Kruizinių laivų keleiviai – vieni tų pirkėjų, kurie visada išsirenka kokių nors tautodailininkės Danutės Tikužienės sukurtų papuošalų iš vario, sidabro bei gintaro.
Papuošalai ir aprengia, ir maitina
Juvelyriniai gintaro dirbiniai – svarbiausias tautodailininkės D.Tikužienės pajamų šaltinis.
„Tai mano amatas, kuris mane maitina ne vieną dešimtmetį.
Telšių dailės kombinate dirbau tol, kol maždaug prieš porą dešimčių metų jį paralyžiavo bankrotas. Štai nuo tada esu pati sau ir darbdavė, ir darbininkė. Esu laisva – dirbu tai, ką noriu, kiek noriu ir kada noriu.
Taip jau yra, kad žmogus, kuris nori „nedirbti“ ir tuo mėgautis, turi turėti mylimą darbą. Tokį aš ir turiu“, – perbraukia ranka per išdėliotus ant stalo žalvario ir gintaro papuošalus menininkė.
Savo juvelyrinius dirbinius ji suveža į visas muges, kurios tik vyksta Lietuvoje, pradedant Kaziuku, baigiantis rudeninėmis miestų šventėmis.
„Neprekiauju jais interneto parduotuvėse. Kaip sakoma – einu į žmones. Man patinka pabendrauti, pasitarti, pasiderėti. Būna net tokių pirkėjų, kurie patys mestelėja idėjų, o aš visada į jas įsiklausau. Juk ir pati esu tik žmogus, ne visagalė, man priimtinos kitų pastabos“, – kalbėjo menininkė.
Kam skirta, tas ir randa
„Pagaminau nepaprastai gražų papuošalą – sidabro kolje su gintaru. Gintaras buvo išskirtinis, didelis – pati gamta jame sukūrė nuostabų peizažą. Tuo metu buvau papuošalą įvertinusi 300 litų, bet parduoti jo niekaip nesisekė. Vežiojausi jį po muges kokius trejus metus, bet pirkėjo jam taip ir neatsirado.
Galvojau, kažką negerai padariau – kad reikia papuošalą perdaryti. Bet kartu su tokia mintimi atsivijo skambutis iš Klaipėdos turizmo informacijos centro. Darbuotoja manęs paprašė, kad priimčiau austrų grupę – parodyčiau, kaip gintaro papuošalai gaminami.
Ir ką gi? Viena moteris pamačiusi tą kolje pradžiugo: ir nupirko, ir nesiderėjo. Ir dar visokių asociacijų apie lietuviškas šaknis atrado. Štai kiek laiko kūriniai laukia savo žmogaus“, – gintaro papuošalų meistrė iš Klaipėdos Danutė Tikužienė šią istoriją prisiminė ne šiaip sau.
Tiesiog tuo metu, kai kalbėjomės, aplink ją zujo vokiečiai, glostydami ir kilnodami jos pagamintus papuošalus vienoje iš parodų, sausį vykusių Berlyne. Buvo tokių, kurie įsigijo kuklesnių ar puošnesnių žiedų, buvo ir tokių, kurie, užsimovę apyrankę, ją taip ir pasiliko ant riešo, už ją sumokėję kelias dešimtis eurų.
Svarbu – savitas stilius
Ar tautodailininkė bando sukurti ir atitikmenų tokių papuošalų, kokiais puošėsi, tarkim, Lietuvos kunigaikštienės?
„Tuo metu, kai dar studijavau juvelyriką, kompozicijos dėstytoja net neleido dairytis į šiuolaikinį meną, bet liepdavo kulniuoti į muziejų ar biblioteką studijuoti lietuvių liaudies meno dirbinių bei archeologų radinių. Ir ten semtis idėjų, nepamirštant nė baltų simbolių“, – kalbėjo D.Tikužienė.
Bet ir atkartoti to, kas buvo padėta prieš akis muziejuose, buvo nevalia. Anot kūrėjos, teko studijuoti papuošalų stilių, bet kartu kurti juos savitus.
