M.Horbačiauskas – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventas. Jo karjeroje būta įvairių darboviečių. Jis yra dirbęs kelionių organizatoriaus įmonių grupėje „Novaturas“, biuro baldų gamintojos „Svenheim“ padalinyje, vadovavęs bendrovei „Fazer kepykla“, buvo ir „Henkel Lietuva“ pardavimo vadovu Lietuvai bei Kaliningradui.
Anot M.Horbačausko, agresija ir konkurencija rinkoje yra didžiulė. Versle, norint ne tik išlikti, bet ir kilti, nevalia atleisti vadžių. Tenka nuolat dirbti ir pamažu siekti numatyto tikslo.
„Albertas Einšteinas yra pasakęs, čia versle – lyg dviračio takelyje: tik nustoji minti ir iškart krenti“, – palygino „Volfas Engelman“ generalinis direktorius.
Pasak jo, viena svarbiausių sėkmingo verslo priežasčių – geras įmonės mikroklimatas.
„Jeigu žmogus darbe blogai jaučiasi, tai blogai ir dirba.
Neatsitiktinai vienas pirmųjų mano darbų, kurio ėmiausi „Volfas Engelman“ – įrengėme bendrą patalpą, kurioje darbuotojai galėtų susiburti, išgerti kavos, pabendrauti, pasikalbėti.
Tada, kai kolegos susibičiuliauja, kartu jie lengviau pasiekia gerų darbo rezultatų, nes padeda vieni kitiems. Bendravimas pamažu virsta į bendradarbiavimą“, – patikino vadovas.
– Tuomet, kai pradėjote vadovauti „Volfas Engelman“ įmonei, ji netruko įsitvirtinti tarp populiariausių alaus daryklų. Kas padėjo atgaivinti verslą? – paklausėme VDU absolvento ir VDU Tarybos nario M.Horbačausko.
– Darbus pradėjau nuo pokalbių ir su vadovais, ir su kitais įmonės darbuotojais.
Maždaug porą mėnesių vaikščiojau į susitikimus su žmonėmis. Skyriau tam laiko, kad asmeniškai išsiaiškinčiau, kas darbuotojus motyvuoja, kas demotyvuoja, koks darbo stilius ar praktika jiems yra priimtina, kokios norėtų. Per asmeninius pokalbius paaiškėjo, kodėl įmonės veiklos rezultatai nebuvo džiuginantys. Štai tada jau buvo galima sumanyti, kaip pakeisti situaciją.
Per tokį „pokalbių maratoną“ paaiškėjo, kad buvo per daug skiriama dėmesio darbams organizuoti ir kontroliuoti. Bet viena iš svarbiausių vadybos taisyklių – darbuotojų motyvacija – buvo ignoruojama.
Esu įsitikinęs, kad vadovas savo komandos žmones turi gerai pažinti. Jis turi žinoti, kas juos motyvuoja, nes tik tuomet galima nusistatyti ir rezultatus, kurių norima pasiekti. Kai pradėjau vadovauti „Volfas Engelman“, kolektyvas beveik nepasikeitė. Manau, kad pavyko žmones įvertinti ir tinkamai motyvuoti, kad jie norėtų dirbti, siekti rezultatų, o ne išeitų.
– Kaip paskatinate savo darbuotojus siekti vis aukštesnių tikslų?
– Darbščių žmonių motyvuoti nereikia, jie patys save motyvuoja. Svarbu neužgesinti jų entuziazmo.
O tai padaryti labai paprasta. Jeigu pradedi iš žmonių reikalauti to, ko jie negeba arba bandai juos pakeisti kaip asmenybes – demotyvacija organizacijoje neišvengiama.
Tokiais atvejais ypač išryškėja komandinio darbo reikšmė, kurioje vienas kitam darbuotojai turi padėti, tačiau daryti tai, ką kiekvienas asmeniškai sugeba geriausiai.
