Kosmoso mokslo ir technologijų instituto direktorius Domantas Bručas pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo palydovų, šiandien dronus naudoja kariuomenė, pasieniečiai ir ūkininkai, o jų pagalbos ateityje perspektyvos – neribotos.
Pradžia – palydovai
„Viskas prasidėjo prieš penketą metų nuo mažųjų palydovų“, – mūsų pokalbį pradėjo D.Bručas.
Institutas prisidėjo gaminant vieną iš pirmųjų dviejų lietuviškų palydovų, 2014 m. pakilusių į kosminę erdvę.
Jis taip pat dirbo su ryšio sistemomis ir elektronika – tai turi daug bendro su automatizuotais lėktuvais. „Aplinkiniams tie lėktuvai buvo labai įdomūs, kai tik užsimindavome apie juos. Palydovai – tai šimtas metų, o čia galima kažką pamatyti, apžiūrėti – čia jau įdomiau“, – prisiminė D.Bručas.
Netrukus jis pradėjo dirbti su bepiločiais orlaiviais, atsirado pirmieji projektai, kariškių bei civilių pirkimai, o šiandien Kosmoso mokslų institutas jau planuoja atidaryti ir dronų parduotuvę.
Ne žaidimams
Nors dronais domisi vis daugiau lietuvių, D.Bručas pasakojo, kad iš civilių užsakymų gauna mažai: „Norintiems pramogauti yra visokių pigių žaisliukų.“
Instituto gaminami bepiločiai orlaiviai – tikrai ne žaidimams. Priklausomai nuo modelio, jie gali nešti iki 5 kg naudingojo krovinio, mažesni ore gali išbūti 2 valandas, benzininiai – iki dešimties. Bepiločių orlaivių nereikia valdyti – užprogramavus maršrutą jie skrenda patys.
„Rankinis valdymas yra naudojamas tik ekstremaliose situacijose, kai yra sunkus nusileidimas ar kitos išskirtinės sąlygos“, – kalbėjo D.Bručas.
Šie bepiločiai orlaiviai naudojami įvairiausiems tikslams. Aukštai pakylantys lėktuvėliai gali daryti nuotraukas ir kurti trimačius pastatų modelius. Ūkininkams dronai leidžia apžiūrėti didžiulius jų laukus ar ganyklas, o kariškiai juos naudoja kaip oro taikinius.
„Dabar kalbame su Nacionaline mokėjimo agentūra. Ji galėtų dronais apžiūrėti savo deklaruojamus plotus“, – pasakojo bepiločių orlaivių kūrėjas.
Dronai galėtų dominti net kontrabandininkus. „Kol kas iš jų užsakymų dar nesulaukiame, bet kai tarėmės su kariškiais, vienas jų pasakė: „Ne su tais kalbate, pasiūlykite kontrabandininkams, tai vieno skrydžio užteks, kad atsipirktų“, – juokėsi D.Bručas.
Ieško naminukės
Paskutinis projektas, kuriame gelbėja dronai, – samanės gamintojų paieška. Bepiločiai orlaiviai, transliuojantys tiesioginį vaizdą, mato šiluminį spektrą, nuo kurio samanės dūmelis neturi galimybės pasislėpti.
Anksčiau buvo stebimas optinis vaizdas, tačiau iš jo buvo mažai naudos – viskas uždangstyta, po pušelėmis paslėpta. Pilstuko gamintojus galėjo išduoti nebent laužo dūmelis, bet ir tai negelbėjo. „Žiemą jie tiesiog atsiridendavo dujų balionus ir kūrendavo dujomis“, – pasakojo D.Bručas.
Vienu metu policininkai net samdė parasparnius, kad šie, skraidydami žemai, ieškotų fabrikėlių. Kuo tai baigėsi?
„Pradėjo šaudyti, tai dabar pilotai sako: „Ne ne ne, tikrai neskrisim“, – juokėsi dronų gamintojas.
Galimybės neribotos
D.Bručas pasakojo, kad pirmiausia žmonės užsisako dronų paslaugą, bet dažniausiai po to užsimano įsigyti ir patį orlaivį.
