Ilgus metus narkotikus vartojęs 46 metų kaunietis Valdas Šiškus, regis, įgyvendino pagrindines gyvenimo svajones: ištrūko iš kvaišalų vergijos, augina keturis vaikus ir rūpinasi likimo broliais – iš pragaištingo priklausomybės liūno išbristi nusprendusiais narkomanais.
V. Šiškus prieš trylika metų nusprendė įsteigti reabilitacijos centrą narkomanams. Vos tik pradėjęs įgyvendinti šį sumanymą jis susidūrė su milžinišku pasipriešinimu. Kauniečio idėjai padėti narkomanams priešinosi Kauno ir Kauno rajono valdininkai bei politikai, vietos gyventojai buvo bauginami, kad netoliese įsikūrus pasveikti norintiems kvaišalų vergams smarkiai išaugs nusikalstamumas. Kauniečiui pavyko įgyvendinti savo svajonę, jis vadovauja Linksmakalnyje (Kauno r.) įsikūrusiam priklausomybės ligų reabilitacijos centrui „Sugrįžimas“, kurį V. Šiškus sukūrė už paskolą įsigijęs apleistą namą ir savo jėgomis jį suremontavęs. Nors ne vienas žmogus jį bandė atkalbėti, reabilitacijos bendruomenės įkūrėją į priekį stūmė vizija bei užsibrėžtas tikslas.
Narkomanijos pragarą perėjęs ir iš jo išsigelbėjęs kaunietis tikina, kad padėti likimo broliams gali tik tas, kuris visą šį košmarą patyrė savo kailiu. Šiuo metu V. Šiškus vadovauja Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijai, yra jos prezidentas.
Radikaliai savo gyvenimą pakeitęs V. Šiškus lrytas.lt žurnalistui pasakojo apie tamsiąją gyvenimo pusę, sugrįžimą į visuomenę ir savo misiją – padėti likimo broliams.
- Nuo ko prasidėjo reabilitacijos bendruomenės „Sugrįžimas“ veikla? Kaip jums kilo mintis užsiimti šių visuomenės atstumtųjų grąžinimu į normalų gyvenimą?
- Daugelį metų buvau priklausomas nuo narkotikų. Tuo metu jokios pagalbos narkotikus vartojantiems žmonėms, kokia yra dabar, nebuvo. Kai pasiekiau dugną, supratau, kad toliau kristi jau nėra kur.
Sakiau, Dieve, jeigu gali, gelbėk mane, nes kitos galimybės nebebus. Pradėjau po truputį „kabintis“, pirmieji dveji metai buvo labai sunkūs. Galiu pasakyti - man pasisekė, nes tokių žmonių kaip aš - labai nedaug, o visi mano bendražygiai jau seniai kapuose. 1995 metais pradėjau normalų gyvenimą, susiradau darbą.
Pradžioje net minties nebuvo užsiimti nuo narkotikų priklausomais žmonėmis, net pamačius gatvėje narkomaną mane nukrėsdavo šiurpas. Tačiau likimo draugai patys ateidavo pas mane. Klausdavo: tu jau dvejus metus nevartoji, kaip tau tai pavyko?
Pačioje pradžioje žmonėms bandžiau padėti priimdamas juos į savo šeimos namus, pasirūpindavau detoksikacija. Tačiau jie išeidavo ir vėl grįždavo prie savo pražūtingo polinkio svaigintis. Teko patirti labai daug nusivylimų, kelis kartus buvome apvogti.
1998 metais ėmiau galvoti apie bendruomenės kūrimą. Apsilankęs Ukrainoje susipažinau su specialistu, ne vienerius metus vadovavusiu Londone įkurtai reabilitacinei bendruomenei. 2000 metų pradžioje sugalvojau kurti tokią pačią bendruomenę Lietuvoje. Buvau vienas pirmųjų.
- Kaip sekėsi įgyvendinti savo planus, ar besikuriant bendruomenei sulaukėte valdininkų paramos?
- Tada dar puoselėjau iliuziją, kad atėjęs į savivaldybę gausiu patalpas, rėmimą ir galėsiu pradėti veiklą. Tiek Kauno miesto, tiek ir Kauno rajono savivaldybėse man buvo aiškiai pasakyta – jeigu tu nori - daryk viską pats. Tuo metu neturėjau nieko, tik viltį ir viziją. 6 tūkst. litų man buvo labai dideli pinigai.
