, trispalves, su kuriomis slapčia nuo tėvų žaisdavo.

Rinkdamasis studijas, Eugenijus galvojo ir apie istoriko profesiją. „Labai domėjausi ir iki šiol domiuosi graikų mitologija“, – prisipažįsta pašnekovas. Karo akademijai vaikinas nebuvo itin gerai pasiruošęs fiziškai, nors ir sportuodavo su draugais. Daugiausiai laiko vis dėlto surydavo knygos. Eugenijus juokdamasis sako, kad turėjo „bjaurią madą“ – „suryti“ po knygą per dieną.

Pasirinkimas – istorija ar kariuomenė – vaikiną lydėjo iki pat universiteto slenksčio. Ir nors karininko uniforma Eugenijus atrodo visiškai patenkintas, istorijos jis nepamiršo. „Dar tikrai ketinu studijuoti“, – užtikrintai taria.

Slegia rutina ir griežta dienotvarkė

Abejonių dėl pasirinktų studijų Eugenijus sako niekad neturėjęs, nors prisipažįsta, kad kartais slegia rutina ir disciplina. Įstoti į Karo akademiją tuomet sunku nebuvo, bet susirinko jaunuoliai, tikėdamiesi avantiūros, o pateko į minučių tikslumu sudėliotos dienotvarkės rėmus. „Kariškio studento gyvenimas pasirodė ne toks kupinas įspūdžių, kokį įsivaizdavome“, – prisimena pašnekovas.

Gyvenimas salėje su 70 žmonių, visiškas privačios erdvės neturėjimas, minučių tikslumu suplanuota dienotvarkė, griežtai normuojamas maistas slėgė meniškos prigimties kariškį. „Viskas, kas man priklausė, tebuvo lova, ir tai tik nuo 22 valandos vakaro, mat anksčiau ant jos net sėdėti nebuvo galima“, – studijų laikus prisimena lietuvis, save prisimenantis kaip mamos išlepintą vaiką.

Eugenijų, kaip ir kurso draugus, universitete iš pradžių išgąsdino mokslai. „Atėjome kariauti, o teko mokytis aukštosios matematikos, klasikinių šokių, fizikos, etiketo ir kitų dalykų, kurie tuo metu atrodė visiškai nereikalingi“, – prisimena pašnekovas.

Kūryba ir drausmė nesutaria iki šiol

Po pirmojo studijų mėnesio Eugenijus grįžo namo ir susitiko su buvusiais bendraklasiais, bet iš susitikimo labiausiai prisimena tik maistą. „Didžiausiai poreikiai tuo metu buvo pavalgyti ir pamiegoti, mat to labiausiai trūko“, – juokdamasis prisimena kariškis.

Kūryba ir drausmė kartu sunkiai sutaria iki šiol. Pradžioje neturėjęs tam laiko, šiandien Eugenijus dažniau nei ginklą naudoja fotoaparatą. Pavyzdingu studentu vyras prisipažįsta niekad nebuvęs – nerami ir meniška prigimtis reputacijos, kaip pats sako, tikrai nepagerino.

„Istorijų buvo daug ir išpasakoti joms pritrūktų laiko, bet visos baigėsi gerai“, – sako Eugenijus. Ir prideda, kad „iškristi“ iš universiteto grėsė ne kartą. Teko ir pabūti griežčiausia bausme laikytoje daboklėje. „Nebuvau nei pavyzdingas kariūnas, nei esu toks dabar – man dar daug reikia tobulėti“, – atvirai dėsto.

Dėl ne itin pavyzdingo elgesio Eugenijus akademiją baigė žemesniu laipsniu nei bendrakursiai. Dėl to iš pradžių jautėsi nesmagiai – buvo užgautas ego, kaip pats sako. 

Meniška prigimtis ir jaunatviškas maištas kariūną privertė anksčiau už kurso draugus išbandyti kario duoną praktiškai - jau po dvejų metų mokslų Eugenijus gavo patarnauti Geležinio vilko dalinyje Šiaulių batalione.

