Triušių augintojams verslo idėjų pamėtėja sodybos lankytojai

Be banko paskolų ir be jokios paramos šeima Utenos rajone užsuko triušių verslą. Į Renatos (37 m.) ir Ramūno (40 m.) Lamauskų sodybą „Triušiukų slėnis“, kurioje laikoma apie 40 skirtingų veislių triušių ir kitų gyvūnų, jau užsuka atvykėliai ne tik iš Lietuvos.

Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Dovanotoje sodyboje netoli Utenos įsikūrusi Lamauskų šeima iš pradžių įsigijo vos penkis triušius, tačiau pradėjusi juos pardavinėti kitiems augintojams ir rengti ekskursijas jau užsuko kaimo verslą.<br>T.Bauro nuotr.
Dovanotoje sodyboje netoli Utenos įsikūrusi Lamauskų šeima iš pradžių įsigijo vos penkis triušius, tačiau pradėjusi juos pardavinėti kitiems augintojams ir rengti ekskursijas jau užsuko kaimo verslą.<br>T.Bauro nuotr.
„Triušiukų slėnyje“ net ir mažieji šeimos nariai turi jiems paskirtų darbų, kuriuos tenka atlikti kasdien.
„Triušiukų slėnyje“ net ir mažieji šeimos nariai turi jiems paskirtų darbų, kuriuos tenka atlikti kasdien.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Lamauskų sodyba „Triušiukų slėnis“.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (11)

Vykintė Budrytė („Lietuvos rytas“)

Aug 20, 2015, 5:00 AM, atnaujinta Oct 19, 2017, 9:15 PM

20 kilometrų nuo Utenos, Antalamėstės kaime, įsikūrusioje sodyboje tarp triušių voljerų nuolat vaikštinėja šeimos su vaikais, kurie krykštauja pamatę švelniakailius gyvūnus.

Kai kurie suaugę triušiai, pavyzdžiui, Belgijos milžinų veislės, sveria apie 10 kg. Tokių iš aptvaro neiškelsi, bet glostyti galima kiek širdis geidžia. Mažesnius smagu ir pagainioti.

Be 40 skirtingų veislių triušių, Lamauskai čia laiko fazanų, stručių, ančių, žąsų, kalakutų, vištų. Taip pat sukiojasi taurieji elniai, dekoratyviniai ožiukai, avys.

Kūrėsi dovanotoje sodyboje

Prieš trejus metus lankytojus į savo sodybą pradėjusi priiminėti šeima triušius veisia ir parduoda, o kitus gyvūnus, kurių kasmet vis daugėja, laiko dėl svečių.

„Užsukantys žmonės mums vis sakydavo savo pageidavimus ir norus, tad mes vis plėtėme savo ūkį. Galima sakyti, kad patiems nieko nereikėjo galvoti“, – pasakojo Renata.

Saldutiškio rajone gimusi, tačiau 18 metų Vilniuje pragyvenusi R.Lamauskienė atsisakė miesto patogumų ir prieš penketą metų kartu su sutuoktiniu Ramūnu bei jųdviejų vaikais Mantu (10 m.) ir Ieva (6 m.) grįžo į kaimą.

Sodybą prieš penkerius metus šeimai padovanojo Ramūno motina. Pora nutarė, kad 12 hektarų žemės auginti javams neužteks, tad jie ėmė laikyti bent vištas ir triušius.

Triušiai sukėlė azartą

Pirmiausia šeima nusipirko keturias triušių pateles ir vieną patiną. Jie atsivedė palikuonių, kurie buvo parduoti. Už tuos pinigus šeima pradėjo pirkti kitų veislių triušius.

„Jie buvo vienas už kitą gražesni, tad kilo azartas įsigyti dar daugiau.

Sužinoję, kad auginame triušius, ėmė atvažiuoti žmonės ir prašyti, kad juos parodytume.

Mums buvo malonu, kad jie teikia džiaugsmą ne tik mums patiems“, – pasakojo Renata.

Šeimininkai triušius išimdavo prie lankytojų, bet buvo nelabai patogu, nes narveliai nedideli, o aplink juos vietos mažai.

Taip jiems kilo mintis įrengti didesnius narvus ir triušius laikyti didesnėje erdvėje, kad žmonės galėtų patogiai prieiti ir pasižiūrėti patys.

Kasmet – nauji pirkiniai

Prieš trejus metus, kai Lamauskai turėjo 26 skirtingų veislių triušių, sodyboje jie pradėjo rengti mokamas ekskursijas.

