Ričardas įkūrė savo verslą ir išvystė pasyvių namų technologiją. Jo įmonės technologinės linijos įkurtos ir Rusijoje, o namai jau statomi keliuose žemynuose. Būtent sėkmė ir brandi meilė savam kraštui paskatino vyrą grįžti prie savo šaknų, į tą patį medinį Vilniaus Žvėryną, kuriame gimė ir išaugo.
Lietuvoje R. Damkauskas siekia grąžinti protėvių puoselėtas medinio namo tradicijas bei kelia „nepriklausomo namo“ sampratą – nepriklausomo nuo energetikų godumo. - Niujorko universitetas, bankas, po to savas verslas, kuris ilgainiui išsiplėtė per kelis žemynus. Ir štai – po trisdešimt metų grįžote namo, į Lietuvą, į gimtąjį Vilnių. Kodėl?
- Amerika yra graži ir įdomi šalis, kuri man kurį laiką tapo namais. Tačiau ten jau viską pasiekiau. Tiesa sakant, Amerikos vertybių sistema man niekada taip ir netapo visiškai sava. Amerikos visuomenė yra orientuota į materialios gerovės siekimą: geresnė mašina, geresnis namas, geresnė mokykla vaikui ir t. t.
Atrodo, kad paprastam bendravimui, kai tiesiog esi žmogus tarp žmonių, o ne tik pinigų kalimo mašina, nelieka vietos. Visada likau europiečiu, lietuviu. Tai irgi mane paskatino vis labiau gręžtis namų link. Rugsėjo 11 d. įvykiai man labai aiškiai atskleidė Amerikos veidą. Visgi tai yra nesaugi ir agresyvi šalis. Be to, vis daugiau mano verslo reikalų kėlėsi į Europą, ypač, Rusiją. Beje, ne vienas mano bičiulis, o ir mano verslo partneris su trimis mažamečiais grįžo į Lietuvą. Kodėl? Čia viskas sava.
- Amerika vilioja visą pasaulį savo neribotomis galimybėmis. Nejaugi perspektyvos toliau sėkmingai plėtoti verslą Amerikoje nesuviliojo?
- Mano verslas yra orientuotas į tarptautinėse rinkose parduodamo produkto gamybą. Todėl jis niekada nebuvo skirtas tik Amerikos rinkai. Niekada ir nenorėjau priklausyti tik nuo Amerikos rinkos, niekada nenorėjau būti ir amerikietiško sukirpimo verslininku. Siekiau išlaikyti savo europietišką bei lietuvišką specifiką, siekiau platesnių vandenų nei Amerika.
- O kas yra ta lietuviška specifika? Ar ne per siaura? Kokiu auksu paviliojo Lietuva?
- Lietuvoje nei aukso, nei „gintarinio kambario“ dar nesuradome. Tiesiog pradėjau matyti atsiveriančias verslo galimybes. Iš vienos pusės, Lietuva de facto niekada nebuvo tik „maža rinka“ kaip daugelis inertiškai čia galvoja. Ji visada buvo Vakarus ir Rytus jungianti grandis. Kitaip tariant, istoriškai Lietuva buvo sala, jungianti tris dideles rinkas: Rytus, Vakarus ir Šiaurę.
Atėjus krizei, rinkos susispaudė. Tačiau jos nedingo. O lietuviai sugebėjo atrasti būdą, kaip konkuruoti tarptautinėse rinkose su didelėmis korporacijomis kokybės ir kainos santykiu. Prieš penkis metus nuspėjau, kad Lietuvos pramonė turi faktiškai neribotas eksporto galimybes. Tai numatydamas, perkėliau ofisą į savo Tėvynę.
Be abejonės, Tėvynės ilgesys, taip pat ir noras, kad šeima būtų įsišaknijusi lietuvybėje irgi nulėmė mano pasirinkimą. Mano verslas yra susijęs su mediniais namais. Myliu medį, ir medis prisakė man pasirinkti savo šaknis.
- Matyt, lietuvybė sieloje, kaip medis geroje dirvoje, yra įsišaknijęs.
- Esu gimęs mielame ir sename mediniame Vilniaus Žvėryne. Čia ir užaugau tarp XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje statytų medinių karkasinių namų. Mano tėtis buvo Vilniaus šlifavimo staklių gamyklos, kuri gamino medžio apdirbimo stakles, technologas. Mama buvo Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos tarnautoja. Bute buvo pilna knygų apie medį, medžio technologijas. Nuo pat vaikystės mane supo ir man kalbėjo medis.
