Šiuo metu jis – netoli Užpalių, Utenos rajone, esančios kaimo turizmo sodybos „Širvynė“ šeimininkas. 2006-aisiais įsigijęs šabakštynais apžėlusį žemės sklypą Šeimyniškių kaime, ant Šventosios upės kranto, dar po kelerių metų jis galutinai išmainė būtį Kaune į gyvenimą kaime.
Statydamas sodybą D.Širvys kaip reikiant perprato kaimo kasdienybę.
„Kaime ir didmiestyje gyvenimas skiriasi kaip diena ir naktis. Negyvenusiems kaime sunku tai suvokti. Tačiau dabar Kaune, kai į jį nugena reikalai, vien nuo miesto triukšmo pavargstu daug labiau, nei kaime dirbdamas kelis darbus iš karto“, – sakė D.Širvys.
Statybininkai ar tik jų šešėlis?
Ne vienus metus jo šeimos statyta ir puoselėta sodyba privertė šeimininką išmokti ne vieną vietinio verslo pamoką.
Svarbiausia jų – drausmė.
„Važiuoju, būdavo, rytais į Užpalius pasiimti statybininkų, kad nuo 8 val. sodyboje jie jau pradėtų dirbti.
Skubėdavau. Nes jei tik nors kiek užgaišdavau kelyje – jei nors kelias minutes atsirasdavau po 8 valandos, meistrai jau būdavo gatavučiai.
Vos tik parduotuvė rytais praverdavo duris, porą bambalių jie akimirksniu susileisdavo. Ir nebematydavo problemų – nebeįžiūrėdavo jų. Kur jau ten, jausdavosi puikiai. Ir nesvarbu, kad ne jie akmenis, bet akmenys juos neša“, – patirtimi dalijosi D.Širvys.
Jo emocijos – dar karštos, mat sodybos statybų kasdienybė dar netapo tolima praeitimi.
Kita pamoka – profesinė.
Trobą ręsdamas vyriškis ėmė galvoti, kad kažkas negerai, kad kažką toje savo bendrapavardėje „Širvynėje“ daro ne taip, jei ir paprastus darbus patiki svyrinėjantiems statybininkams.
„Jei jau girtuoklis moka vinį įkalti, negi pats nesugebėčiau to padaryti? Ėmiau mokytis. Dešimtį kartų, būdavo, nusikalu nagus. Bet vienuoliktą vinį įkaldavau taip, lyg būčiau statybininkas profesionalas. Keturiasdešimties metų plaktuko į rankas nebuvau paėmęs, o penktoje dešimtyje štai ėmė jo ir prireikė“, – šyptelėjo šeimininkas.
Tas pat buvo ir su inkilais. Likdavo nuo statybų lentgalių. O čia paukščiai rėkia į ausį: „Duok namą, noriu pas tave gyventi.“
Vienas inkilas – kreivas, kitas – jau geresnis, žiūri, trečiame jau ir gyventojai įsikūrę. Štai taip atėjo laikas, kai pats D.Širvys kitiems ėmė pasakoti apie paukščius ir mokyti, kaip sukalti inkilus.
Trečioji taisyklė – reikia dalytis.
Dalytis reikia. Ir ne bet kuo, bet idėjomis. Net jei jos kitiems visai nepriimtinos.
Taip, vargingas žmonių gyvenimas kaime bado akis. Tačiau atgaivinti jį ir sustiprinti galėtų kelios banalios taisyklės.
„Manau, kad miesteliuose, kuriuose gyvena mažiau nei tūkstantis žmonių, parduotuvės turi išsižadėti svaigalų. Arba bent jau prekiauti jais tik vakarais, tarkime, nuo 18 valandos“, – štai tokią idėją brandina D.Širvys.
Jo nuomone, jei jau kam taip smarkiai išdžiūtų gerklė, tas ir pėsčias dešimtį kitą kilometrų iki miesto sukartų, – pasiekti pagundą būtų sunkiau.
Neliktų ir iš po skverno parduodamų svaigalų, jei tik virš pardavėjų galvų pakibtų, pavyzdžiui, 1 tūkst. eurų bauda, o „skundikas“ gautų 100 eurų premiją.
Traukia iš balos vaikus
Štai tokios įkyrios mintys sukasi D.Širvio galvoje. Juk jis dirba su vaikais. Ir mato, iš kokių šeimų Užpaliuose jie ateina po pamokų spardyti futbolo kamuolio.
