Per žalią žemės reljefą bumbsėdami nurieda kauliukai, kažkur traukiama korta. Pergalės šypsnis, pralaimėjimo kartėlis ir juokas dėl nepamatuoto ėjimo – visos emocijos susimaišo.
Ne, aš nesu pamišęs ir tai nėra mano vaizduotės vaisius. Tai ne ištraukos iš filmų, knygų ar kompiuterinių žaidimų. „Tai – kur kas rimčiau“, – pasakytų vienas iš stalo žaidimų centro ir klubo „Rikis“ įkūrėjų bei akcininkų Egidijus Šantaras.
Jam 39-eri ir jis žaidžia stalo žaidimus. Tiesa, sudėtingesnius ir reikalaujančius daugiau laiko. Egidijus žaidžia miniatiūromis, kurias daugelis mūsų matė tik filmuose, kuomet koks nors pakvaišęs nacių generolas savo rūsyje grožisi figūrėlių armija ar amerikiečių vaikas dėlioja kareivėlius ant mūšiui parengto stalo.
„Egidijus – absoliutus „Rikio“ šefas, siela ir pečiai“, – taip E. Šantarą, neslepiantį, kad jam pavyko išpildyti savo svajonę, apibūdino kolegė.
Nuo knygų – prie žaidimų
E. Šantaras dar jaunystėje pasidavė fantastikos pasauliui, kuris sulig kiekvienais metais užvaldydavo vis didesnę jo gyvenimo dalį. Vėliau jis išnaršęs magijos ir burtų žemės plotus priėmė sprendimą, kuris tapo lemtingas.
„Nuėjau į fantastų klubą „Dorado“, – prisiminė E. Šantaras. – Sovietų laikais šia organizacija netgi domėjosi KGB, nes ji užsiiminėjo „kažkokiais laisvų žmonių pomėgiais“, kurie buvo nepriimtini tuometei santvarkai. Tiesa, tai buvo anksčiau – aš čia užsukau jau 1992 metais.“
Čia jis atrado tikrą aukso fondą – daugybę knygų, kurios leido atrasti naujus fantastikos pasaulius ir galiausiai įtraukė į žaidimų miniatiūromis pasaulį.
„Ten buvo didžiulė angliškos fantastinės literatūros biblioteka, – apie tai, kaip susipažino su karo žaidimais, pasakojo E. Šantaras. – Klube radau daugybę žurnalų. Teko vartyti ir lenkiškus, ir britiškus. Varčiau katalogus. Būtent per juos po truputėlį ir susipažinau su šiuo pomėgiu.“
Dabar jis skaičiuoja jau 18 metus nuo pirmo karto, kai stojo prie miniatiūrų stalo.
Išpildė svajonę
„Tikrai savęs nelaikau verslininku. Visų pirma, esu dizaineris ir dirbu tą darbą. O „Rikis“ yra idėja ir pomėgis. Hobis su perspektyva kada nors tapti save išlaikančiu verslu“, – teigė stalo žaidimų entuziastas, kuris su bendraminčiais spalį švęs trečiąjį „Rikio“ gimtadienį.
„Rikis“ atsirado visiškai gaivališkai. 1996 metais su bendraminčiais įkūrėme miniatiūrų žaidimų klubą „Legionas“. Visi mėgome vienos įmonės žaidimą „Warhammer“. Vėliau žaidimas daugeliui pabodo, atsirado šeimos. Taip nuslūgo susidomėjimas – prisiminė E. Šantaras. – Po kurio laiko pradėjome domėtis kitu žaidimu. Bendraminčiai dar nebuvo visiškai išsiskirstę, buvo keletas žmonių. Norėjome pateikti didelį užsakymą žaidimui ir nusprendėme, kad geriausia būtų tai padaryti distribuciniu būdu. Taip ir įkūrėme parduotuvę.“
„Rikis“ tapo antrąja tokio tipo parduotuve Lietuvoje. Pasak E. Šantaro, žaidimų centras susikrauti turtų neleidžia, tačiau jo įkūrimo idėja ir nebuvo pinigai.