Manau, sėkmingai dirbama tada, kai atsižvelgiama į skirtingus kolektyvo poreikius. Pavyzdžiui, žmogus nori turėti didelę veiksmų laisvę, tačiau yra spraudžiamas į labai siaurus veiklos rėmus, verčiamas dažnai pildyti ataskaitas ir pan.
Nenuostabu, kad tokioje situacijoje tikėtis darbo našumo negalima, nes darbuotojui, kaip asmenybei, toks veiklos modelis netinka. Tačiau kitam darbuotojui, mėgstančiam konkretumą, dažna kontrolė patinka. Tai jį mobilizuoja ir jis jaučiasi geriau atlikdamas po nedidelę užduotį ir apie ją informuodamas vadovybę.
Žinoma, svarbu ir atsižvelgti į žmogaus ambicijas, jeigu jis jų turi – tai yra labai gerai, todėl tokį žmogų reikia intensyviai motyvuoti ir sudaryti visas sąlygas, kad tos ambicijos būtų realizuotos. Logika paprasta – jeigu ambicijos realizuojamos – pasiekiama ir norimų rezultatų.
Manau, natūralu, kad darbuotojams norisi pokyčių, todėl svarbu užtikrinti ir jų pozicijų kaitą, kilimą karjeros laiptais, nes, elgiantis priešingai, darbuotojas norės „pabėgti“. Pavyzdžiui, „Volfas Engelman“ įmonėje yra darbuotojų, kurie daugiau nei 40 metų dirba, tačiau per tuos metus – jokios monotonijos, nes keitėsi atsakomybės, darbo specifika.
– Esate darboholikas?
– Poilsis vadovui – didelė prabanga. Sugebėti „atsijungti“ ir nebemąstyti apie darbus bent jau savaitgalį – didelis iššūkis.
– Jeigu kalbėčiau apie tai, kiek laiko mano smegenys mąsto apie darbinę veiklą, tuomet privalėčiau prisipažinti, kad esu didžiulis darboholikas, nors, galbūt, to ir nesimato. Nepaisant to, atrandu laiko mėgstamai veiklai, darbui Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Taryboje – taip pat.
– Ką patartumėte moksleiviams, kurie planuoja savo profesinę karjerą?
– Reikia žinoti, ko siekti. Bet čia ir yra sudėtingiausia užduotis. Turiu patirties, tad galiu paliudyti, kad numačius tikslą, jo įmanoma pasiekti. Todėl pirmiausia siūlau jaunuoliams ramiai pagalvoti, kuo jie norėtų ateityje, maždaug po 15–20 metų.
Atsižvelgiant į tai pravartu rinktis ir mokslus, ir universitetą, kuris padėtų atskleisti užsibrėžtam tikslui pasiekti reikalingas savybes. Jaunam žmogui sunku suvokti, ar jo apsisprendimas – tinkamas. Tačiau artes liberales modelis ir studijos VDU gali padėti apsispręsti. Nes universitetas žmogus neįspraudžia į kukią nors siaurą sritį.
Tarkim, aš, būdamas 11 klasėje, sugalvojau, kad noriu tapti didelės įmonės vadovu. Tad ėmiau žingsniuoti – studijavau VDU, kuris, manau, yra geriausia vakarietiška verslo mokykla. Po to studijavau teisę, nes didelės įmonės vadovui įgytos teisinės žinios suteikia didelį privalumą. Vėliau baigiau ir Baltijos vadybos instituto siūlomą EMBA programą – vienintelę Lietuvoje Vakarų Europos lygio tarptautinę verslo vadybos magistrantūros programą, skirtą įmonių aukščiausio lygio vadovams.
Lietuvoje ją sukūrė ir vykdo penkių Europos verslo mokyklų konsorciumas: Paryžiaus vadybos mokykla, Kopenhagos verslo mokykla, Belgijos Liuveno verslo mokykla, Norvegijos ekonomikos ir verslo vadybos mokykla ir VDU.
BMI absolventai gauna visų instituto steigėjų patvirtinamą sertifikatą ir VDU magistro diplomą.
