Dabar kompanijos, kuri jau veikia Berlyne, Londone, Čikagoje, San Franciske ir „ima“ Niujorką, vadovas sako, kad šis pasirinkimas nebuvo toks jau rizikingas.
Apie „Kur gyvenu“
Lietuvoje gimęs projektas, kuris analizuodamas viešus didžiuosius duomenis pateikia aiškią informaciją apie bet kurio aptarnaujamų miestų rajono aplinką, nusikaltimus, gyventojų pasitenkinimą ir tikras nekilnojamojo turto kainas.
Pradėjęs veikti Lietuvoje startuolis netruko sudominti investuotojus ir dabar plečiasi į didžiausius pasaulio miestus. Paslauga pasirodė itin aktuali pačių didžiausių miestų gyventojams ir dar aktualesnė tiems, kas planuoja persikelti į juos gyventi.
Remdamiesi pateiktais duomenimis svetainės „PlaceILive.com“ lankytojai tiksliai sužino ar nesuklydo pasirinkdami vietą, kur įsikurs, ar nepermoka už turtą, ko galima tikėtis iš kaimynų ir t.t.
Darbas pasaulyje pareikalavo naujų įgūdžių, todėl įkūrė startuolį jaunuoliai ieškojo išmanančio tarptautines rinkas ir darbo metodus žmogaus. Juo tapo naujasis vadovas Šarūnas Legeckas.
Dėmesio – startuolių pasauliui iškilo pavojus!
Kalta paradoksali situacija. Kad gera idėja uždirbtų pinigų, reikia gerų darbuotojų. O, kad pasamdytum gerų darbuotojų, reikia pinigų. Baigę vadybą turi tik popierių, o tie, kurie turi žinių, jau turi ir gerai apmokamą „saugų“ darbą. Tokie rizikuoti dėl briedžio lankoj sutiktų tik už gerą dramblį kišenėje. Deja, dauguma startuolių gali pasiūlyti nebent to dramblio viziją kažkada ateity.
„Įsivaizduok – sukurs jaunuoliai startuolį, reikės jiems augti, ateis prašyti pinigų investuotojo. Tas paskaičiuos, kad samdyti komandą kainuos pusę milijono ir… neduos. O kas gi duos tiek žmonėms, kurie nieko nenuveikė, neturi jokios patirties, nemoka nė buto sau išsinuomoti? Ir viskas – startuolio nebėra. Todėl aklas algų didinimas keltų didžiulę grėsmę“, – sako „Startup Highway“ vadovas Rokas Tamošiūnas.
Tačiau jis nėra visiškai teisus. Yra ir tų, kurie tapę puikiais profesionalais sutinka savo išmanymą keisti ne į didesnį atlyginimą, o į savarankiškumą ir kažkur ateity šmėkščiojantį paties sukurtos sėkmės aukso miestą. Tų, kuriems noras realizuoti savo dabarties galias dėl ateities laisvės yra svarbesnis už patogų laisvalaikį ir aiškią karjerą. Vienas jų – projekto „Kur gyvenu“ direktorius Šarūnas Legeckas –papasakojo, kodėl ir kaip jis tai pasirinko.
Išsilavinimas + vakarietiškas mąstymas = darbas per krizę
„Vilniuje baigiau fiziką, bet visada dirbau prie projektų valdymo. Vėliau Anglijoje įgijau inovacijų bei kūrybingumo vadybos specialybę, gavau labai konkrečių žinių. 2009 m. grįžau į Lietuvą, krizė, darbo nėra ir į Lietuvą atėjęs „Barklays“ man tapo išsigelbėjimu.
Kodėl nelikau užsienyje? Na, mano tokia filosofija – pilna galimybių ir čia, užsieny visada būsi emigrantas, tad nė karto nesigailėjau dėl savo sprendimų“, – pasakojimą apie savo karjeros ir pasirinkimų peripetijas pradėjo Šarūnas Legeckas.
„Į pokalbį dėl darbo atėjau su savo lietuviška projektų valdymo patirtimi, o ji labai skiriasi nuo vakarietiškų metodų, todėl kalbėdamas daug ką kūriau vietoje. Manau, darbą „Barclays“ gavau tik dėl anglų kalbos žinių, angliško išsilavinimo ir teisingų nuostatų bei mąstymo – galiu greitai mokytis, turiu plačias, tarptautines pažiūras ir panašiai.“
Taigi, viskas šaunu – gera vieta, geras darbas, pasitikėjimas. Kodėl po ketverių metų vietoj to, kad pradėtų įsirenginėti sodybą, pirktų vilą prie jūros, jis pasirinko darbą nuo pradžių? Šarūnas sako, kad dėl ambicijų ir pojūčio, jog gali daugiau:
Dangus, lubos ar mokykla?