Eugenijus prisimena, kad tuomet stovint prieš būrį jaunuolių, tik šiek tiek jaunesnių už jį patį, užplūsdavo dvejopi jausmai – viena vertus, reikėjo išmokti įsakyti, iš kitos pusės norėjosi draugystės ir žmogiško ryšio su šauktiniais. „Kai stovi prieš būrį ir duodi įsakymą, negali būti jokių dvejonių“, – griežtokai dėsto kariškis.

Degė noru pamatyti tikrą karą

Paklaususi apie misijas tolimuose kraštuose, iš Eugenijaus švytinčių akių suprantu, kad dalyvavimas tokiose operacijose 1994-95 metais buvo tai, apie ką svajojo kiekvienas karininkas. Pirmosios Lietuvos misijos vyko Kroatijoje, vėliau – Bosnijoje ir Hercegovinoje.

„Kaip chirurgas turi operuoti, taip kariškis turi vykti į karo zonas“, – sako Eugenijus, kurį į Bosniją traukė noras pamatyti tikrą karą. 2000-aisiais svajonė išsipildė ir po pasirengimo Danijoje jaunuolis išvyko į Bosniją. Pastaroji tuo metu jau buvo taikus kraštas, šalys karinius veiksmus buvo sustabdžiusios ir įsileidusios NATO misiją.

Didžiausias Bosnijos sopulys tuo metu buvo minos. Grįžęs po karinės misijos lietuvis net vengdavo lipti ant žolės – susiformavo pasąmonėje įvaizdis, kad saugu tik ant asfalto.

Misija – ne kovos laukas

Bosnijoje Eugenijus dirbo „popierinį“ darbą – rūpinosi resursų tiekimu. Pirma misijos patirtis sugriovė nemažai stereotipų. Pirmiausia – kad karinė misija tai nėra kovos laukas ir zvimbiančios kulkos. Nepabėgo Eugenijus ir nuo rutinos – nors ir dažnai keliaudavo – kiekvieną savaitgalį vykdavo į Kroatiją, disciplina ir drausmė išliko dienotvarkės pamatu.

Vis dėlto karo nusiaubta Bosnija pakeitė lietuvio požiūrį pasirinktą profesiją. „Matydamas griuvėsius ir suluošintus žmones, supratau, koks iš tiesų baisus dalykas yra karas ir kad romantikos jame nedaug“, - akis nuleidžia pašnekovas, prisiminęs, kaip pats sako, „nuteriotą“ kraštą, kuris vos dar prieš kelerius metus lietuviams atrodė kaip rojus.

Bosnijos misiją Eugenijus vadina prabanga todėl, kad ji leido kariškiui pamatyti nuo karo nukentėjusią šalį, bet ne savo gimtinę. „Penki žemės drebėjimai geriau nei vienas karas“, - pirmuosius karo įspūdžius apibendrina kariškis.

Kare laimėtojų nebūna

Kariškis, pasak Eugenijaus, savaime tampa pacifistu. „Nori to ar ne, kažkam reikia eiti į kariuomenę, kažkam reikia ir kariauti. Ir reikalui esant mes atliktume savo pareigą, bet visi suprantame, kad geriau to nereikėtų – kare laimėtojų nebūna“, - liūdnokai, bet tvirtai sako kariškis.

Šiuolaikinių kariškių funkcija yra karo prevencija. „Pasiryžimas, kad prireikus mes kariausim, kad ir kiek tai skausmo sukels, man regis kartais padeda išvengti realaus karo“, - samprotauja pašnekovas, tarsi atliepdamas posakį „Nori taikos, ruoškis karui“.

Pasaulio didžiosios šalys, anot kariškio supranta, kad branduolinio karo pasekmės būtų tokios žiaurios, kad geriau jo nereikėtų pradėti.