Mano idėjai pritarė tik vienas žmogus, tuometė apskrities viršininko administracijos gydytoja. Jos dėka pavyko gauti labai geras patalpas Kauno rajone, Kulautuvoje – buvusią prezidento Antano Smetonos vasaros rezidenciją. Po ją vaikščiojome, svajojome, kad turint 17 kambarių galima įkurti bet ką. Tačiau likimas susiklostė taip, kad paskatinta politikų pasipriešino vietos bendruomenė ir mus iš ten išvarė.
Ieškodamas tinkamų bendruomenei patalpų važinėjau po visą Kauno rajoną, kol atradau šią vietą Linksmakalnyje, buvusioje sovietų radijo žvalgybos bazėje. Nusižiūrėtas pastatas, buvusi avarinė generatorinė atrodė baisiai, kareiviai buvo išėję prieš septynerius metus, viskas apaugę krūmais.
Žmona dar bandė atkalbėti, sakė, gerą darbą darai, rasi geresnę vietą. Viskas susiklostė taip, kad už 7,3 tūkst. litų šį pastatą nusipirkau išsimokėtinai. Tokia suma tuo metu man buvo didžiuliai pinigai. Ir nors ne vienas žmogus, pamatęs baisų pastatą, bandė mane atkalbėti, į priekį stūmė turėta vizija ir tikslas padėti likimo broliams.
- Žvelgiant į to meto nuotraukas, apleistas namas atrodė iš tiesų kraupiai. Kaip jį pavyko atstatyti?
- Jame nebuvo nieko, nei vandens, nei kanalizacijos. Pamenu, atsikraustėme 2000 metų gruodžio viduryje penkiese. Pastatėme krosnelę, kasėme šulinį, nedidelėje patalpoje mano pusbrolis įrengė santechniką. Dabar žiūrint, sąlygos buvo itin „žiaurios“, pradžioje net tualetas neturėjo durų.
Laikui bėgant mūsų bendruomenė išaugo iki 12 žmonių. Atlyginimo iš reabilitacijos centro veiklos kelerius metus negavau, kad išlaikyčiau savo šeimą, turėjau dirbti kitus darbus. Ir dabar į centrą tenka daugiau įdėti, nei gauti.
Ilgainiui užsitarnavome vardą, todėl dirbame be jokios reklamos. Žmonės apie mus sužino vieni per kitus. Geriausias mūsų veiklos įvertinimas – reabilitacijos programą baigę ir narkotikų nebevartojantys žmonės. Šis belaidis telefonas veikia puikiai, žmonės skambina ir sako norintys atvažiuoti būtent pas mus.
- Koks jūsų vadovaujamame centre taikomos reabilitacijos principas?
- Esmė – pakeisti žmogaus elgesį. Čia žmonėms nesudaromos kurorto sąlygos, jie čia turi išgyventi labai daug ką, „laužomi“ jų charakteriai.
Narkotikų vartojimas kyla iš nesugebėjimo tvarkytis su savo gyvenimu, kvaišalai veikia kaip būdas pabėgti nuo realybės pasineriant į iliuzijų pasaulį. Mes stengiamės žmones grąžinti į realų gyvenimą, išmokyti elementarių taisyklių, tokių kaip sugebėjimas dirbti, o ne vogti, nemeluoti sau ir kitiems. Taip pat ištaisyti gyvenime padarytas klaidas.
- Kai pas jus į centrą ateina naujokas, kur pirmiausia jis pakliūna, kas su juo daroma?
- Dažniausiai sulaukiame ne narkomanų, bet jų artimųjų skambučių. Jiems paaiškiname, kad žmogus turi pats norėti atsikratyti priklausomybės, pakonsultuojame, kokia linkme dirbti, kaip padėti narkotikus vartojančiam žmogui suvokti, jog būtina gydytis.
Galiu pasakyti, jog vedini teisingo motyvo – noro pasveikti ir gyventi pilnavertį gyvenimą pas mus ateina vos 30 procentų žmonių. Visi kiti čia tarsi atbėga tik tada, kai juos „galutinai“ prispaudžia artimieji ar kyla problemos su teisėsauga.