„Stiprioji didelių įmonių pusė yra ta, kad gali keisti skyrius ir net darbus, kuriuos darai. Padirbi, atsibosta, eini į kitą skyrių. „Barclays“ pradirbau daugiau negu keturis metus ir tai nėra taip mažai.
Du metus dirbau ties infrastruktūros projektais, po to pusantrų metų prie mobilių mokėjimų sistemos, o paskutinį pusmetį – grynai inovacijų komandoje. Praktiškai gyvenau Londone. Trys savaitės ten – savaitė Lietuvoje. Toji komanda visam bankui – 150 tūkst. darbuotojų ir 60 mln. klientų – kūrė mobiliųjų mokėjimų sprendimus.
Supratau, kad tai geriausia vieta man visame „Braclays“, daugiau nėra kur eiti. Kalbino persikraustyti į Londoną ir likti ten. Bet aš per tuos ketverius metus aš kai ko išmokau. Įgijau tam tikrus tarptautinio vadovavimo, verslo vystymo, produkto vadybos įgūdžius. O mane visada traukė verslas, nuolat kūriau įvairias iniciatyvas („Tech City Vilnius“ ir t.t.) ir jaučiau, kad dirbdamas su turinčiais daug ambicijų ir idėjų jaunesniais žmonėmis, galiu būti naudingas savo patirtimi.
Tad kai pasitaikė galimybė prisijungti prie „Kur gyvenu“ komandos, pasikalbėjome, pasiderėjome, pamačiau potencialą, tenkino sąlygos ir priėmiau sprendimą.“
Sprendimas nei mažas nei didelis – atsisakyti „finansiškai labai labai gero“ (cituoju) darbo pasiūlymo Londone ir pasirinkti tikėjimą į pradedančią kompaniją.
Kamikadzės sindromas ar savo vertės supratimas?
„Aišku, čia man niekas tokio atlyginimo pasiūlyti negalėjo, tačiau gavau tam tikrą kompanijos į kurią tikiu dalį. Ir tikiu, kad per kažkiek metų aš tą dalį padarysiu kur kas vertingesne, nei ji yra dabar. Tuomet ir atsisakyti pinigai grįš, ir dar gražų priedą gausiu“, – labai pragmatiškai savo rizikingą žingsnį vertina pats Š.Legeckas.
Tačiau aiškaus atlygio ir jau tikrai jokių garantijų čia nėra. Daugelis startuolių net gavę investicijų pinigų turi gal pusmečiui į priekį, o kas toliau? Nejaugi tai apsimoka?
Pasak SEB banko prezidento pavaduotojo ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus Virginijaus Doveikos, viena pagrindinių kliūčių pradėti nuosavą verslą yra baimė dėl prarasto finansinio stabilumo.
„Pradedantieji verslininkai dažnai susiduria su baime, kad turimų lėšų nepakaks verslo kūrimui ir greitu metu jie įklimps į skolas. Tokiu atveju svarbu prieš imantis verslo suformuoti tinkamą finansinį užnugarį. Bent jau dalis jo gali būti sudaryta iš asmeninių lėšų.
Pavyzdžiui, planuoti kurti nuosavą verslą vadovaujantis klasikiniu taupymo principu – atsidėti 10 proc. mėnesio pajamų ir taupomus pinigus dėti į indėlius – taip bus mažiau pagundų juos išleisti. Taip pat galima kreiptis ne tik į draugus ar giminaičius, bet ir į į verslumo skatinimo fondus ar verslo angelus, kurie investuoja į spartaus augimo potencialą turinčias įmones. Visgi kartais, kai turite tikrai gerą idėją ir esate apgalvoję, kaip ją įgyvendinti, verta pradėti net neturint finansinio užnugario – lėšų bus galima pritraukti eigoje, jau išbandžius naujojo verslo modelį,“ – sako V. Doveika.
„Niekada negalvoju apie tai ar apsimoka. Žiūriu į viską per savo asmeninių vertybių prizmę. Svarbūs du dalykai. Vienas – suvokti kokią riziką dabar gali sau leisti. Kiek laiko gali dirbti už mažesnį atlygį, ką prarasi, ar tikrai tau reikia dabar uždirbti daugiau. Bet svarbiausias yra antras – ambicija.
Labai daug žmonių gerose kompanijose būdami vidutinio lygio vadovais gali Lietuvos mastu uždirbti tikrai neblogus pinigus. Nusipirkti, nežinau – gerą butą, gerą mašiną, atostogas, sodybą ir panašiai. Tačiau žmonės yra skirtingi. Vieniems to užtenka, tai yra jų ambicijų lubos. Kitiems norisi daugiau.“, – sako Šarūnas.
