Per šešių filmų premjerą, kuri šiomis dienomis vyko Lietuvos ūkininkų sąjungos Pagėgių skyriuje, O.Dargužienė pasakojo, kad ir jos motina kolūkio fermose buvo nepakeičiama melžėja – net nebeturėdama jėgų, prieš pat mirtį, ėjo pas karves. Ir ji daranti tą patį. Ar gripu sirgtų, ar skausmas sąnarius vertų.
Iš europinės paramos O.Dargužienė įsigijo mėšlo šalinimo įrangą, šaldytuvą, pieno koštuvą, rekonstravo tvartą, įrengė modernias pertvaras ir girdyklas.
„Pavasarį parduosiu viską ir kelsiuosi į kambarį mieste, – ne kartą yra sakiusi ūkininkė. – Žinokit, pavargau per gyvenimą – karvės, karvės ir karvės. Bet taip tik sakau. Nepaprastai jas myliu, o judėti esu įpratusi. Smagu būdavo, kai atvesdavo daug veršelių dvynukų porų.
Dabar retai taip atsitinka. Turiu vieną tokią karvutę sąžiningą – ji netrukus veršiuosis, o dar 14 litrų pieno duoda. Vasarą per dieną sąžiningai davė 46 litrus. Nestambi, bet labai ėdri. Visą laiką vedė buliukus, tik praėjusiais metais – telyčaitę.“
Dėl kai kurių savo bėdų ji ne valdžią kaltina, o maisto produktų perdirbėjus ir perpardavinėtojus. Sako, jei jie būtų sąžiningi, jos tvarte dar atsirastų vietos ir kitiems galvijams.
Kita filmo herojė – ūkininkė Danutė Knapkienė paramą gavo prieš dvejus metus. Moteris yra įsipareigojusi nemažinti ūkio, o kai dabar taip krito žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, jai darosi neramu.
„Kolegėms ūkininkėms šiais metais linkiu vilties, stiprybės, tikėtis gero. O kai neprarasime vilties, tai ir stiprybės turėsime“, – svarstė D.Knapkienė.
Dar viena ūkininkė Laima Aleknavičienė, auginanti nemažą būrį avių, savo viltis sieja su lengvąja pramone – parduoti vilną, kailius.
„Aš manau, kad jeigu pasistengsiu, labai norėsiu, tai ir pavyks“, – teigė moteris. Paklausta, ar, jeigu tektų dar kartą pasirinkti, pasirinktų avių ūkį, atsakė: „Taip, nes visi kiti gyvūnai man per dideli. Kažkas siūlė auginti mėsinius galvijus, pasakiau: „Ne.“ Net avinų su ragais nelaikau.“
Jokia krizė ar Rusijos embargas jai nebaisūs, nes rusai iš jos niekada avienos nepirko. Mat Lietuvoje nesurenkama net minimalaus avienos kiekio, kurį būtų galima eksportuoti. Visos avys suvalgomos Lietuvoje.
O štai Vida Jakaitė – optimistė iš prigimties. „Kai būna sunku, sakau, kad viskas ateina ir praeina, praeis ir ta sunki diena. Išmokau džiaugtis kiekviena smulkmena, kiekviena nauja išaušusia diena, gražiu gėlės žiedeliu, saulės spinduliu. Yra gyvenime daug sudėtingesnių ir baisesnių dalykų nei ūkininkavimas. Jeigu darbo nebijau, esu optimistė, tai viskas įmanoma – ir pasėti, ir padaryti, ir kažkiek uždirbti“, – sakė ūkininkė.
Ji pasidalijo prisiminimais, kaip užaugo vienkiemyje netoli Kintų, prie pat Kuršių marių. Kai jai buvo 12 metų, tėvai persikraustė į Pagėgių kraštą – taip pat į vienkiemį. Ištekėjo irgi už vienkiemyje užaugusio vyriškio.
Apsigyveno Tauragėje, bet jauną šeimą traukė kaimas, todėl kiekvieną savaitgalį skubėdavo pas tėvus. Prisigalvodavo visokios veiklos – ir bulves augino, ir braškes šiltnamyje. O kai gimė dukra, suprato, kad vaikui reikia daugiau erdvės, gryno oro, todėl nusipirko kaime sodybą. Ji buvo labai apleista, tvoros – iš spygliuotosios vielos, teko nemažai paplušėti, kol viską sutvarkė, suremontavo.
Pasak V.Jakaitės, moterys ūkininkės yra pranašesnės už vyrus – jos ir kantresnės, ir atsakingesnės. Ji linkėjo visiems stiprios sveikatos, gražių santykių šeimose: „Už šeimą, už vaikus, už tėvus, už artimuosius nieko nėra svarbiau ir brangiau, todėl linkiu visiems stiprybės, kantrybės, svajonių išsipildymo.“
Nors yra kaimo žmogus, myli žemę ir gyvulius, ūkininkė Anastazija Kubilienė vakaronės metu prisipažino, kad jeigu būtų gerai apmokamas etatas, geriau dirbtų valdišką darbą. A.Kubilienė viena ūkininkauja jau nuo 1991 metų.
„Ūkininkams reikia profsąjungos, reikia teisinės valstybės, kuri kovotų už žmogų, – teigė A.Kubilienė. – Kas gi gali kovoti su perdirbėjų ir prekybininkų savavaliavimu? Tautos išrinktieji gyvena tik savo interesais.“
Alina Nausėdienė ūkininkauja jau 18 metų, viena – trečius metus. Dirbamosios žemės turi 26 hektarus, laiko 4 melžiamas karves, 3 prieauglius, kelias kiaules. Ūkininkauti padeda sūnus, o patarimais – motina. A.Nausėdienės manymu, tokiems nedideliems ūkiams reikėtų jungtis, kad būtų galima pragyventi ir dar būtų pelno.