Ar priimti naujoką, sprendžia pati bendruomenė, vyrai susėda ratu ir balsuoja. Egzistuoja geležinė taisyklė – žmogus turi ateiti nevartojęs narkotikų, su apsvaigusiu net nesikalbame, parodome duris ir liepiame atvažiuoti, kai išblaivės.
Jeigu bendruomenė naujoką priima, pirmąsias dvi savaites jis gauna globėją, susipažįsta su aplinka, vidaus taisyklėmis, būna tarsi šešėlis. Po šių dviejų savaičių jis gali apsispręsti – likti čia ar ne. Bendruomenė vėl renkasi ir balsuodama sprendžia.
Tiems, kurie nori pas mus ateiti tik tam, kad galėtų pasislėpti nuo policijos, tenka nusivilti. Mes glaudžiai bendradarbiaujame su teisėsauga, jeigu paaiškėja, kad žmogus ieškomas, jis iš karto perduodamas pareigūnams.
- Minėjote, kad reabilitacijos pradžioje pacientai tarsi izoliuojami nuo savo šeimos, artimųjų. Kodėl būtina taikyti šias drastiškas priemones?
- Labai dažnai narkomanų tėvai nuo patirtos įtampos ir ilgamečio streso atrodo tarsi psichikos ligoniai. Žmones išvargina nežinia – kada tavo vaikas ką pavogs, kada vėl paskambins policija. Esu matęs ir tokių atvejų, kai patiems tėvams reikėdavo važiuoti gydytis.
Todėl tiesiog būtina kurį laiką pailsėti nuo košmariško gyvenimo, narkomanai kurį laiką gyvena izoliacijoje, jiems draudžiama skambinti namiškiams, reikalui esant už juos tai padarome mes. Kita vertus, pacientui taip pat būtina pamiršti praeities rūpesčius ir susikoncentruoti į užsibrėžtą tikslą – atsisakyti priklausomybės.
Praėjus pirmąjį etapą žmogus atsiskaito už tuos darbus su savimi, kurie jam buvo skirti. Vėl pateikia motyvaciją ir prašymą tęsti gydymą kitame etape, kuris trunka keturis mėnesius. Šiame etape žmogus jau gauna tam tikras pareigas, gali būti namo šeimininkas, prižiūrėti neseniai atvykusius naujokus.
Be to, jis gali du kartus per savaitę paskambinti namo, kas antrą savaitę čia gali lankytis artimieji. Po šio etapo seka dar vienas, kur kas rimtesnis egzaminas. Trečioje fazėje žmogus įgauna dar daugiau pareigų bei atsakomybių, atitinkamai ir teisių. Kas antrą savaitgalį jis gali vykti namo, lydėti žmones į miestą. Neturime aptarnaujančio personalo, visus darbus atlieka mūsų bendruomenės nariai.
- Ar galima sakyti, kad narkomanus nuo nulio mokote tų dalykų, kurie eiliniam žmogui atrodo savaime suprantami?
- Tiktai taip, žmones mokome nuo nulio. Ateina visiškai jauni, 17–18 metų amžiaus žmonės, kurie iš viso nesugeba dirbti jokio darbo, nes nuo paauglystės vartoja narkotikus. Jų net psichologinis vystymasis sustojęs, tokiems žmonėms rūpi tik žaidimai.
Žmogui pirmiausia būtina suvokti, kad jis visiškai palūžęs, degradavęs ir be mūsų pagalbos pats nesusitvarkys.
Būna žmonių, kurie iš viso nesuvokia, kas yra darbas ir kaip dirbdamas žmogus gali išgyventi. Todėl taikoma darbo terapija, mokome elementariausio dalyko, kad žmogaus prioritetas yra dirbti. Bandome įteigti, kad ryte tinklinis nežaidžiamas, o einama į darbą.
Mokome gyventi pagal teisingą darbotvarkę, planuoti laisvalaikį, nes grįžimą prie narkotikų labai dažnai nulemia netvarkingai suplanuotas laisvalaikis. Aiškiname, kaip tvarkytis su pinigais. Dauguma šių žmonių yra sėdėję kalėjimuose, todėl socialiniai įgūdžiai būna labai sumenkę.
Bendras į narkotikų liūną įklimpusių žmonių bruožas – mėginimai pabėgti nuo atsakomybės, jie „pridirbdavo“ ir pabėgdavo, geriau jau viskas tegul būna sprendžiama kažkaip savaime, be jų. Čia, centre, mes aiškiname ir mokome, kad su savo gyvenimu privalai tvarkytis pats.