Ištiko kultūrinis šokas

Po Bosnijos lietuvis studijavo JAV ir po kelerių metų nusprendė vykti į Iraką. Noras pamatyti kitą kraštą Eugenijui niekad nebuvo dingęs, po misijos Bosnijoje vyrui užteko kelias savaites atsipūsti namuose. Pasiruošimas, kaip prisimena Eugenijus, buvo neblogas, bet kariškis neišvengė kultūrinio šoko.

Lietuvis pasakoja pirmos dienos įspūdžius, nuvykus į Zubayr miestelį šalies pietuose: beveik milijonas gyventojų, 48 laipsnių karštis, sausakimšas turgus, galybė kvapų – nuo prieskonių iki žuvų, prekeivių šūksniai, žmonių klegesys – tikra garsų kakofonija. „Tą kultūrinį sukrėtimą reikia išgyventi, jam niekaip nepasiruoši“, - prisimena pašnekovas.

Irake lietuvis dirbo su žurnalistais – organizavo ir vykdė spaudos atstovų išvykas į karinius objektus, lydėjo, padėjo ir saugojo. Eugenijui daugiausia teko dirbti su britų žiniasklaida – leidiniais „Times“, „Observer“, BBC, „Sky news“ ir kitais.

Misija – atpažinti sprogdintoją

Kariškius visos misijos Irake metu vargino karštis – prie beveik 50 laipsnių karščio reikėjo patruliuoti su šalmu ir pilna kariškio apranga. „Negana to, dar reikia žiūrėti, kad į tave nešautų“, – juokiasi pašnekovas.

Kai paklausiu, ar po ramios Bosnijos Irakas priminė karo mėsmalę, Eugenijus šypteli ir papurto galvą. „Šiuolaikiniai konfliktai yra kitokie, grėsmės slypi kitur, negu žmonės įsivaizduoja“, – pradeda aiškinti. Šiuolaikinio karininko misija – patruliuojant atpažinti minioje įsimaišiusius sprogdintojus ar šiukšlių konteineryje paslėptas bombas.

Lietuvis Irake nesisukiojo vien tarp kariškių, bet bendravo ir su vietiniais žmonėmis. Skaudžiausią įspūdį jam paliko skurdas, vos pora valandų per dieną veikianti elektra. Bet žmonės, regis, sunkumų buvo užgrūdinti ir vargingą buitinę kasdienybę priėmė lengvai.

Vietiniai ir šypsojosi, ir paleisdavo akmenį

Eugenijui įsiminė irakiečių draugiškumas, nors neslepia – buvo visko – ir akmenį paleisdavo, ir apšaudydavo. Didžioji dalis žmonių vertino išsilaisvinimą ir prisimindavo gyvenimą prie S. Huseino, kuris tuomet buvęs dar sunkesnis.

Bet tikėjimas, kad geresnis gyvenimas ateis labai greitai, aišku įklampina į savotiškus spąstus, į kokius prieš pora dešimtmečių buvo pakliuvę ir lietuviai. „Irakiečiams atrodo, kad jei amerikiečiai sugeba nuskraidinti žmones į kosmosą, tai į jų kaimus atvesti elektrą turėtų būti tik juokas“, – pasakoja lietuvis.

Žmonės tikrai nebuvo nusistatę prieš ir kariškius sutikdavo draugiškai. Ypač Eugenijui įsiminė ypatingo grožio irakiečių, kaip pats sako, vaikiukai, kurie nepraslydo pro kariškio fotoaparato objektyvą.

Tiki Irako sėkme

Lietuvis Irake praleido tik 6 mėnesius, tad per palyginti trumpą laiką progreso šalyje neįžvelgė. Kariškis neslepia turėjęs ir abejonių, kad Irakas netaps tuo, kuo norėta jį paversti. Lietuvis prisimena 2005-ųjų Bagdadą, kai kiekvienas išlindimas lauk buvo rimta operacija, mat savižudžių susisprogdinimai netilo.

„Nebuvo aišku ką daryti ir kaip spręsti genčių karus ir susiskaldymus“, – desperacijos nuotaikų neslepia lietuvis. Šiuo metu teroristiniai judėjimai, anot Eugenijaus, susilpnėję. „Irakas juda gera linkme“, – tvirtai sako šiuo metu iš šalies stebintis padėtį Irake pašnekovas.