„Tai buvo mano svajonė ir ji išsipildė, – konstatavo E. Šantaras. – Dabartinė situacija nėra bloga, tačiau ir ne ideali. Nuolat susiduriame su problemomis. Tai verslas, kuris tikrai nėra kasdienė duona. Tai hobis, kuris teikia tam tikrą pasitenkinimą.“
Pamatas – bendruomenė
Per visą beveik valandą trukusį pokalbį E. Šantaras „Rikio“ parduotuve nepavadino nė karto. Jis nuolat kartojo žodį „bendruomenė“.
„Mes patys sakome, kad tai greičiau klubas, kuris yra visiškai priklausomas nuo nuolatinių savo pirkėjų. Jis laikosi tik dėl idėjos ir bendruomenės“, – teigė E. Šantaras.
Pasak jo, „Rikio“ idėja yra ne vien pardavinėti įvairiausius žaidimus, o sutraukti daug bendraminčių, kurie patys puoselėtų ir skleistų miniatiūrų žaidimų vertybes. Vienas žaidimų klubo akcininkų pabrėžia, kad „Rikis“ iš kitų plačiau žinomų stalo žaidimų parduotuvių išsiskiria tuo, ką gali pasiūlyti.
„Galvosūkių pasaulis“, „Hobbyshop“ – kitokios parduotuvės. Jos veikia kitais dėsniais. Ten pritraukiami dideli pirkėjų srautai – jie ateina ir išeina, nuolat keičiasi, – apie konkurenciją kalbėjo E. Šantaras. – Mūsų pirkėjas – mums draugas. Čia renkasi žmonės, kurie kolekcionuoja figūrėles, mėgsta tokius žaidimus. Ateini ir gali ne tik žaisti, bet ir bendrauti. Nes žaidimas – tai tik ledkalnio viršūnė. Čia gali rasti bendraminčių ir su jais leisti laiką.“
Mažieji mūšiai
Didžioji dauguma užsukančių ir ilgiau pasiliekančių „Rikyje“ – fantastikos gerbėjai. Dalis jų – neformalių subkultūrų atstovai, mėgstantys pasivaržyti tarpusavyje ir pabendrauti antradienio vakarais – būtent tuomet „Rikis“ būna aktyviausias. „Čia renkasi žmonės su tam tikru žavesiu, – juokdamasis sako E. Šantaras, neslepiantis, kad miniatiūrų pasaulis įtraukia ir šeimas turinčius vyrus. – Mano žmona puikiai žino apie mano hobį. Kadangi šis užsiėmimas reikalauja darbo ir laiko investicijų, būna visko, tačiau tai nėra problema.“
Vyrui šypseną kelia, kai žmonės klausia – ar tokie žaidimai prie stalo yra vyriški.
„O kaip vyrai iki šiol žaidžia karą Lenkijoje Žalgirio mūšio lauke? – klausė E. Šantaras. – Juk dažnai susirenkama pažaisti mūšio inscenizacijas. Taip ir čia. Be to, miniatiūros nėra tik žaidimas. Tai – kompleksinis hobis. Yra modeliavimas, kolekcionavimas, domėjimasis istorija – jeigu ne tikra, tai išgalvota.“
Ir iš tiesų – daliai vaikų bei suaugusiųjų kai kurie miniatiūrų keliami reikalavimai gali pasirodyti per sunkūs. „Figūrėlės yra perkamos, surenkamos, dažomos. Tenka tikromis spalvomis nudažyti Antrojo pasaulinio karo amerikiečių armiją ar Vermachto kariuomenę“, – teigė E. Šantaras.
Lietuviai myli fantastiką
Nors ir neblogai išmano istoriją, lietuviai labiau mėgsta fantastinius miniatiūrų žaidimus.
„Galbūt dėl to, kad mes – nepataisomų idealistų ir romantikų tauta? Mūsų istorija buvo sunki ir sudėtinga. Štai Antrasis pasaulinis karas – iš amerikiečio perspektyvos jis atrodo vienaip, o iš Rytų Europos gyventojo – kitaip. Galbūt tam tikros istorijos nekelia entuziazmo, – svarstė E. Šantaras. – Maginės fantastikos žanras – visiškai kitoks. Mes esame linkę idealizuoti savo istoriją. Daugeliui patinka prisiminti Žalgirio mūšį. Būtent tas fantastikos žanras lietuviams „limpa“ labiau.“
Tačiau E. Šantaras iškart ima raminti tuos, kurie pradeda burbėti, kad štai lietuviai – kitokie ir istorijos net nemoka.