Pavyzdžiui, Klaipėdos universitetas, matuojantis jūros kranto linijos pokyčius, užsisakė droną, kad šis fotografuotų pakrantę. Anksčiau tai darė žmogus, pakrante vaikštantis su GPS imtuvu. „Mes 5 ar 6 kilometrus apskridome per 20 minučių. Anksčiau ten vaikščiojęs vyrukas šaukė: „Kad jus kur, aš būčiau dvi savaites vaikščiojęs“, – prisiminė D.Bručas.
Jo teigimu – dronų panaudojimo galimybės neribotos. „Gaisrininkai gali stebėti miškus, kurjeriai – gabenti krovinius, įvairius medikamentus. Galima sakyti, kad pasaulis, o tuo labiau Lietuva, dar tik pradeda suprasti visas dronų panaudojimo galimybes, tai dar nė nežinome, kiek visko jie gali. Bet akivaizdu, kad gali daug“, – tiki Kosmoso mokslo instituto direktorius.
Vienas iš jo studentų apskaičiavo, kad užtektų vieno drono, skraidančio 3,5 km aukštyje, kad jis padengtų visą Lietuvos teritoriją ir užtikrintų mobilųjį ryšį.
Kainos – nesikandžioja
Per pusmetį Kosmoso mokslo institutas pagamina 10–20 bepiločių orlaivių, priklausomai nuo to, kiek ir kokių užsakymų gauna.
Jų kainos – labai skirtingos. Mažytis 3 kg sveriantis dronas kartu su kamera kainuoja apie 3 tūkstančius eurų. D.Bručas teigia, kad palyginti su bepiločių orlaivių kainomis užsienyje, tai – vieni juokai: „Užsienyje drąsiai galėtų mokėti ir 10 tūkst. eurų.“
Šiuo metu masiškai dronais Mokslo institutas neprekiauja, tačiau mąsto apie tokią galimybę.
„Jau norėtume pardavinėti, bet vis pamatome, kad tai vieno dalyko dar trūksta, tai kito. Truputį gėda būtų leisti į rinką produktą, kurio patikimumu nesi 100 procentų tikras“, – pasakojo D.Bručas.
Taigi, kol kas dronus galima užsisakyti tik jų gaminimo vietoje, tačiau ateityje Lietuvoje gali atsidaryti ir bepiločių orlaivių parduotuvė.
Rūpinasi saugumu
„Dronų verslo plėtrą, bent jau Lietuvoje, stabdo draudimų galiojimas. Visi labai susirūpinę dėl jų saugos“, – kalbėjo D.Bručas.
Lietuvoje su dronais negalima skristi už matomumo zonos ribų – daugiau nei 500 metrų arba tol, kol nebematai aparato. Taip pat negalima skristi aukščiau nei į 120 m aukštį, nes lėktuvai neturi teisės leistis žemiau nei 150 m. Šių veiksmų imtasi siekiant išvengti galimų lėktuvų susidūrimų su dronais.
„Lėktuvai mažuose aukščiuose orientuojasi vizualiai – pamato kitą lėktuvą ir pasitraukia. Bet dronai užprogramuoti, jie nemato nieko, nėra sistemų, kurios galėtų padėti išvengti susidūrimo su tokiais mažais lėktuvėliais“, – pasakojo dronų gamintojas.
Dėl specialių misijų, pavyzdžiui, naminės fabrikėlių paieškų, bendraujama su Civilinės aviacijos administracija. Jos specialistai teigia, kad valstybių reikmėms su tam tikromis išlygomis ateityje bus galima skraidyti ir už matomumo zonos ribų.
Baimę dėl dronų saugumo D.Bručas vadina šiek tiek paranojiška:
„Konkrečių atvejų, kai dronai keltų grėsmę, kaip ir nėra pasitaikę. Neseniai žiniasklaida pranešė, kad Anglijoje dronas susidūrė su lėktuvu, bet paskui apžiūrėjo, nerado jokių pažeidimų ir nusprendė, kad tikriausiai tai buvo tiesiog pavėjui skrendantis plastikinis maišelis.“