Irako resursai ir gamtos ištekliai, anot Eugenijaus, šaliai leis klestėti ir žmonių teisių ir demokratijos prasme. „Situacija jau šiandien nepalyginamai geresnė, vien savižudžių atakų sumažėję daug kartų“, – pozityvumo neslepia kariškis.

Religija kare – tik priedanga

Gilesnio suvokimo apie islamą kaip religiją lietuvis prisipažįsta iki misijos neturėjęs. Ir nors paties nuomonė keitėsi ne sykį, į tikėjimus Eugenijus šiandien žvelgia pozityviai. „Visos religijos gali sugyventi viena šalia kitos ir taikiai“, - sako kariškis.

Ir dalijasi istorija iš religinių bendruomenių vadovų susitikimo, kai po pokalbio krikščionių vyskupas draugiškai apkabino mulą ir ėmė šnekučiuotis. Tas vaizdas pašnekovui padėjo suvokti, kad religijos gali gyventi viena šalia kitos, kaip kad buvo daugelį metų, o tikėjimas dažnai naudojamas kaip savotiška priedanga ne pačiais geriausiais ketinimais. „Pavienių žmonių grupių, tokių kaip Al Qaeda, negalima sieti su islamo religija“, - apibendrina kariūnas.

Po Irako lietuvis tęsė misijų ciklą ir 2008-aisiais išvyko į Afganistaną, kur į pakartotinę misiją keliavo ir dar po dvejų metų, 2010-aisiais. „Man to tiesiog reikia“, - apie misijas kalba lietuvis.

Afganistanas, privertęs atsisakyti vegetarizmo

„Jei Irakas kėlė kartais prieštaringų jausmų, tai į Afganistaną sugrįžčiau nedvejodamas bet kada“, - sako Eugenijus. Būtent šios šalies žmonių šiltumas, nuoširdumas ir rūsti gamta padarė įspūdį kariškiui. Sužavėjo ir maistas, privertęs Eugenijų po kelerių metų vegetarizmo į burną vėl paimti mėsos.

„Nuostabi duona, plovas su aviena, mandu – savotiški koldūnai, tikri kebabai“, - afganistaniečių virtuvės perliukus vardija Eugenijus. „Buvo laikotarpis, kai pagalvojau, kad nenoriu į savo organizmą krauti neigiamų emocijų prikrauto maisto, kaip į automobilį pilti prasto kuro“, - vegetarizmo laikotarpį prisiminė kariškis.

Šalia ginklo Eugenijus visada šalia turi ir fotoaparatą. Pomėgis fiksuoti aplinkos įvykius atsirado iš pragmatinių sumetimų – po pirmųjų misijų lietuviui tiesiog norėjosi parodyti namiškiams ir draugams tolimų kraštų kasdienybę. Be to, lietuviui norėjosi ir praplėsi savotišką informacinį užribį, ribotą lietuvių suvokimą. „Pasaulis nesusideda ir kelių išsivysčiusių šalių, apie kurias kasdien skaitome“, – sako pašnekovas.

Nuotraukose mažiausiai – karo

Eugenijus prideda, kad būti fotografu svetimuose kraštuose yra kur kas lengviau. „Ką beparodysi, tas bus neįprasta, įdomu“, – dėsto Eugenijus. Kariškio nuotraukose visko daug, bet mažiausiai – karo. „Ten nėra nieko gražaus, ką reikėtų rodyti“, – atsveria lietuvis, norintis rodyti kuo daugiau teigiamų dalykų ir griežtai objektyvą nusukantis nuo subjaurotų karo aukų kūnų.

Žmonės, anot lietuvio, objektyvo bijo daug mažiau nei mes įpratę manyti. „Afganistane sustabdžiau gatvėje puodynę ant galvos nešusią mergaitę su įspūdingų spalvų sariu ir paprašiau leisti ją nufotografuoti, tikėdamasis neigiamo atsakymo, o ši tik nusišypsojo ir ėmė pozuoti“, – prisimena lietuvis.