„JAV į labiausiai perkamų žaidimų penketuką joks istorinis žaidimas nepatenka. Europoje taip pat populiariau fantastiniai žaidimai. Tiesiog skiriasi šių žaidimų principai. Istoriniuose viskas daug griežčiau nei fantastiniuose“, – aiškino vienas iš „Rikio“ akcininkų.
Pramoga - ir už 13 litų
„Rikis“ yra žinomas ne tik Lietuvoje. Į Lietuvą atvyksta ir miniatiūrų gerbėjai iš Baltarusijos, kurie dideliame Minske neturi tokio tipo parduotuvės-klubo. Tačiau tai nereiškia, kad čia plūsta srautai žaidimų ištroškusių žmonių. „Iki šimto“, – paklaustas, kiek Lietuvoje yra miniatiūrų entuziastų, atsakė E. Šantaras.
Iš tiesų užsukus į „Rikį“ žmonės visuomet nueina pasižiūrėti figūrėlių, tačiau dalis greitai apsisuka ir išeina – pasitaiko, kad viena miniatiūra kainuoja šimtą litų.
„Daugumą iškart išgąsdina kainos. Tačiau jos labai priklauso nuo gamintojų požiūrio. Vieni reikalauja šimto figūrėlių, norint, kad vyktų įdomus mūšis, o kiti – kokių aštuonių. Yra žaidimų, kur vienam geram mūšiui pakaktų šimto litų“, – apie kainas kalbėjo E. Šantaras.
Nors dauguma „Rikio“ klientų – nuolatines pajamas turintys žmonės, čia užsuka ir jaunesni klientai, jie čia taip pat randa užsiėmimų.
„Būna, kad užsuka vaikai, kurie žaidžia kortų žaidimus, tačiau ir jie – vyresnio mokyklinio amžiaus. Štai „World of Warcraft“ – labai populiarus žaidimas, nes jis kainuoja gerokai mažiau. Gali už trylika litų įsigyti naujų kortų, susėsti ir sužaisti partiją“, – kalbėjo E. Šantaras.
Juokiasi iš „Monopolio“
„Mano kolega turėjo didžiulį stalo žaidimų pasirinkimą. Pas jį kartą atėjo žmogus ir paklausė: „Ar turite „Monopolį“? Jis atsakė: „Ne, aš jo neturiu.“ Kai jis kokį šimtąjį kartą išgirdo tą patį klausimą, jis nusipirko šį žaidimą tam, kad galėtų pasakyti: „Taip, aš turiu „Monopolį“, – juokdamasis pasakojo E. Šantaras ir netrukus pridūrė: „Mes irgi turime „Monopolį.“
Iš tiesų pasaulyje puikiai žinomas stalo žaidimas tarp miniatiūrų entuziastų sulaukia tik juoko. „Monopolis“ gali būti laikomas tik kaip nedideliu pradiniu žingsniu miniatiūrų link – jeigu tik pasiekiamos kitos pakopos.
„Daugelis šio žaidimo gerbėjų gali įsižeisti, tačiau jis nėra labai intelektualus. Tai – laisvalaikio žaidimas. Jis nėra įdomus, nes tai kauliukų ridenimo, vaikščiojimo po lentą ir ribotų sprendimų žaidimas, – teigė E. Šantaras. – Mes daugiau specializuojamės į labiau užkietėjusių žaidėjų poreikius.“
Tačiau E. Šantaras patikina – visi „Monopolio“ žaidėjai yra perspektyvūs ir gali žengti toliau.
„Pas mus užsuka įvairių pirkėjų, todėl turime ir dėlionių, kitokių žaidimų. Jeigu žmogus nusipirko „Monopolį“, tai mūsų tikslas – padaryti taip, kad jis vėliau žaistų „Carcassone“, paskui užsimanytų sudėtingo žaidimo ir galiausiai susidomėtų miniatiūromis“, – teigė „Rikio“ siela vadinamas Egidijus, kuris pripažino, kad visus laiptelius įveikia ne kiekvienas.