Suprantama – jis nevedęs, neturi vaikų, jam 30 metų – ambicijas vaikytis dar patogu. Tačiau tokius mano pasvarstymą „Place I Live“ vadovas tuoj pat paneigė:
„Dabartinė situacija, rinkos padėtis ir IT specialistų trūkumas gerokai sumažina mano rizika. Žinau, kad jei tik prireiks be vargo rasiu darbą ir tame pačiame „Barclays“, ir kitame startuolyje. O jų vis daugėja, jie vis įdomesni, pritraukia investicijų – dabar ši rinka tiesiog klesti.“
Ar geras vadybininkas būtinai yra vadybininkas?
Startuoliai auga, jiems reikia vis daugiau gerų vadovų. Deja, mūsų šaly, kur beveik visi mokosi vadybos, tragiškai trūksta gerų, išmanančių darbą vadybininkų. O tokių, kaip Šarūnas Legeckas tėra vienetai.
„Vadybininkas – tai žmogus, kuris daro darbą kitų rankomis. Specialybės sąvoka labai plati – gali būti restorano, parduotuvės, gali būti IT projektų vadybininku.
Pats baigiau fiziką ir nors nieko neišmanau apie programavimą, įsivaizduoju, kas tai yra. Todėl, jei man dabar pasakytų, kad galima sukurti tokį ar tokį daviklį, tikrai žinočiau kokių žmonių tam reikia, kaip jis bus daromas ir kiek tai užtruks. Mano patirtis rodo, kad lengviau technikui išmokti vadybinius procesus, negu vadybininkui – techninius. Taip, vadybininko išsilavinimas duoda kažkokį supratimą apie dėsnius, tačiau to galima išmokti ir iš praktikos, o, štai, techninių žinių taip gauti sunkiau.
Dėl to didžioji dalis baigusių vadybą ir vadovauja restoranams ar fabrikėliams. O tie 10 proc. kuriems šiuo metu yra aukso amžius, tiesiog teisingai pasirinko. Jie supranta technologijas ir tarptautinių projektų valdymą“, – paprastai savo laisvę paaiškino Šarūnas.
Kuo skiriasi „lietuviškumas“ nuo „tarptautiškumo“?
„Lietuvoje vadovavimo metodai labai skiriasi nuo pasaulinių. Daug kartų susidūriau su tuo, kad čia nemato platesnės perspektyvos. Todėl džiaugiuosi, kad įgyjau platesnes pažiūras ir globalų mąstymą. Viskas galiausiai susiveda į sugebėjimą motyvuoti, uždegti komandą, siekti ir net užsibrėžti ambicingą tikslą.
Juk galima ateiti į kompaniją ir sakyti: „Dabar nubėgsime tiek ir mums užteks. Turėsime Lietuvoje gerą paslaugą, 300 tūkst. vartotojų, uždirbsime po 5000 litų ir, oho, kaip pagyvensim!“
Bet ateinu toks aš ir sakau, kad man tai nėra išsvajotasis rezultatas. Sakau, kad mums su savo platforma reikia aprėpti 100 didžiausių pasaulio miestų, turėti bent 50 mln. vartotojų (na, gerai, čia aš kuriu). Taigi, viskas susiveda į ambicijas“, – skirtumą tarp lokalaus ir globalaus mąstymo ir kodėl taip mąstančių vadybininkų itin reikia į pasaulio rinkas besitaikantiems startuoliams, išaiškino Šarūnas.
Kur gyvenu ir kaip gyvenu – ne klausimai, o pasirinkimas
Dar kurį laiką padiskutavome apie tai, kaip paslauga „kurgyvenu.lt“ (ir „Placeilive.com“) analizuoja viešus didžiuosius duomenis. Tačiau pabaigai vis tiek grįžome prie žmonių, jų pasirinkimo ir vertės.
„Netiesa, kad startuolis tėra tuščias investicinis burbulas, kurio vertę apibrėžia tik tie patys investuoti pinigai. Visų pirma – geros komandos ir geri specialistai yra didžiausia vertybė. Galima paskaičiuoti, kiek tau kainuotų tiek ir tokio lygio profesionalų sutraukti į vieną vietą, jei juos samdytum. Bus brangu.
Antra – komanda sukuria produktą kuris veikia ir kuriuo kažkas naudojasi. Jei „Google“ duos pusę milijono savo inžinieriams jie tokį „Kur gyvenu“ sukurs akimirksniu? Taip. Tačiau tai pusė milijono. O dar įdirbis. Trečia – pritraukti vartotojai. Jei mes turime jų bent 100 tūkst., o kitai kompanijai pritraukti žmogų kainuos bent 3 litus, tai dar 300 tūkst. litų. Viską sudedame ir gauname realią startuolio vertę, kuri nėra tokia maža.
Todėl nesutinku, kad Lietuvoje jau trūksta galinčių auginti startuolius žmonių. Atvirkščiai – manau ligi šiol tiesiog per mažai daroma, kad pritraukti tokius kaip aš. Dabar startuolių reputacija auga, pinigų padaugėjo, tad, tikiu, „perbėgėlių“ atsiras vis daugiau. Tereikia žinoti kaip ir kur jų ieškoti…“
