Porą pakerėjo aromatingas kavos pasaulis

Ieva Malijauskaitė ir Domas Ivonis į juos pakerėjusį kavos pasaulį pirmą kartą įžengė prieš 5 metus. Tai buvo ilgas ieškojimo, mokymosi, nesėkmių, nusivylimo ir atradimų kelias. Jie susikūrė tai, kuo šiandien nuoširdžiai tiki – kasdienybę, kvepiančią kava. Teisinga, atsakinga, gera, kokybiška kava.

Tačiau tenka pripažinti, jog net ir šiame nuostabių aromatų prisotintame pasaulyje būna labai sunkių dienų.

„Iš mūsų juokiasi dėl to, jog kalbame pernelyg idealistiškai ir naiviai. Jog į pasaulį žiūrime pro jaunatviško maksimalizmo akinius. Tačiau dėl to tikrai nesiruošiame mesti savo pasirinkto kelio. Mes juo per daug tikime“, - teigia Ieva.

Į užburiantį kavos pasaulį Domas ir Ieva įžengė vienu metu. „Dar besimokydami mokykloje susiplanavome kelionę po Europą. Tam reikėjo pinigų, todėl laikinai įsidarbinome tuomet dar egzistavusiame kavinių tinkle „Double Coffee“,- prisimena Ieva.

Merginai čia tekdavo dirbti iki 3 nakties, o ruošti reikėdavo ne tik kavą, bet ir alkoholinius gėrimus. Tai ne itin žavėjo, ir neilgai trukus Ieva suprato, jog kava jai yra kur kas įdomesnė.

„Tuomet jau žinojau, kad kavos pasaulis yra gerokai platesnis, nei vien tik elementarus vandens santykis su maltomis pupelėmis. Norėjosi iš arčiau pažinti patį produktą, kuris išties yra be galo žaismingas ir pasiduodantis įvairioms provokacijoms“,- su užsidegimu apie pirmąją savo santykį su kava pasakoja Ieva.

Neilgai trukus ji įsidarbino „Vero Cafe“. Po savaitės čia dirbti atėjo ir Domas, ir, kaip patys šiandien teigia, tai buvo pirmieji rimti jų žingsniai geros kavos link.

Dirbdami „Vero Cafe“ jie sužinojo apie Lietuvoje rengiamus kavos ruošimo čempionatus.

„Tuo metu tiek aš, tiek Domas už baro buvom pradirbę vos po pusmetį, todėl dalyvauti čempionate aš tiesiog neišdrįsau“, - prisimena Ieva.

Tačiau Domas pasiryžo. Ir ne veltui. Tais metais užimta antroji vieta nepaprastai suintrigavo vaikiną.

Nuolatiniai ieškojimai, mokymasis, siekis tobulėti, noras pažinti bei atvirumas kavos pasauliui davė rezultatų - vaikinas iškovojo Lietuvos kavos ruošimo čempiono titulą.

Čempionate šį kartą jau dalyvavusi Ieva užėmė trečiąją vietą. Pasak jos, tokius gerus rezultatus visų pirma lėmė abipusis supratingumas ir palaikymas.

„Ruošiantis dviese ir turint tą pačią aistrą kavai, yra daug lengviau. Tam reikia skirti labai daug laiko ir, jei kavos entuziastu būtų tik kuris nors vienas iš mūsų, anksčiau ar vėliau tai pakenktų santykiams“, - teigia ji.

Užėmęs pirmąją vietą Domas kartu įgijo ir teisę atstovauti Lietuvai pasaulio kavos ruošimo čempionate Kolumbijoje. Ievos padedamas iš ten jis parsivežė 37 vietą, kuri kavos neauginančiai ir itin silpnomis kavos kultūros tradicijomis pasižyminčiai šaliai - tikrai yra nemenkas pasiekimas. Tačiau, nepaisant šio rezultato, kelionė į Pietų Ameriką Ievai ir Domui kartu buvo ir postūmis imtis savo verslo. Visa tai, ką jie išvydo pilietinio karo ir kalvotų plantacijų išmargintoje šalyje, uždegė norą labiau prisiliesti prie kavos, nebesitenkinant vien tuo, ką suteikia baro galimybės.