- Narkotikus vartojantys žmonės neretai sunkiai prognozuojami. Kaip pavyksta suvaldyti dvi dešimtis narkotikus vartojusių vyrų?
- Bet koks smurtas – fizinis ar emocinis – tarp bendruomenės narių yra griežtai netoleruojamas. Tai viena priežasčių, už ką gali būti labai greitai pašalinamas iš centro.
Pas mus fizinio smurto nėra buvę, o su emociniu, kurį labai sunku pastebėti, nuolat kovojame. Tvarkomės iš karto, nes esminis dalykas – žmogaus sugebėjimas atsiverti, o neigiama psichologinė atmosfera tam trukdo. Būna atvejų, kai dėl visos bendruomenės gerovės tenka paaukoti vieną žmogų, šaliname tą, kuris sukelia įtampą kitiems.
- Visuomenėje susiformavusi stereotipinė nuomonė, kad narkomanas – iš automobilių garso aparatūrą vagiantis arba gatvėse rankines atiminėjantis nusikaltėlis. Jums tenka nuolat bendrauti su narkotikų vergais, ar tarp jų pasitaiko ir išsilavinusių žmonių?
- Ateina ir žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, baigę magistro studijas. Patenka ir teisėjų korpuso narių, būna ir užėmusių itin aukštas pareigas. Narkomanija nesirenka socialinio sluoksnio, į šį priklausomybės liūną gali įklimpti ir turtingų šeimų, ir vargšų vaikai.
Pats turiu keturis vaikus ir negaliu būti tikras, kad jiems ši nelaimė neatsitiks. Viskas priklauso nuo to, su kuo vaikai paauglystėje bendraus, kokią jiems įtaką aplinka darys. Tėvai į tai turėtų kreipti itin didelį dėmesį.
Juk daugelis tėvų dirba, palieka vaikus vienus, duoda pinigų, kad jie tik netrukdytų. Aš asmeniškai esu už tai, kad vaikai savo draugus vestųsi į namus. Tuomet bent jau matai, su kuo jie bendrauja, kokia jų aplinka.
- Egzistuoja mitas apie „saugius“ narkotikus, esą „žolė“ nepavojinga, ją rūkant neišsivysto priklausomybė. Ką apie tai manote?
- Viskas prasideda nuo kokio nors menko dalyko. Yra labai daug mitų apie „žolę“, nors sakoma, kad tai visiškai nekaltas kvaišalas, tačiau statistika liudija ką kita – 95 proc. ją vartojusių žmonių pereina prie heroino.
Jeigu paklaustumėte mūsų centre besigydančių žmonių, nuo ko jie pradėjo, sužinotumėte, kad vartoti heroiną pradžioje ėmė tik vienetai, beveik visi pradėjo nuo nekaltų dalykų.
Egzistuoja saviapgaulės mitai, esą pirmas kartas – nieko tokio. Kai ateina antrasis kartas, vadinasi, pirmasis mitas jau griuvo. Tada remiamasi kitu mitu – vartojant retkarčiais nebus nieko bloga. Vėliau matai, kad vartoji jau kiekvieną savaitgalį ir pasąmonėje atsiranda dar vienas mitas - esu jaunas, visada spėsiu mesti. Žmogus save taip guodžia iki mirties. Ir tik tada, kai narkomanas pats suvokia, kad savo jėgomis jau nebegali susitvarkyti su priklausomybe, kad toliau taip gyvendamas jis numirs, yra ta pradžia, kai su žmogumi galima pradėti dirbti.
- Kaip manote, ar galima iki galo išgyti nuo tokios priklausomybės?
- Yra dvi sąvokos – vartojantis ir nevartojantis narkomanas, nes nežinai, negali būti 100 procentų tikras, kad vėl nepradėsi vartoti. Juk nebūna buvusių alkoholikų, yra tik negeriantys.
Aš pats nevartoju narkotikų jau 18 metų, tačiau negalėčiau sakyti, kad niekada visiškai nevartosiu. Taip sakyti yra kvailystė, nes meti iššūkį pats sau. Tarsi pasakai: išbandykite mane, aš stiprus. Todėl taip geriau nekalbėti, antraip gyvenimas būtinai patikrins šiuos žodžius.