Studijų metu buvau gana aktyvus – dalyvavau įvairiose studentiškose veiklose, kurios taip pat padėjo įgyti tam tikrų žinių. Taip užsibrėžtą tikslą – tapti vadovu – pasiekiau sulaukęs 30-mečio. Tačiau iki tol ėjau kryptingai: ir studijuodamas, ir pradėjęs dirbti perėjau visas darbo pakopas – vadybininko, padalinio vadovo, direktoriaus.
Asmeniškai patarti kiekvienam moksleiviui negaliu, tačiau papasakoju ir pasidžiaugiu savo sprendimu studijuoti VDU, kuriame jau tuo metu buvo puoselėjamas artes liberales modelis.
Pradėjus studijuoti pajutau, kad universitete pirmiausia galvojama apie asmenybę - žmogaus sugebėjimą mąstyti, analizuoti, kritiškai vertinti. Mokoma taip, kad žmogus pats sugebėtų ir išdrįstų priimti sprendimus. Man, vadovui, šios išugdytos savybės ypač svarbios. Jos padeda įvertinti situaciją ir numatyti, kokius žingsnius reikia žengti norint perprasti ateities rinką. Manau, tai labai svarbūs šiuolaikinio žmogaus bruožai.
Jei būčiau studijavęs kur nors kitur, tarkim, patekęs į kokią nors techninę ar labiau specializuotą mokyklą, galvoju, kad ten būčiau prastai jautęsis. Esu įsitikinęs, kad žinodamas tik siaurą sritį žmogus gali būti labai geras specialistas, bet norint būti vadovu vien tik specializuotų žinių nepakanka.
-- Kokių savybių ar įgūdžių reikia darbuotojams, kad jie galėtų nesunkiai gauti darbo?
– Pastebėjau, kad dauguma jaunuolių pasitiki savimi, tačiau dažnai jie pervertina savo gebėjimus.
Nors pasitikėjimas – gera savybė, tačiau nereikėtų jos demonstruoti. Tai turėtų būti labiau vidinė savybė, o išorei „pasitikėjimą savimi“ turėtų demonstruoti nuveikti darbai, įgyta patirtis, tarkim, studentiška veikla, praktika, savanoriavimas, įvairios veiklos skirtingose organizacijose ir pan. Asmeniškai aš labai vertinu, ką jaunuolis be studijų dar veikia gyvenime, ką veikia per vasaros atostogas.
- Esate VDU Tarybos narys. Kokių įžvelgiate Lietuvos švietimo sistemos problemų?
– Apmaudu, kai dar daug kas yra daroma inertiškai, o ir pati švietimo sistema yra ydinga. Šiuo metu aukštosios mokyklos yra verčiamos konkuruoti dėl studijų krepšelių, bet ne dėl studijų kokybės.
Pavyzdžiui, ir VDU vykdomas artes liberales studijų modelis negali pilnai veikti ir atsiskleisti tokioje sistemoje.
Esu už visišką veiksmų laisvę, o dabar yra taip, kad valstybė liepia daryti vienaip, nors aukštoji mokykla nori daryti visiškai kitaip. Norima suvienodinti visus universitetus, bet juk jie, atvirkščiai, kovoja už išskirtinumą ir tai kovai atiduodama daug jėgų.
Kita problema – dėstytojų ir studentų motyvacija, jos kėlimas. Manau, šiai tematikai dėmesio skiriama per mažai. Ką geriausiai gali padaryti universitetai – motyvuoti ir skirti kur kas didesnį dėmesį savo dėstytojams, jų poreikiams. Jeigu dėstytojai bus motyvuoti, jie motyvuos ir studentus.
Manau, būtina kelti dėstytojų atlyginimus. Reikia padaryti taip, kad dėstytojo profesija būtų prestižinė ir dirbtų tik tie, kurie tam turi pašaukimą, o norėdami užsitikrinti finansinį gerbūvį nelakstytų per kelis darbus. Jeigu bus laimingi dėstytojai, bus kur kas laimingesni ir studentai.