„Aš nedarau kopijų – tokių papuošalų, kuriuos surinko archeologai. Juk su klumpėmis nebevaikščiosim, ant šiaudų čiužinių – nebemiegosim: viskam yra savas laikas. Reikia kurti tai, ką būtų galima be gėdos ateities kartoms palikti“, – užsiminė pašnekovė.
Gintaro kainos sumenko
Gintaro kainos pagaliau susitraukė. Į siaubingas aukštumas jos pradėjo kopti prieš penkerius metus, kai už stambesnių (30-50 g) gintaro gabalėlių kilogramą buvo galima gauti 2000 eurų. Mažesnių frakcijų, patys populiariausi (20-50 g) gintaro gabalėliai, pasverti po kilogramą, 2011-aisiais kainavo 600, o 2012 metais – kone 1000 eurų.
Rinka perkaito užpernai. 2014-ųjų pavasarį 20-50 g dydžio gintaro gabalėlių kilogramas tuo metu kainavo 4300 eurų, o tų pačių metų vasarą jau smuko iki 3300 eurų.
Ramybės laikais, 2006-aisiais, tokiam kiekiui gintaro įsigyti pakakdavo 350 eurų. „Man paprasčiau – netenka mokėti už gintarą tokių beprotiškų pinigų. Nes gintarą dirbiniams perku iš klaipėdiečių. Visi jo gabaliukai surinkti Lietuvos teritorijoje, Baltijos pajūryje, atvežto ir iš Kaliningrado man dar neprireikė.
Laimei, turiu giminaitę, kuri pati „gaudo“ gintarus. Išsirenku tokių gabalėlių, kokių dirbiniams labiausiai reikia. Jų kaina priklauso nuo dydžio – kuo jie didesni, tuo gintaras – brangesnis. Šiuo metu 20-50 g gintaro gabalėlių kilogramas kainuoja apie 1000 eurų, mažesnių – apie 700-800 eurų“, – kalbėjo D.Tikužienė.
Kiekviename gabalėlyje – paslaptis
Gintaras – mįslingas mineralas. Anot menininkės, išsirinkus gabalėlį dar nežinia, koks piešinys nušlifavus jame atsiskleis. Ir kokiam papuošalui jis bus tinkamiausias.
„Neveriu gintaro karolių. Tai ne mano sritis. Man labiau patinka kurti.
Turiu daug patirties, todėl jau galiu įsivaizduoti, ką rasiu, nušlifavusi vieną ar kitą gintaro gabalėlį.
Ir žiūriu, kokiam dirbiniui jie labiau tiktų – žiedui, auskarams, pakabukui, sagei ar apyrankei“, – sakė D.Tikužienė.
O štai žalvario stygiaus ji niekada nejuto. Mat tuo metu, kai dar ji dirbo įmonėje Telšiuose, prieš bankrotą atlyginimai buvo mokami žalvariu. Ir jo atsargų menininkė vis dar tebeturi.
Anot tautodailininkės, daug buvusių jos bendradarbių po įmonės bankroto ėmė verti karolius. Taip daug greičiau uždirbami pinigai – darbo nėra daug, o prekė – nepigi.
Bet pati Danutė neįstengė pakeisti savo nuostatos, nors ir buvo susipirkusi įrangą gintarui šlifuoti. Todėl dirba taip, kad ir jai, ir kitiems būtų gražu.
Buvo ir tokių jos bendradarbių, kurie pasuko link brangakmenių.
„Pakanka „atkalti“ technologiją, ir daugiau nieko nereikia. Padarai balto aukso lankelį, įstatai brangakmenį, ir jau 300 eurų kišenėj. Pagaminus nors vieną tokį papuošalą per savaitę, jau ir ramu.
Bet aš tokio darbo neprisijaukinau. Ne man tai“, – sakė menininkė. Jos sukurtų žiedų kaina sukasi apie 80 eurų, kaklo papuošalų -- apie 100 eurų. Bet yra ir dirbinių, kurių kainos – kuklesnės.