Bet ne visos patirtys tokios teigiamos – Afrikoje teko ne sykį nusukti fotoaparatą nuo piktų veidų. „Yra ir radikalių kultūrų, kurios mano, kad fotografija atima sielą“, – dalijasi pašnekovas.

Nuo rutinos bėga keliaudamas

Tada, kai nevykdo karinių misijų, Eugenijus su kuprine ant pečių keliauja savarankiškai po pasaulį. „Tanzanija, Siera Leonė, Malaizija, Marokas“, – egzotiškiausius aplankytus kraštus vardija pašnekovas. Bet misijos buvo tas katalizatorius, užkūręs lietuvio kelionių troškimą.

Keliauja Eugenijus tiesiog su kuprine ir laikosi pagrindinio principo – nieko neplanuoti. „Vienintelis dalykas, ką planuoju, tai bilietai pirmyn ir atgal“, – šypsosi vyras. Atsidavimas įvykių tėkmei Malaizijoje lietuvį nuvedė į vietines vestuves, Afrikoje išplukdė žvejoti jūrų agurkų su vietiniais meškeriotojais. „Tokių dalykų nesuplanuosi“, – šypteli pašnekovas.

Artimiausiuose planuose – vėl kelionės. „Nepalas, Indija arba Kinija“, – pasirinkimus vardija Eugenijus, nevengiantis keliauti ir vienas. „Taip paprasčiau“, – paaiškina pašnekovas. Net ir keliaudamas su draugais, vyras nevengia išsiskirti ir užsiimti skirtingomis veiklomis. „Svarbiausia man – laisvė“, – prideda.

Ginklo Eugenijus nėra panaudojęs, nors prisipažįsta, ne sykį yra buvęs labai arti to. „Fotoaparatu naudojuosi daug dažniau“, - juokiasi kariškis. Eugenijus nuotraukose turbūt daugiausia vaikų veidai ir šypsenos. Vis dažniau pasirodant rasistiniams išpuoliams, lietuvis rodo į skirtinguose pasaulio kampeliuose gyvenančių vaikų akis ir klausia, kuo jos skiriasi. Atsakymas akivaizdus.

Vaikai natūraliausi, lengviausiai bendraujantys, sukaustyti kuo mažiau baimių ir atviresni. „Su jais visada lengviau bendrauti net ir nemokant kalbos“, – šypsosi Eugenijus, kelionėse visada naudojantis tą pačią „techniką“ – šypseną ir svarbiausius žodžius vietine kalba.

„Laikas bėga visiems vienodai, bet yra du būdai jam šiek tiek pristabdyti – kelionės ir istorijos studijavimas“, - cituoja nemažai pasaulio jau išmaišęs lietuvis, pakartojantis, kad neatsisako planų įgyvendinti dar ir seną vaikystės svajonę – studijuoti istoriją.

Karininkas, primenantis Forestą Gampą

Keliaudamas Eugenijus vertina laikinumą ir palaikyti kontakto su atsitiktinai sutiktais žmonėmis nesistengia. „Kelionė man kaip gyvenimas, kai iš esmės esi vienas, tik prasilenkiantis su daugybe pakeleivių“, – atsiskyrėlišką citatą baigia kariškis.

Laikinumas leidžia vertinti akimirką labiau, patirti, kaip gera susėsti su nepažįstamu žmogumi, pavakarieniauti, nuoširdžiai pasikalbėti, po to padėkoti ir nepasimatyti daugiau nė sykio gyvenime.

Lietuvis primena ir savo mėgstamiausią filmą – „Forestą Gampą“, kurio pagrindinis herojus ant suolelio pasakoja pro šalį praeinantiems ir trumpam prisėdantiems žmonėms istorijas. „Laimė nebandyti išlaikyti žmogaus, nebandyti jo pririšti“, – tarsi atliepdamas savo herojų tarsteli Eugenijus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.