Atgavus Nepriklausomybę Lietuvos sunkiuosius dėl jų stambumo (vidutinis tokio arklio svoris apie 900 kg) imta pardavinėti į užsienį, kur didelė arklienos paklausa. Taip šios veislės gražuolių liko mažiau nei 200 individų. Dar truputį, ir oficialiai Lietuvos sunkieji būtų išnykę. „Ir važiuotume į zoologijos sodą pasižiūrėti, kaip atrodo Lietuvos sunkusis”, – sako J.Bekampis, vienas stambiausių Suvalkijos žemdirbių.
Jis – vienas tų, kurių dėka Lietuvos sunkieji neišnyko. Marijampolietis J.Bekampis, ūkininkaujantis jau daugiau nei dvi dešimtis metų, pirmasis įkūrė ilgą laiką vienintelį buvusį Lietuvos sunkiųjų arklių veislyną ir genofondą. Pirmus veislinius arklius nusipirko iš bankrutavusio Marijampolės žirgyno. Lietuvos sunkiesiems iš pono Juozo veislyno pradėjus pelnyti prizines vietas įvairiose parodose, veislynas išgarsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Trys retos lietuviškų arklių veislės
Būdami tikri žemės ūkio ekspertai, išmanantys ir mylintys šį darbą, Bekampiai sutinka, kad Europos Sąjungos parama, kad ir kokio dydžio ji būtų, Lietuvos kaimui yra labai naudinga.
Pagal vieną iš Europos Sąjungos konvencijų, Lietuvoje į nykstančių gyvūnų sąrašus įtrauktos trys arklių veislės: žemaitukai, stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji.
Ko gero, daugelis nesupainiotų smagiųjų žemaitukų su jokiu kitu arkliu, o apie Lietuvos sunkiuosius girdėję ne visi ir legendų apie juos mažiau. Šiemet Lietuvos sunkiųjų veislė švenčia 50 metų sukaktį. Pirmasis Lietuvos sunkusis arklys išvestas 1963 m.
Veislinių arklių aukso amžius
Ponas Juozas savo sprendimą veisti arklius grindžia paprastai – „galima sakyti, užaugau ant žirgo”. Nuo pat vaikystės jo ryšys su šiais gyvūnais – itin stiprus. Užaugo jų supamas, jo tėvelis taip pat rūpinosi arkliukais, ir pats, nusprendęs ūkininkauti, pirmiausia nusipirko arklį: „Arklys buvo pirmas „daiktas”, kurį įsigijau”, – juokiasi ponas Juozas.
Šiuo metu jo veislyne – beveik 50 arklių. Visoje šalyje yra apie 1500 Lietuvos sunkiųjų. Tačiau šis skaičius vis dar per mažas veislės tęstinumui garantuoti, tad ji priskiriama prie galinčių išnykti.
Lietuvos sunkiųjų arklių augintojai – entuziastai, prie kurių save priskiria ir ponas Juozas, džiaugiasi, kad šiai veislei išsaugoti Lietuvoje dėmesį skiria ir Europos Sąjunga.
„Didelis prestižas ir garbė turėti savo tautinę, seną ir gerą veislę. Lietuvos sunkieji – labai gražūs ir ištvermingi. Jų nesutiksi nei Lenkijoje, nei Prancūzijoje, nei dar kur nors. Lietuvos sunkiųjų genų gali pasitaikyti nebent ten, kur sovietiniais laikais jų būdavo atsivežama kitoms veislėms sustiprinti”, – pasakoja ponas Juozas.
ES parama – nykstančių savininkams
Šiuo metu Lietuvos sunkieji populiarėja ir jų augintojų skaičius didėja. Viena svarbiausių priežasčių – parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos (KKP) veiklos sritį „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas”.
Šioje programoje gali dalyvauti visi, užsiimantys žemės ūkio veikla ir turintys bent vieną nykstantį veislinį gyvulį arba 10 naminių paukščių. Tarp nykstančių – ne tik arkliai, bet ir Lietuvos šėmieji, Lietuvos baltnugariai, Lietuvos juodmargiai galvijai; Lietuvos baltosios ir Lietuvos vietinės kiaulės; Lietuvos šiurkščiavilnės bei Lietuvos juodgalvės avys ir Lietuvos vištinės žąsys. Per visą KPP įgyvendinimo laikotarpį pagal šią programą patvirtinta daugiau nei 700 paraiškų, jau išmokėta per 4 mln. litų paramos lėšų.