„Pabuvoję kavamedžių plantacijose, mes pamatėme tą paskutinį laiptelį, ant kurio tu tiesiog negali užlipti, būdamas Lietuvoje ar bet kurioje kitoje tinkamų gamtos sąlygų neturinčioje valstybėje. Mes supratome, koks baristo darbas yra menkas: tu sėdi šiltoje kavinėje, paspaudi mygtuką, aptarnauji žmones. Tavo darbas yra labai lengvas. Tuo tarpu atlyginimas už jį – pakankamai didelis, palyginti su tuo, ką gauna kavamedžių augintojas. Savomis akimis išvydę tą sunkų juodą fermerių darbą, sugrįžę į Lietuvą mes norėjome daryti kažką daugiau. Ir šiuo atveju paskutinis laiptelis, kurį tu gali pasiekti, nebūdamas plantacijoje ir neturėdamas tiesioginio kontakto su kavamedžiu, yra kavos skrudinimas“, - apie jų su Domu kelią į savo verslą pasakoja Ieva.

Nuosavos kavos skrudinimo įmonės procese - suklysta nemažai. Buvo visko – ir daug sugadintos kavos, ir nevilties, ir noro viską metus susikrauti lagaminus ir išvykti, tačiau tik nuolat palaikydami vienas kitą, jie sugebėjo nepasiduoti ir toliau stumtis į priekį.

Domas džiaugiasi sulaukęs pagalbos ir iš 2004 m. pasaulio kavos ruošimo čempiono norvego Timo Wendelboe. Vyras, Osle turėdamas savo skrudinimo įmonę, kavos barą bei kavos mokyklą, nešykštėjo patarimų dar tik pirmuosius žingsnius šioje srityje žengiantiems kavos entuziastams iš Lietuvos.

Ne ką mažiau Domui ir Ievai padėjo jų bendraminčiai iš Lenkijos, rodę, mokę ir nuoširdžiai dalinęsi kavos skrudinimo patirtimi kaimyninėje šalyje.

Su lenkais Ieva ir Domas glaudžiai bendradarbiauja dar ir šiandien. Pavyzdžiui, kavos, su kuria jie dalyvavo šių metų Lietuvos kavos ruošimo čempionate, visame pasaulyje tėra vos 15 maišų, todėl tik susikooperavę su kaimynais jie galėjo jos įsigyti.

„Mes turime vieną maišą ir lenkai turi porą maišų. Visa kita kava iškeliavo į Japoniją. Tačiau būtent tai mus labiausiai ir žavi. Geriau pasiimsime mažai, bet kokybiškos kavos, nei vešimės kažką, apie ką nežinome nieko – nei kokia ta kava, nei koks jos derlius, nei kokiame regione ar plantacijoje ji buvo surinkta“, - savo verslo koncepcija dalinasi „Taste Map“ įkūrėjai.

Jie patikina, apie kiekvieną savo kavą žinantys viską - pradedant fermerio vardu, plantacijų vieta, derliaus dydžiu ir baigiant specifinėmis kavamedžių savybėmis.

„Be to, ir pati mūsų pakuotė yra be galo paprasta, nereikalaujanti didelių investicijų. Juk daug svarbiau yra visa tai, kas viduje, o ne išorėje“, - pabrėžia Ieva.

Jaunieji verslininkai prisipažįsta nemėgstantys didelių komercinių kavos tiekėjų, kadangi šie pirmiausia investuoja į savo vardą, pačią kavą stengdamiesi supirkti kuo pigiau.

„Būdami dideli, jie perka tonomis ir dėl to gali lengvai manipuliuoti kainomis. Jie žino, kad jeigu vienas kavos augintojas nesutiks nuleisti kainos, kitas tą tikrai padarys. Tuo tarpu, kai pats esi mažas, tai geriau supranti ir tą kitą, kuris yra mažas. Taip užsimezga tarpusavio ryšys, kadangi teisingai elgdamasis su tuo asmeniu, iš kurio perki kavą, ir duodamas jam užsidirbti, gali tikėtis, jog ir jis tau parduos geresnį produktą. Priešingu atveju, kavos pupelių maišuose gali tikėtis surasti ir akmenų, ir šiaudų, ir kukurūzų“, - pasakoja Ieva.

„Komerciniai gamintojai žiūri vien tik į pelną, atmesdami skonį. Jie perka ne produktą, bet įvairias marketingo programas bei pakuotes, už kurias tenka sumokėti gerokai daugiau, nei jų viduje esanti kava yra verta. Būdamas mažesnis, tu pirmiausia žiūri į kokybę. Tą mes ir darome“, - Ievai antrina Domas.

