Užpūsdami žvakutes ant šventinio torto Kathleen Corridon vaikai visada sugalvodavo vieną ir tą patį norą.
„Jie visada norėjo šuniuko“, – sako 60 metų Kathleen. Buvusi buhalterė, jau išėjusi į pensiją, gyvena JAV, Niu Džersio valstijos Port Monmouso (Port Monmouth) mieste. „Bet dalykas tas, kad mano vyras 40 metų išdirbo paštininku, ir jam ne kartą teko sprukti nuo šunų. Keletą kartų jam net įkando – tad nenuostabu, kad apie šuniuką jis nenorėjo nė girdėti“.
Na, bet kada vaikams sukako 10 ir 12 metų, Corridonai pasidavė, tik pareikalavo, kad vaikai visada surinktų šuniuko išmatas, kai šis sode atliks gamtinius reikalus.
Jie atlaikė tik mėnesį, ir Kathleen buvo priversta nebeduoti jiems kišenpinigių, kad galėtų pradėti naudotis kompanijos „When Doody Calls“ („Kai prispaudžia reikaliukas“) paslaugomis. Šios paslaugos jai atsieina 9 dolerius per savaitę.
„Rinkti šunų išmatas – ne maloniausias užsiėmimas, bet kažkas tai turi daryti“, – sako Kathleen.
Kompanija „When Doody Calls“ buvo įkurta 2001 metais Niu Džersyje, po dešimties metų jos pajamos pasiekė 4,5 milijono dolerių.
Pasak kompanijos savininkės Mary Ellen Levy, šiuo metu kompanija aptarnauja 450 klientų.
Tokių paslaugų paklausa nuolat didėja. Duomenų, kiek uždirba visos tokia veikla užsiimančios kompanijos, kol kas nėra, tačiau Profesionalių gyvūninės kilmės atliekų rinkimo specialistų asociacijos (Association of Professional Animal Waste Specialists), kurios taryboje yra ir ponia Levy, nariais jau tapo 90 kompanijų, kurios užsiima augintinių ekskrementų rinkimu įvairiose Šiaurės Amerikos valstijose.
Kitaip tariant, kalbama anaiptol ne apie vienintelę kompaniją, kuri specializuojasi naminių gyvūnų ekskrementų rinkime.
Matyt, šis iš šalies žiūrint nepatrauklus verslas duoda nemažą pelną.
Maža to, ši veiklos sritis per pastarąjį dešimtmetį sparčiai augo ir šiandien siūlo pačias įvairiausias paslaugas – nuo šunų fekalijų surinkimo iki žmogaus ekskrementų pavertimo vaistais ir energija, rašo straipsnio autorius.
Mokslo įnašas kovoje už švaros palaikymą
Bendrovės „BioPet Vet Lab Inc“ vadovę Megę Retinger į šį verslą atvedė visai ne mokslas, o ne vietoje pastatyta kolegos koja.
Dar 2008 metais vienas iš jos bendrovės mokslininkų atėjęs į darbą pasiskundė, kad pakeliui įstojo į šuns išmatas. Tuo metu ši Noksvile (Tenesio valstija) įsikūrusi bendrovė pardavinėjo DNR tyrimo rinkinius šunų mišrūnų tėvų veislei nustatyti.
Ir tada Meg galvoje gimė novatoriška mintis. 2010 metais bendrovė pradėjo pardavinėti „PooPrints“ pavadintus rinkinius šuns DNR nustatyti iš jo išmatų.
Dabar šie rinkiniai pardavinėjami visoje šalyje, taip pat ir Kanadoje. Greitai jų galės įsigyti ir kitų šalių gyventojai.
Dažniausiai šiuos rinkinius perka gyvenamųjų namų, kurių butai išnuomojami, savininkai arba valdytojai.
Prieš pasirašydami nuomos sutartį nuomininkai privalo užregistruoti savo augintinių DNR.
Nederamoje vietoje aptiktos fekalijos siunčiamos analizei, o gyvūno šeimininkui skiriama bauda.
Dabar „PooPrints“ gamyba tapo pagrindiniu bendrovės užsiėmimu.
Dėl paslaugų teikimo sutartis jau pasirašė apie 3 tūkst. klientų, daugiausia iš Šiaurės Amerikos.
Pirmasis DNR tyrimas kainuoja 50 dolerių, o kiekvieno vėlesio bandinio tyrimas – 75 doleriai.
M. Retinger paaiškina, kad šios kainos namų savininkams nėra didelės, nes baudos viską kompensuoja.
Pasak vieno iš gyvenamųjų namų rajono valdytojos Debbie Violette, ji šiais DNR tyrimo rinkiniais naudojasi nuo 2011 metų. Moteris sako, kad apie trys ketvirtadaliai tyrimų leidžia nustatyti pažeidėją. Kitas fekalijas greičiausiai palieka kaimynų šunys.
Už pirmąjį pažeidimą šunų šeimininkai, gyvenantys tame rajone, gauna 50 dolerių baudą, už antrą – 100, už trečią – 200 dolerių.
Jeigu tai pasikartoja dar kartą, pažeidėjui tenka kraustytis kitur. Per visą laiką taip nutiko tik kartą.
„Jeigu žmogus pakliūva tris sykius, bet yra užsispyręs ir niekaip nenori surinkti savo augintinio išmatų, mums tenka prašyti jo išsikraustyti, – sako D.Violette. – Dauguma žmonių supranta mūsų reikalavimus, bet visada atsiranda toks, kuris galvoja, kad jam viskas baigsis gerai“.
M. Retinger sako, kad ją lydi sėkmė, o miesto valdžia planuoja ir toliau bendradarbiauti su bendrove.
„Mes mėgstame sakyti, kad esame pirmasis numeris antrojo numerio versle“ (kalambūras – angl. No.2 reiškia „didžiojo“ gamtinio reikalo atlikimą. – Red.). Ir priduria, kad apie šį verslą galima pasakyti viena – jis tiesiog puikus.
Parengė Leonas Grybauskas