„Anksčiau Lietuvos sunkiuosius arklius daugiausia pirkdavo smulkieji ūkininkai, turintys kelias karvytes. Kam gi turint tokį ūkį traktorius? Su geru arkliuku nuvažiuodavo pas gyvulius, parsiveždavo pienelį, nudirbdavo darbus. Už veislinio gyvulio laikymą dar gaudavo išmoką. O ūkiams stambėjant, prieš kelerius metus darbinių arklių paklausa pradėjo mažėti. Užtai atsiranda daugiau juos veisiančių, nes sudarytos tam palankios sąlygos. Dabar mūsų žirgyno augintiniai perkami veisti”, – akivaizdžiais programos rezultatais džiaugiasi ponas Juozas.
Dovana anūkei – Lietuvos sunkusis
Abi J.Bekampio atžalos taip pat pasirinko žemės ūkį. Duktė Kristina ne tik darbuojasi savo mišriame ūkyje, bet ir dirba veterinare. Ir ūkininkauja, ir gydo stambiuosius gyvulius, kaip pati sako – iš pašaukimo.
Savo specialybę prisimena pasirinkusi jau turėdama aiškų tikslą – padėti stambiesiems gyvuliams. „Nuo mažens nebijojau nei arkliukų, nei karvyčių, todėl kai studijų metais reikėjo rinktis, ar dirbti su smulkesniais gyvūnais – šunimis, katėmis, ar su stambesniais – galvijais, arkliais, kiaulėmis, likau prie stambiųjų”, – pasakoja ponia Kristina Bekampytė-Šiaudienė.
Grįžti į tėvų ūkį ir pačiai imtis žemės darbų jauną moterį įkvėpė tėvo pavyzdys: „Augome matydami, kaip ūkininkauja tėvai ir seneliai. Trauka prie žemės persidavė ir mums”, – pasakoja jaunoji ūkininkė.
Pradėjusi nuo augalininkystės ūkio, prieš kelerius metus įsigijo pirmuosius galvijus. Prieš trejus metus, pasinaudojusi KPP parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, įsigijo traktorių, po truputį pradėjo plėstis. Šiandien ponios Kristinos ūkyje ne tik javai – žieminiai kviečiai bei rapsai, bet ir 12 mėsinių karvių bei 5 avys. Pasiteiravus, ar turi Lietuvos sunkiųjų arklių, prisipažįsta, kad augina tik vieną arklį – jį mažajai anūkei padovanojo J.Bekampis.
Kosminės sumos ūkiui įkurti nebetrukdo
J.Bekampio sūnus Vitas taip pat nusprendė pasirinkti ūkininkavimą. Jaunas vyras sako nuo mažens pratintas prie ūkio darbų, tad atėjus apsisprendimo laikui, kai baigė universitetą, net nesuabejojo – seks tėvo ir senelio pėdomis, kurs nuosavą ūkį.
Pradėjęs nuo 40 ha, šiandien V. Bekampis ūkininkauja beveik 100 ha. Užsiima augalininkyste. Per septynerius metus ūkiui išsiplėsti padėjo ne tik užsispyrimas, sunkus darbas ir artimųjų patarimai, bet ir kelios KPP priemonės.
Pradžioje buvo nepamainoma negrąžinama parama jauniesiems ūkininkams įsikurti. „Be jos jaunam žmogui ką nors pradėti žemės ūkyje – tas pat, kas pėsčiomis nukeliauti iki Mėnulio”, – vaizdingai pasakoja ponas Vitas.
