Netgi Jungtinėse Valstijose tokių dinastijų kaip Clintonų ir Bushų atstovai turi labai pasistengti, kad būtų perrinkti. Bet yra viena išimtis, glūdinti pačioje kapitalistinėje sistemoje: šeimos verslo įmonė, rašo „The Economist“.
Kapitalizmo teoretikai ištisus dešimtmečius pranašavo šeimos verslo įmonių mirtį, motyvuodami tuo, kad jos neteks savo svarbos su pramoninio kapitalizmo atėjimu. Jie taip pat atkakliai tvirtino, kad „Dalaso“ (populiaraus JAV televizijos serialo – Red.) stiliaus neigiami šeimos nuosavybės aspektai taps dar pragaištingesni: šeimyniniai kivirčai prives prie santykių pašlijimo, ir dėl regresijos dėsnio šių įmonių vadyba bus pasmerkta.
Juk daugelyje šalių rasime atitikmenį angliškai frazei „clogs to clogs in three generations“ (jos prasmė:trečiosios kartos nuskurdimas, kai pirmoji klestėjo – Red.). Ir gana ilgai atrodė, kad teoretikai yra teisūs: tiek Amerikoje, tiek Europoje šeimos verslo įmonės XX amžiuje ilgą laiką smuko.
Tačiau atrodo, kad dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Vadybos klausimais konsultuojančios tarptautinės kompanijos „McKinsey & Company” duomenimis bendrovių, kurias galima priskirti šeimos verslo įmonėms, dalis „Fortune“ žurnalo kasmet viešiname didžiausių pagal pajamas bendrovių sąraše („Fortune Global 500“) padidėjo nuo 15 proc. 2005 metais iki 19 proc. šiandieną.
Taip yra daugiausia dėl sparčiai augančių besivystančių ekonomikų, kuriose šeimos nuosavybė didelių įmonių gretose yra normalus reiškinys.
Nuo 2005 metų savo dalį šiame sąraše labiausiai padidino Brazilija, Kinija, Rusija, Pietų Korėja ir Taivanas.Tačiau dabar nuo jų neatsilieka netgi turtingosios pasaulio šalys. 15 proc. į „Fortune“ sąrašą patekusių Amerikos firmų yra šeimos verslo įmonės – tai tik truputį mažiau, negu prieš dešimt metų. Europoje šeimos valdo net 40 proc. į šį sąrašą įtrauktų stambių kompanijų.
Galima ramiai praleisti visą dieną, nesinaudojant niekuo kitu, vien tik šeimos verslu užsiimančių koncernų produkcija: skaitant „New York Times“ (arba „Daily Mail“), vairuojant BMW (arba „Fiat“, arba „Ford“), skambinant iš savo „Samsung Galaxy“, šveičiant „Mars“ batonėlus ir žiūrint „Fox News“ televizijos kanalą per kabelinę televiziją „Comcast“, rašo leidinys. Ir toks augimas greičiausiai tęsis. „McKinsey & Company” prognozuoja, kad iki 2025 metų pasaulyje bus daugiau kaip 15 tūkstančių kompanijų, kurių metinės pajamos sudarys ne mažiau kaip 1 mlrd. dolerių, ir 37 proc. iš jų bus besivystančių rinkų šeimos verslo įmonės.
2010 metais pasaulyje buvo tik 8 tūkstančiai tokio dydžio įmonių ir tik 16 proc. iš jų buvo besivystančių rinkų šeimos verslo įmonės. Didelę dalį tokių stambių įmonių, kurių metinės pajamos viršija 1 mlrd. dolerių, sudaro šeimos verslo įmonės: apie 85 proc. Pietryčių Azijoje, 75 proc. Lotynų Amerikoje, 67 proc. Indijoje, apie 65 proc. Artimuosiuose Rytuose.
Kinija (kur šis santykis yra apie 40 proc.), ir Afrikos šalys į pietus nuo Sacharos (35 proc.) išsiskiria santykinai maža šeimos verslo įmonių dalimi, kadangi tose šalyse dauguma didelių firmų yra valstybinės.
Kaip šeimos verslo įmonėms pavyko pergyventi tuos, kurie joms rašė nekrologus? Daugelis iš jų vis dar susiduria su rimtomis problemomis, tačiau jos, ypač Vakaruose, turi žymiai mažiau trūkumų, negu praeityje, ir dažniausiai dėl to, kad išmoko geriau kovoti su savo akivaizdžiomis silpnybėmis, teigia žurnalas.
Pavyzdžiui, šiandien šeimų bosai jau nebeatiduoda verslo į aiškių nevykėlių rankas. Daugelis šeimos verslo įmonių rengia būsimus vadovus, pasiųsdamos jaunosios kartos atstovus į verslo mokyklas ir išbandydamos juos įvairiuose žemesnio lygio darbuose. O iškilusiems giminaičių konfliktams spręsti įmonėms į pagalbą ateina visa eilė konsultavimo firmų.
Tuo tarpu šeimos verslo privalumai dabar yra tokie pat svarbūs, kaip ir ankstyvojoje kapitalizmo stadijoje. Jie išsprendžia „atstovavimo problemą“ („agency problem“), kurią iškėlė Adamas Smithas savo veikale „Tautų turtas“(angl. sutrumpintai „The Wealth of Nations“; pilnas veikalo pavadinimas „An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations”- Red.), teigdamas, jog samdomi vadybininkai, valdydami kompanijas, niekada neturės tokio paties „nerimstančio budrumo“(„anxious vigilance“), kaip jų savininkai.
Vadybininkai giminaičiai dažnai būna neišlaidūs: pavyzdžiui, „Wal- Mart“, „Koch Industries“ ir „Mars & Co“ vadovai garsėja puikiu vadovavimu efektyviai dirbančioms kompanijoms, turinčioms kuklias būstines, nedidelį administracijos aparatą ir didelį norą didinti darbo našumą. Šiems žmonėms būdinga tai, kad jų galvose - ištisų kartų lūkesčiai, bet ne rūpestis dėl ketvirčio rezultatų.
Tačiau didelė šeimos kompanijų problema, užgriuvusi tiek Vakarų, tiek likusį pasaulį, yra ta, kad silpnesni giminės nariai nepasimokė iš stipresnių. Labai daug įmonių nesugeba parengti net pačių pagrindinių ateities planų: „PricewaterhouseCoopers“ nustatė, kad tik 16 proc. tirtų šeimos verslo įmonių turi formalų įpėdinystės planą.
Didelei daugumai įmonių trūksta ambicijų galvoti, kad jos gali konkuruoti su geriausiomis pasaulio kompanijomis: jos įsitikinusios, kad yra tarsi koks anachronizmas, jos linkusios egzistuoti pačios dėl savęs. Puiki geriausių šeimos verslo įmonių reputacija turėtų priminti milijonams įmonių savininkų, kad, bent jau verslo pasaulyje, norint klestėti nereikia atiduoti į kitų rankasi paveldimo šeimos verslo tvarkymo reikalų.
