Įsikūrė senelio ūkyje
„Norėjome dirbti patys sau“, – trumpai paaiškina, kodėl beveik prieš šešerius metus nusprendė iš Vilniaus kraustytis į Panevėžio rajoną, J.Juškienė. Kartu su sutuoktiniu moteris Genėtinių kaime atsidūrė neatsitiktinai – čia, pirmasis Panevėžio rajone, kadaise tėvų žemę atsiėmė jos senelis Richardas Jovaišas.
Kartu su mama nuo mažens seneliui padėjusi ūkininkauti, vėliau Jurgita išvažiavo studijuoti į Vilnių, ten sukūrė šeimą su vilniečiu Giedriumi ir, kaip dabar juokauja, atsiviliojo jį į kaimą.
„Gyvename labai patogioje vietoje – iki Vilniaus vasarą galima nuvažiuoti per 45 minutes. Tiek vilniečiai per miestą pervažiuoti sugaišta“, – sako J.Juškienė. Jų sodyba įsikūrusi už kelių kilometrų nuo greitkelio Vilnius-Panevėžys, 25 kilometrai nuo Panevėžio.
Sūriai patiko draugams
Sostinės bei ten likusių draugų Juškos ir dabar nepamiršta – nuvažiuoja į parodas, spektaklius. Draugai taip pat mielai apsilanko pušimis apaugusioje poros sodyboje.
Būtent draugai paskatino Juškas užsiimti ir sūrių gamyba – iš pradžių savo slėgtais sūriais Jurgita vaišino svečius, vėliau jų nusipirkti panoro ne tik draugai, bet ir jų draugai. Pradžioje surinkę užsakymus ir pagaminę sūrių ar varškės, jaunieji ūkininkai juos išvežiodavo klientams. Tačiau neseniai sulaukė kvietimo atvažiuoti prekiauti į Balsiuose (vienas Vilniaus miesto rajonų – red. past.) pradėjusį šeštadieniais veikti ūkininkų turgelį.
Įsigiję mikroautobusą „Mercedes“ su šaldymo įranga, dabar Juškos kiekvieną šeštadienį anksti rytą išveža į turgelį kaimiškų produktų krovinį.
J.Juškienė gamina 10-ies rūšių sūrių. Juos gardina įvairiais natūraliais priedais – česnakais, morkomis, saulėje džiovintais pomidorais, kmynais, čiobreliais ar net kanapių sėklomis.
Ji džiaugiasi, kad jau turi nuolatinių pirkėjų, kiekvieną šeštadienį Balsių turgelyje ieškančių Juškų ūkio produkcijos. Jos pagaminto sūrio kilogramas kainuoja 20-24 litus.
Dirbtinių kliūčių nebuvo
Nusprendusiems įsirengti gamybos patalpas, ūkininkams vienas didžiausių galvosūkių buvo, kur įsigyti specialų presą sūriams spausti – iš užsienio pirkti buvo brangu. Pagaliau atrado Kaune bendrovėje, iš nerūdijančio plieno gaminančią tokius įrenginius už lietuviams labiau prieinamą kainą.
Jurgita džiaugiasi: nepasitvirtino draugų gąsdinimai, kad bus sunku gauti leidimus pieno perdirbimo cechui atidaryti. „Taip, žinoma, patalpos turi atitikti higieninius reikalavimus – juk su maisto produktais dirbu. Tačiau nebuvo kažkokių dirbtinių kliūčių“, – sako dabar prieš kiekvieną savaitgalį savo rankomis apie 100 kilogramų sūrio, 20 kilogramų varškės pagaminanti moteris.
Mažiems ūkiams – nelengva
Kadaise Jurgitos senelis R.Jovaišas pradėjo ūkininkauti turėdamas 23 ha žemės. Dabar šeima turi 100 ha žemės. Juškų pienininkystės ūkyje auginama apie 60 melžiamų karvių, dar apie 80 galvų priskaičiuojama prieauglio – telyčių ir veršelių.
Nemažai darbų jaunoji šeima stengiasi atlikti pati, padedant dar stipriam 83 metų R.Jovaišui, ūkio pradininkui, o samdosi tik melžėją ir traktorininką.
Jovaišos neslepia – patys savo ūkyje imtis sūrių, varškės gamybos nusprendė nusivylę perdirbėjų mokamomis kainomis už superkamą pieną. „Dabar už litrą pieno gauname 77 centus, nors jo savikaina beveik siekia litą“, – liūdnoką aritmetiką išdavė Jurgita. Moteris apgailestauja, kad dėl šokinėjančių supirkimo kainų (nuo 1,10 iki 0,50 lito už litrą pieno) niekada negali planuoti, kiek gaus pajamų.
Svajonėse – Naujoji Zelandija
Ūkininkės teigimu, mažiems ūkiams ir geresnių pieno kainų iš supirkėjų nepavyksta išsiderėti, ir finansinę paramą sudėtinga gauti – juk nemažą dalį projekto savais pinigais turi dengti, o atliekamų apyvartinių lėšų mažuose ūkiuose paprastai nėra daug.
Ir sirgti ūkininkai negali, jiems niekas biuletenių neduoda. „Praėjusį rudenį abu su vyru sirgdami ir karščiuodami kukurūzų bunkerius darėm“, – pamena J.Jovaišienė. Nėra galimybės ir ilgiau paatostogauti – pastaruoju metu šeima įsigudrina prie jūros nuvažiuoti vos trims dienoms ir netrukus vėl skuba darbuotis ūkyje.
„Karvė – gyvas padaras. Gali ir susirgti, ir susižeisti. Būna ir taip, kad jau atsigulus miegoti kaimynai skambina – karvės ištrūko iš aptvaro. Tada keliesi ir važiuoji“, – pasakojo apie ūkininkų gyvenimo kasdienybę Jurgita. Ir išduoda savo svajonę – išsikelti ūkininkauti į Naująją Zelandiją. „Ten ir šilta, ir mažajam verslui palankesnės sąlygos vystytis“, – paaiškina J.Juškienė.
O kol kas kaip egzotikos dvelksmas po Juškų ūkio kiemą vaikšto puošnia uodega pasipuošęs ir katės balsu kniaukiantis povas, laukiantis, kol jo damos išperės jauniklius.