Jaunieji kavos skrudintojai pripažįsta, jog konkuruoti su garsiais užsienio prekiniais ženklais jiems tikrai sunku. Ypač todėl, jog dauguma lietuvių vis dar yra pripratę prie žinomų vardų ir etikečių, tačiau visiškai nepaiso prastos paties produkto kokybės. „Kava yra lygiai toks pat produktas kaip bandelė. Ji gali būti arba supakuota ir galioti penkias savaites, arba šviežia ir ką tik iškepta. Tokią reikia vartoti šiandien, kadangi rytoj ji bus visai kitokia. Kaip bandelei, taip ir kavai - svarbi kiekviena diena, o komercinės kavos šiuo atveju yra kaip ta supakuota bandelė – ilgai sandėliuojamos ir dar ilgiau gulinčios parduotuvių lentynose po lempomis“, - kritikos masinei prekybai negaili Domas.

Tačiau bandant visa tai pakeisti, jam ir Ievai dėl vietos po saule tenka konkuruoti ne tik su skambiais užsienio importuotojais, bet ir su kitais Lietuvos skrudintojais. Deja, bet ši konkurencija ne visada yra graži.

„Konkurencija yra gerai, tačiau Lietuvoje pasigendama elementarios verslo etikos. Konkuruojama, stengiantis išstumti kitus, o ne mokyti ir šviesti visuomenę. O mūsų tikslas yra teisingas konkuravimas. Mes einame ir nesidairome į kitus. Nesidairome nei į tai, ką kiti tiekia, nei į tai, ką jie daro. Nenorim tapti nei pačiais didžiausiais, nei pačiais svarbiausiais. Nenorim apsėsti visų kėdžių, tačiau norim kokybiško produkto. Vis dėlto, kartais pradedi jausti, jog kažkas tiesiog eina paskui tave ir bando persivilioti tavo klientus. Tuomet jau pasidaro nebesvarbu, kas yra pakelio viduje. Daug svarbesnė tampa kaina – kas sugebės ją nuleisti labiau“, - neteisingo žaidimo taisyklėmis piktinasi Ieva.

Pagrindinis partneris – saldainių fabrikas

Tenka pripažinti, jog kai kurie klientai, vis dėlto, yra susiviliojami mažesnės kainos, tačiau tie, kurių prioritetas yra kokybė, lieka ištikimi „Taste Map“ kavai. Vienas tokių – šokolado fabrikas „Rūta“, šiuo metu esantis pagrindinis Ievos ir Domo partneris ir vis dar nenustojantis jiems dėkoti už tai, kad padėjo atrasti tikrąjį kavos skonį.

„Tikriausiai mūsų vertybės sutampa. „Rūta“ – ne vienadienė įmonė, kuriai svarbiausia būtų numušti kainą. Jai, kaip ir mums, labai svarbi kokybė“, - apie savo partnerystę su šimtmetį skaičiuojančiu šokolado fabriku kalba Domas.

Visgi, jaunieji skrudintojai pripažįsta, jog šiuo metu labiausiai norėtų užmegzti glaudesnį ryšį ir su fiziniais asmenimis.

„Norėtume artimesnio kontakto su pačiu žmogumi, nes tai yra tas galutinis vartotojas, į kurį mes ir orientuojamės. Turbūt negali būti nieko nuostabesnio, kaip pažinoti fermerį, pas kurį tu pirkai kavą, pačiam tą kavą paskrudinti ir vėliau, tinkamai paruošus, patiekti ją klientui“, - savo lūkesčiais bei idėjomis dalinasi Ieva.

Mergina pabrėžia, jog ryšys tarp augintojo, skrudintojo ir gamintojo - be galo svarbus.

„Jeigu kažkuriame etape sugadinsi kavą - jos niekas nepagerins. Jeigu ji bus blogai paskrudinta, net ir pats profesionaliausiais kavos ruošėjas nebesugebės pagerinti jos skonio. Todėl labai svarbu būti atidžiam kiekviename iš šių kavos kelio etapų. Tik tuomet galime tikėtis tikrai puikaus puodelio kavos“, - šypteli Ieva, kartu pabrėždama, jog ne ką mažiau svarbus yra ir pačių žmonių supratingumas ir atvirumas.

„Sunkiausia yra įkalbėti žmogų paragauti. Paragavus gera kava tiesiog nuginkluoja. Tuomet ir atsiranda tas neįkainojamas ryšys tarp tavęs ir kliento.“

Tiesa, mergina pažymi, jog neturint savo kavinės, užmegzti artimesnį santykį su klientu yra gana sunku. Ir nors kavinė poros planuose tikrai yra, jai teks kiek palaukti, kadangi šiuo metu pirmoje vietoje artimiausių pirkinių sąraše rikiuojasi sofa. Šios Ievai su Domu vis dar trūksta jų naujajame skrudinimo ceche, kurį abu neperdėtai vadina antraisiais namais.