Gerai, kad jie tokią galimybę turi šiame bažnytkaimyje. Nes į miestą – į Uteną, esančią bene už 16 kilometrų, niekas jų neprivežios.
Ne vienas mokytojas tai žino. Ir ne vienam skauda širdį dėl to, kad kam nors gabūs vaikai verčiami tuos savo gabumus numarinti. Nes juos geltonieji autobusiukai iš karto po pamokų išvežioja į kaimus. Ir apie jokius būrelius, repeticijas ar treniruotes negali būti nė kalbos.
„Jei treniruotė Utenoje vyksta 16 valanda, kaip tiems kaimo vaikams nusigauti iki miesto? Tėvai kaimo vaikų nevežioja į būrelius. Žmogus per darbus arba negali išlipti iš traktoriaus ir užgaišti mieste kelių valandų, arba jis yra asocialus“, – apie tai, ką mato kasdien, prakalbo D.Širvys.
Užtat jis ir nesėdi sudėjęs rankų. Jis pats, atsikėlęs gyventi į savo „Širvynę“, ėmė dirbti Užpaliuose ir mokyti aplinkinių kaimų mokinukus gainiotis futbolo kamuolį.
Ir viliasi, kad vaikai, kurie turi ką veikti, galbūt ateityje nesėdės kartu su tėvais apsikabinę bambalį.
Sezonas – vos ne vienadienis
Nugirdęs komplimentus, kad „Širvynėje“ gražu kaip rojuje, paprastai D.Širvys atsako taip: „Dirbome ir vis dar dirbame, kad Lietuva būtų gražesnė.“
Lietuva išties juk gražėja. Jei vienas žmogus gražiai sodybą susitvarko, ir kiti ima tiestis, stengtis, knebinėti, kol patys išgražina aplinką taip, kaip tik sugeba.
Pasak „Širvynės“ šeimininko, tos pastangos gražintis ir pamėgtam verslui netrunka duoti vaisių – svečiai, kartą praleidę atostogas ar savaitgalį, dar ne kartą sugrįžta. O tai – geriausia padėka, kokia tik gali būti turizmą kaime puoselėjantiems žmonėms.
Išties turizmo sezonas – ir laukiamas, ir labai trumpas. O išsiskirti, konkuruojant dėl svečių, nėra paprasta. „Nesu didelis paukščių specialistas, bet darau tai, ką esu sumanęs, – rengiu edukacines pamokas vaikams apie paukščius, o per jas – viktorinas“, – užsiminė D.Širvys.
Jis su vaikais plėtoja ir savo sumanymą – į kiekvieną medį įkelti po inkilą.
Yra ir tokių inkilų, dėl kurių paukščiai pešasi – konkuruoja. Ypač antys klykuolės – dėl joms skirtų namų.
„Norėjau, kad sodybos gyvavimas netrukdytų paukščių gyvenimui. Juk pelkėtos Šventosios pakrantės ypač patrauklios paukščiams perėti. Atrodo, kad mums pavyko – netrukdome vieni kitiems“, – pasidžiaugė šeimininkas.
Kasmet jo šeimos puoselėjamoje sodyboje vaikams rengiamos meno ir kūrybingumo stovyklos. Praėjusi vasara buvo penkta, kai joje iškylavo ir jaunieji futbolo vartininkai, susirinkę iš visos Lietuvos.
„Myliu futbolą. Bet iki labai garsaus futbolininko man toli, – juokėsi. – Turiu trenerio licenciją. O ir draugai atvažiuoja – talkina per tas stovyklas, pavyzdžiui, Lietuvos futbolo rinktinės vartininkų treneris.
Tai – mūsų išskirtinumas. Man rūpi veiklą ir sau, ir kitiems padaryti kuo įdomesnę. Visi vartininkai – Lietuvoje labai gera vartininkų mokyklą. Daug jų iš Lietuvos žaidžia geruose klubuose. Ir vaikai noriai to mokosi.“
Vis dėlto D.Širvys nėra paprastas futbolo entuziastas. Jis – salės futbolo čempionas, salės futbolo klube „Nautaras“ žaidęs daugybę metų.
Drauge jis ir sporto magistras, šiuo metu vadovaujantis Utenos apskrities futbolo asociacijai.