Už pirmąją vasarą surinktus pinigus jie pastatė vaikams batutą, sūpynes, pavėsinę, nupirko ponį. Po antros vasaros įsigijo žemaitukų veislės kumelę, pernai pirko paukščių, iškasė tvenkinį.

„Pastarasis mūsų pirkinys buvo stručių jaunikliai. Dar vienas lankytojų pageidavimas – povai. Iki žiemos įsirengsime ir patalpas, kuriose galės paukščiai žiemoti.

Tad jei spėsime iki to laiko, tikrai įsigysime ir povų. Kiek galime, tiek ir plečiamės“, – energingai aiškino R.Lamauskienė.

ES parama sodybos savininkai nesinaudojo, nors apie tai svarstė. Tačiau užkliuvo, kad pusę pinigų reikia investuoti patiems. Anot šeimininkų, jei tiek turėtų, tai net paramos nereikėtų.

Triušienos patys nevalgo

Naujų veislių triušių sodybos šeimininkai arba jų draugai čia atsiveža iš tarptautinių parodų. Investicija nepigi – vienas jauniklis kainuoja nuo 100 iki 300 eurų.

Anot Renatos, dauguma augintojų Lietuvoje triušius laiko dėl mėsos, tik ne jų šeima. Lamauskai veisia populiariausias mūsų šalyje triušių veisles ir, iš anksto susitarę, jauniklius parduoda kitiems jų augintojams.

Beje, šeima triušienos išvis nevalgo. „Širdis neleidžia. Įsivaizduokite, sėdėtume su vaikais prie stalo ir Ramūnas sakytų – čia tavo Garfildą valgome“, – juokavo Renata.

Lamauskai triušių porai atsivesti palikuonių leidžia 2–3 kartus per metus.

Tad dažniausiai jaunikliai užsakomi prieš pusmetį.

Tiek ir laukia tie, kurie nori nusipirkti konkrečios veislės triušį. Šeima taip pat veisia ir dekoratyvinius triušius – jie perkami kaip naminiai gyvūnai.

Kiekvienas turi pareigų

Lamauskai keliasi apie 6 valandą ryto, išgeria kavos ir pradeda šerti gyvūnus. Kiekvienas šeimos narys turi savo darbus. Ramūnas iškart eina prie parodinių paukščių, Renata – prie vištų, o po to juodu susitinka prie triušių, kuriems duoda avižų ir šieno. Ir taip visus metus.

Paskanauti šviežios žolės šalia voljerų triušiams leidžia lankytojai. Kito ėdesio atvežti jiems šeimininkai neleidžia.

Šeimininkų vaikai Mantas ir Ieva taip pat turi savo pareigas – triušiams įpila vandens ir vakarais surenka vištų kiaušinius.

Vyresnėlį tėvai čia atsivežė puspenktų, o dukrą – vos pusantrų metų.

„Vilniuje samdžiau auklę. Kai vėluodavau grįžti iš darbo, ji būdavo nepatenkinta. Tėvai kaime gyvena, tad neturėjau kitos išeities. O čia vaikai gali augti laisvi – taip kur kas lengviau auginti“, – kalbėjo Renata.

Miesto nebepasigenda

Kai atsirado sodyba, Ramūnas dirbo statybininku. Auksines rankas turintis vyras buvo graibstomas darbininkas, turėjo daug užsakymų.

Su žemės ūkiu R.Lamauskas turėjo bendra tiek, kad jo tėvas buvo veterinaras, o motina dirbo miestelio felčere. Be to, jis pats gimęs ir augęs Saldutiškio miestelyje.

„Vienas nieko nepadarytum. O kai susitinka du žmonės, kurie vienas kitą stipriai palaiko ir papildo, tai tik spėk galvoti idėjas“, – nusišypsojo prieš vienuolika metų už Ramūno ištekėjusi Renata.

Atsiradus sodybai, pora ilgai nesvarsčiusi paliko gyvenimą mieste. „Nusprendėme, kad jei mums nepasiseks, bet kada galėsime grįžti į Vilnių“, – sakė Renata, Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centre iki šiol dirbanti informacinių technologijų dėstytoja.

Pradėjusi tvarkyti dovanotą sodybą iš pradžių pora planavo darbus susirasti Utenoje. Tačiau Ramūnas savo rankomis įrengė seną namą, atstatė sugriuvusį tvartą, pastatė daržinę.

Šeima pamažu įsigijo technikos ir ėmėsi verslo.

Apie kitus darbus Ramūnas jau pamiršo, o Renata iki šiol dalį laiko praleidžia darbe Vilniuje, dalį – sodyboje.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.