Didelė paspirtis vėliau buvo ir Europos Sąjungos lėšos ūkiui modernizuoti. „Įsikūręs nusprendžiau: gana dirbti su ta sena rusiška technika. O tada – paskaičiuokime. Traktorius kainuoja apie 300 tūkst. litų, iš jų 150 tūkst., dalyvaujant priemonėje, kompensuoja ES. O juk tie 150 tūkst. jaunam žmogui – kosminė suma. Ar 150 tūkst., ar 50 tūkst. litų parama – labai dideli pinigai, todėl manau, jog ES paramos lėšos, kad ir kokio dydžio būtų, labai reikalingos. Per 5 metus įvykdai reikalavimus ir jau esi puikios technikos savininkas. Gali sau džiaugtis ir plėsti ūkį toliau”, – įsitikinęs ponas V.Bekampis.
Planuose – ekologinis ūkininkavimas
V.Bekampis pastebi, kad jaunų veidų žemės ūkyje galima sutikti nedaug: „Jaunimas tikisi greitos grąžos, o žemės ūkyje darbas kitoks. Be to, ar lyja, ar sninga – tu vis turi darbo. Kai kam tai atrodo sudėtinga”, – mano jaunasis ūkininkas.
Vis dėlto ponas Vitas atskleidžia pažįstantis bent šešis jaunuolius, kurie studijų laikais tvirtai apsisprendė ūkininkauti ir šiuo metu sėkmingai šia veikla užsiima. Dažna draugų pokalbio tema – ekologinis ūkininkavimas. Dabar daugiausia žieminius kviečius, rapsus bei kitokias kultūras auginantis jaunasis ūkininkas sako ne kartą su draugais svarstęs – ar tik nesiimti ekologinio ūkininkavimo.
Viena priežasčių – nuolat griežtėjantys reikalavimai tradicinių ūkių savininkams. „Trąšos, chemija, aplinkos apsauga – visi su šiais dalykais susiję reikalavimai griežtėja, todėl pradėjau domėtis ekologiniu ūkininkavimu. Gal taip net būtų geriau – pasodini, prižiūri, kas išauga tas”, – V.Bekampis svarsto apie savo ūkio ateitį. Jaunas ūkininkas sako savo išaugintų grūdų į užsienį neeksportuojantis – ūkis kol kas per smulkus, tad viskas lieka Lietuvoje. Vasarą, pasibaigus lauko darbams, ponas Vitas talkina tėvo ūkyje, o ten jau svečių iš užsienio netrūksta.
Dalyvaujantys veiklos srityje „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas” įsipareigoja:
Laikytis gyvūnų gerovės, ūkinių gyvūnų registravimo ir tapatybės nustatymo reikalavimų, neturėti iki einamųjų metų lapkričio 1 dienos užfiksuotų ir iki einamųjų metų gruodžio 31 d. nepašalintų šių reikalavimų pažeidimų;
Išlaikyti paramos paraiškoje įsipareigotą nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ar naminių paukščių skaičių KPP įgyvendinimo laikotarpiu, t.y. ne mažiau kaip penkerius metus;
Ūkinius gyvūnus veisti tik grynuoju veisimu, t.y. poruoti tik tos pačios veislės ūkinius gyvūnus;
Dalyvauti įgyvendinant teisės aktų pripažintos veislininkystės institucijos selekcinę programą (nuostata taikoma tik naujai pagal KPP įsipareigojimus prisiėmusiems pareiškėjams arba pareiškėjams, didinantiems ūkinių gyvūnų skaičių);
Vykdyti gyvulių produktyvumo kontrolę;
Ūkinių gyvūnų bandą papildyti ūkiniais gyvūnais iš savininkų, laikančių nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulius ir naminius paukščius;
Ūkiniam gyvūnui kritus per 20 dienų informuoti NMA ir pateikti veterinarijos gydytojo pažymą, kurioje būtų nurodyta kritimo priežastis;
Keičiant vieną paramos paraiškoje įsipareigotą avį, kiaulę ar vištinę žąsį į tos pačios kilmės kitą, NMA iki einamųjų metų lapkričio 1 d. pateikti kilmės pažymėjimą;
NMA vykdomų patikrų metu turėti paramos paraiškoje įsipareigotų išlaikyti ūkinių gyvūnų kilmę patvirtinančius dokumentus.
Per visą KPP 2007–2013 metų laikotarpį pagal veiklos sritį „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas” patvirtinta 919 paraiškų ir išmokėta daugiau negu 7,6 mln. litų paramos.