Medis mane „surado“ ir profesinėje karjeroje. Atvykus į Ameriką, akivaizdu, pradžioje teko sunkiai dirbti: buvau pagalbiniu darbininku statybose, vairavau limuziną, naktiniame klube dirbau barmenu ir apsaugininku, kino teatre pardavinėjau bilietus. Susikūręs minimalų finansinį pagrindą, įstojau į Niujorko universiteto Stern verslo mokyklą ir įgijau verslo vadybos ir administravimo magistrą, gavau darbą banke. Ir čia vėl mane „pagavo“ medis: „Credit Swiss First Boston“ banke ekspertų grupėje kuravo investicijas į medienos ir baldų pramonę. Ilgainiui sumaniau ir pradėjau vystyti medienos verslą. Pradėjau medienos prekybą iš Rusijos į Ameriką. Rusijoje užsimezgė patikimos partnerystės. Ilgainiui atsirado noras ir pačiam gaminti medienos produkciją. O ši mintis sugrąžino mane į Lietuvą: Kėdainiuose pastačiau baldų gamybai skirtų detalių gamyklą. Ši gamykla dabar perkelta ir sėkmingai toliau funkcionuoja Rusijoje.
- Kuriate jaukų medinį ir nepriklausomą būstą. Kas tai yra?
- Visi lietuviai „trakų pilyse“ niekada negyveno. Dauguma lietuvių visada gyveno mediniuose namuose. Meilė mediniam namui yra apdainuotas mūsų liaudies dainose; medinis būstas aptariamas mūsų šalies padavimuose, pasakose. Medinis namas įkūnija mūsų pasaulėžiūros pagrindus. Medinis būstas yra lietuvio sielos būstas, saugantis jo nepriklausomybę ir tvirtybę.
Sovietų okupacija sąmoningai naikino medinio lietuviško būsto tradiciją, mums būdingą gyvenimo ekosistemą, o kartu ir nacionalinę savimonę. Kolektyvizacija trėmė mūsų senelius ir tėvus į silikatinių plytų kalėjimus, iš kurių ir dabar negalime išsivaduoti. Nes esame pamiršę, kaip medis, tapęs būstu, gyvena ir kvėpuoja kartu su žmogumi, su lietuviu. Nepriklausomo namo idėja yra bandymas sugrąžinti lietuvį, jo paties būsto tradiciją, o kartu ir nepriklausomybę nuo dažnai kenkėjiškos ir neprognozuojamos energetikos tiekėjų politikos. Sukūrėme energetiškai nepriklausomo medinio namo technologiją, ir jos pagrindu siekiame gaivinti lietuviško medinio būsto tradicijas mūsų tautoje.
- Atrodo, kad būstą vis dar suprantame kaip „nekilnojamą turtą“, o ne kaip žmogaus gyvenimo ir sklaidos vietą. Atrodo, kad siekiame įgyti turtą, kad jį saugotume; o ne atvirkščiai – jaukiai kurtume savo gyvenimą. - Manau, čia yra vertybių klausimas. Sovietmetis siekė nudvasinti ir supainioti žmogų, jo gyvenimo prioritetus. Tai palietė ir būsto pasirinkimo bei gyvenimo jame supratimą. Mums vis dar sunku suvokti, kad ne išoriniai būvio atributai, bet vidinis žmogaus pasaulis ir jį atitinkantis būstas turėtų būti tikruoju žmogaus prioritetu.
Mes dažnai žavimės skandinaviško būsto funkcionalumu, japoniškomis būsto tradicijomis ir taip toliau. Tačiau užmirštame pažvelgti į savo vidų ir atrasti savo protėvių išpuoselėtas būsto tradicijas. Būsto ir būvio kokybė atrandame ne kvadratinių metrų kiekyje ir jų kainoje.
Kokybiškas būstas yra įsišaknijęs protėvių tradicijoje - ekologiškų ir kokybiškų medžiagų pasirinkimas, jų natūrali energetika, aišku, derančioje su moderniausiomis technologijomis. Kokybišką būstą pirmiausiai nulemia tarpusavio santykių tradicijos, darni šeima.
- Šiuo metu kalbame prieš šimtmetį Žvėryno įkūrėjo V. Martinsono statytame name, būsto tradicijų Lietuvoje atgimimą. Kyla natūralus klausimas: ar gera būti ir dirbti Lietuvoje?
- Gera. Kurti savo šalyje ir kurti savo šaliai yra aukščiausias pasitenkinimo jausmas. Kviečiu tai pripažinti ir tuos lietuvius, kurie, gyvendami užsieniuose, bijo dėl savo gerovės ateities ir vis dar dvejoja: grįžti ar likti?
Esu įsitikinęs, Lietuva vis dar yra galimybių kraštas. Bet svarbiausia, Lietuva yra mūsų visų būstas, o kartu ir moralinė pareiga jį kurti.
