Taip atrodo tik iš pažiūros. Mūsų ežeruose galima pamatyti gamtos stebuklų – pavyzdžiui, nuskendusį pušyną Didžiuosiuose Lakajuose, aptikti senovinių ginklų. Aistruolis naras Andrius Daniulaitis jau 7 metus žiemą vasarą neria po vandeniu, tyrinėja ežerų dugną ir kuria dokumentinį filmą.
Andriaus Daniulaičio nufilmuotas gelmes galite kiekvieną pirmadienį žiūrėti tv.lrytas.lt.
Miškas ežero dugne
39 metų A. Daniulaitis pagal profesiją – inžinierius, bet jo gyvenimo aistra yra nardyti. Vilnietis vertas pagarbos už patriotišką nusiteikimą naršyti mažai tyrinėtus Lietuvos ežerų ir upių dugnus.
„Koraliniai rifai, Raudonoji jūra išieškoti po centimetrą. O štai daug mažesnio ploto, palyginti su jūromis, mūsų vidaus vandenų dugnas yra mažai ištirtas. Bet ten yra daug įdomybių“, - tikino narų klubo „Dive.LT“ narys A. Daniulaitis.
Povandeninių žvalgų dėmesį labiausiai traukia Baltieji Lakajai (Molėtų r.).
Jo įžymybė – 20 metrų gylyje nuskendęs 17 metrų aukščio pušynas. Manoma, kad kadaise į ežerą nuslinko gabalas pakrantės su visais medžiais.
Narai šiame ežere atrado kanjonus, kurie, anot profesoriaus Kęstučio Kilkaus, susiformavo paskutinio ledynmečio metu. Kanjonai prasideda 24 m gylyje.
„Toks dugnas yra įspūdingas uolienų darinys, atrodo, jog panirai ne į Lietuvos, o į Amerikos kalnų ežero dugną“, - įspūdžiais dalijosi A. Daniulaitis.
Panirus taip pat matyti iš dugno besiveržiančios povandeninės srovės, maitinančios mūsų ežerus.
Rado senovinių ginklų
Kitas slėpiningas ežeras – 50 metrų gylio Asveja. Praėjusių metų rudenį čia buvo rasta XVI a. pab. Saksonijos gvardiečių muškieta ir rapyra.
Šiaurės Aukštaitijos ežeruose aptinkama net 1,5 tūkst. metų senumo luotų – primityvių, iš medžio skobtų laivų. Neseniai iš ąžuolo skobtas luotas rastas Asvejoje.
Alaušo ežere rastas baigiantis suirti lėktuvas. Tiesa, dugne gulinčios lėktuvų eskadrilės - dažniausiai tik populiarus tarp vietinių mitas.
Aplink giliausią Lietuvoje Tauragno ežerą (60 m, Ignalinos r.) gyvenantys tenykščiai įsitikinę, kad dugne guli vokiečių „Messerschmidt“ ar „Junkers“ su visomis bombomis.
„Kai atvažiuojame prie Tauragno, vietiniai būna šventai įsitikinę, jog trauksime iš dugno lėktuvą. Jie net vietą tariasi žinantys, tikina, kad kartais matosi lėktuvo šešėlis. Bet kai mes paneriame, kažkodėl jis dingsta“, - šmaikštavo A. Daniulaitis.
Pasak jo, beveik kiekvienas didesnis Lietuvos ežeras apaugęs legendomis apie paskendusias pilis, statines su auksu ir jaučio dydžio žuvis.
Ežerų tyrinėtojams pilių ir aukso kol kas nepavyko aptikti, bet rasta senovinių tiltų liekanų Platelių (Plungės r.) ir Asvejos ežeruose, senoviniai puodai Nevežio upėje ties Raudondvariu – irgi įdomūs Lietuvos „vandenų civilizacijos“ istorijos liudytojai.
Žeberklas atšoko nuo šamo
Legendos apie jaučio dydžio žuvis perdėtos, tačiau narams tenka susidurti su įspūdingais povandeninių gyventojų atstovais.
Narams Vencavos (Zarasų r.) ežere ne kartą teko matyti didžiulę lydeką – vis toje pačioje vietoje.
„Prie jos net priartėti buvo nejauku“, - prisiminė A. Daniulaitis.
Jis papasakojo apie pavojingą situaciją, į kurią buvo patekęs jo bičiulis naras Elektrėnų mariose.
„Draugas pamatė didžiulį šamą ir šovė jam žeberklu į kaktą. Pasakojo, kad žeberklas nuo žuvies atšoko it guminis kamuoliukas. Kolegos laimė, nes jei būtų įsmigęs, šamas jį galėjo nutempti nežinia kur. Juk tos žuvys užauga iki 80-90 kilogramų, yra gerokai stipresnės už žmogų“, - šamų gaudytojus perspėjo įgudęs naras.
Lietuvos ežerai mažiau pavojingi nei pietų jūros – nepaisant klimato atšilimo, rykliai ir rajos pas mus dar neplaukioja.
Žiemą nardyti pavojinga, bet smagu
Vis tik atsargumas nekenkia. Daugiausiai jo reikia nardant žiemą. Mažiau ekstremalų pomėgį nei nardymas turintiems gali atrodyti, kad tik proto užtemimas gali paskatinti per šalčius nerti į eketę.
Tačiau A. Daniulaitis paaiškino, jog plaukioti palei ežero dugną narams yra pats įdomumas.
„Vasarą daugelio Lietuvos ežerų vanduo neskaidrus, blogai matyti. O žiemą jis tarsi krištolas, matosi toli, mažiausios detalės. Tik labai svarbu, kad atsimintum, kur yra eketė. Nes jei pasiklysi po ledu ir baigsis deguonies atsargos, tai bus paskutinis panirimas“, - perspėjo A. Daniulaitis.
Narams nervus gadina ir brakonieriai, primėtę į vandenis tinklų. Ypač dabar paplito kiniški valiniai tinkleliai – jie blogai matomi vandenyje, todėl nardytojai į juos lengvai įsipainioja.
Tiesa, išsipainioti iš jų nesunku, bet A. Daniulaičiui gaila beprasmiškai pražudytų žuvų.
„Brakonieriai užmeta tinklus ir palieka juos likimo valiai, turbūt užmiršta. O žuvys vis painiojasi į juos, matyti dešimtys supuvusių“, - gamtos žalotojais piktinosi A. Daniulaitis.
Kuria dokumentinį filmą
Ežerus niokoja ne tik brakonieriai, bet ir miestų civilizacijos bei vartotojiškos ekonomikos skverbimasis į vaizdingus šalies rajonus. Ne visi prakutę lietuviai tausoja ežerus, prie kurių įsirengia sodybas – būna, kad primėto šiukšlių, net padangų, automobilių detalių.
Liūdniausias vaizdas – Galvės ežeras Trakuose. Nuo tilto matyti dugne nuskandinta geležinė lova, vaikiški vežimėliai ir įvairūs gelžgaliai.
A. Daniulaitis su bendraminčiais bandys įskiepyti jautrumą Lietuvos ežerams, kurdami dokumentinį filmą. Jis pasakos apie slėpiningą, mažai pažįstamą mūsų vidaus vandenų pasaulį.
Andriaus Daniulaičio nufilmuotas povandenines istorijas galite kiekvieną pirmadienį žiūrėti tv.lrytas.lt.
