Pirmąjį piešinėlį „Google“ įkūrėjai Larry Page'as ir Sergey Brinas pagrindiniame paieškos sistemos puslapyje parodė 1998 m., nusprendę vartotojams priminti apie savo išvyką į festivalį „Burning Man“. Toks sumanymas prigijo ir per 18 metų pagrindiniame paieškos sistemos puslapyje jau spėjo pasirodyti apie 2 tūkst. paveikslėlių.
Šiandien „Google“ turi nuolatinę dailininkų, profesionalių piešinėlių kūrėjų, komandą, kuri per metus sukuria apie 200 paveikslėlių. Sumanyti ir nupiešti „Google“ pagrindinio puslapio piešinėlį – gerokai sudėtingiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Dailininkė, animatorė H.Leroux papasakojo, kaip visa komanda ištisus metus kuria unikalius piešinėlius ir atskleidžia, kaip gauti darbą „Google“ kompanijoje.
– Kaip ir kada prisijungėte prie „Google“?
– Dirbti „Google“ pradėjau praėjusio gruodžio pabaigoje. Labai malonu, kad pati „Google“ mane pakvietė į darbą. Vaikinai susipažino su mano kūryba ir parašė man. Iš pradžių pabendravome internetu – apie 15 minučių kalbėjomės su piešėjų komandos vadovu. Po pokalbio manęs paprašė sukurti savo darbų pristatymą. Po to buvo dar penki valandos trukmės interviu: su inžinieriais, su dailininkais ir kitais. Po savaitės man paskambino ir pranešė, kad aš – jų komandoje. Visa tai įvyko supergreitai.
– Kaip parenkate šventes, įvykius ar įsimintinas datas, kurioms kuriami piešinėliai?
– Įkvėpimo šaltinių gausu. Piešinėlių dailininkų komanda idėjas renka iš kompanijos darbuotojų įvairiose šalyse, sudaro bendrą įsimintinų datų sąrašą, iš kurio parenkamas tinkamiausias įvykis. Tai – iš tiesų komandinis darbas. Dažniausiai tuo užsiimama vasarą. Beje, kiekvienas gali atsiųsti mums pasiūlymus el.adresu proposals@google.com.
Svarbiausias principas, pagal kurį renkamasi, kuriam įvykiui kurti piešinį – jis privalo būti pozityvus. Kas nors užgriebiančio ir įkvėpiančio. Tai – svarbiausias kriterijus.
– Kokiems įvykiams suteikiate pirmenybę?
– Tikriausiai bet kuriam įdomiam įvykiui. Kai nieko nežinai apie žmogų, su kuriuo susijusi įsimintina data, atsiranda puiki galimybė tą spragą užpildyti. Pavyzdžiui, neseniai kūriau piešinį žymiam brazilų dainininkui. Sužinojau daug naujo, tai iš tiesų kieta.
Kita vertus, kai kuri piešinį apie tai, ką žinai ir mėgsti, gali įpinti savo požiūrį.
– Kiek trunka procesas, kol sukuri vieną piešinį – nuo paprastos iliustracijos iki animacijos?
– Tam, kad sukurtume paprastą piešinį, reikia panašiai poros savaičių. O interaktyviam piešiniui su animacija gali prireikti ir trijų, ir penkių mėnesių. Viskas priklauso nuo to, kiek žmonių dirba prie kūrinio. Pavyzdžiui, neseną iliustraciją, skirtą Liudwigui van Beethovenui, kūrėme tris mėnesius. Manęs šioje komandoje nebuvo, tačiau galiu pasakyti, kad šiam darbui reikėjo nuolatinio dailininkų ir programuotojų dialogo.
– O koks jūsų pačios mėgiamiausias piešinys?
– Jei reikėtų išsirinkti vieną, man arčiausiai širdies tas, kuris skirtas Johno Venno 180-mečiui. J.Vennas buvo mokslininkas ir sumanė diagramas, kuriomis aiškino sudėtingus dalykus.
„Google“ sukūrė interaktyvų piešinį. Jame per dvi skritulines diagramas, įvedus skirtingas komandas, išeina įdomus rezultatas. Pavyzdžiui, imi grupę „gyvūnai“ ir grupę „šaltis“, o išeina pingvinas.
Mane tai įkvėpė, nes menas – tai taip pat idėjų mišinys.
– Papasakokite apie piešinėlių kūrėjų komandą. Kiek joje žmonių, kas jie?
– Mūsų komandoje – 14 dailininkų. Be jų yra programuotojų. Jie sudaro pusę bendradarbių, kuriančių piešinius. Komanda nuolat auga, dabar joje – 30-40 žmonių.
– Helene, jums pavyko sukurti savą dailininkės stilių. Kas jus įkvepia?
– Sudėtinga išskirti konkrečius asmenis, kurių kūryba man padarė įtaką. Greičiausiai daugiausia mane įkvėpė dailininkai, piešiantys prancūziškus komiksus. Prancūzijoje apskirtai labai daug komiksų. Ypač įsiminė serija apie Asteriksą.
Mane ypač įkvėpė danų animatorius Michaëlis Dudokas de Witas. Jo darbai labai paprasti, tačiau itin gilūs. Jie kažkuria prasme pakeitė mano supratimą.
– Norėtumėte sukurti pilnametražį animacinį filmą?
– Hm, greičiausiai – taip. Tačiau kuriant piešinius pagrindiniam „Google“ puslapiui man patinka tai, kad tai – galimybė vienam dirbti prie visos užduoties.
O kuriant pilnametražį filmą dirbti tik su atskiru aspektu. Trumpametražis leidžia savarankiškai piešti piešinį, jo pagrindą ir kurti animaciją. Pilnametražyje tai būtų itin sudėtinga, tam būtinas režisierius, kuris dalija užduotis, o man labiausiai patinka visiškai įsitraukti į procesą.
