Tačiau dabar ūkyje ganosi trys ožkos, banda avių ir karvių, kurias moteris pasakojo tiesiog susapnavusi.
Jusių šeima juokaudama aiškino: ožkas augina, nes jos inteligentiškos, avis, nes jos atstoja žoliapjovę, o simentalių veislės karves – dėl to, kad gražios. Karvėms ūkininkais tapę miestiečiai net vardus suteikė.
„O juk vos čia atvažiavus ir pamačius, kad aplink namą – 18 hektarų žemės, vyras pasakė: „Jokio žemės ūkio“, – juokėsi R.Jusienė.
Prie vairo – sūnus
Jusiai sodybą Lopaičiuose įsigijo prieš 16 metų – 2000-aisiais.
Vyresnieji vaikai – dabar 32 metų Mikas ir 35-erių Neringa – tuomet taip pat nukirto: jie jau tikrai neūkininkaus. Bet sūnus ilgainiui apsigalvojo. Jis dabar yra vienas pagrindinių prie Jusių ūkio vairo.
Į galvijininkystės reikalus visa galva neria ir tėvas A.Jusys, tiesa, tik tuomet, kai būna ne jūroje. Kapitonas iki šiol plaukioja po užsienio vandenis visame pasaulyje, išskyrus Indijos vandenyną.
Jaunėliui rūpi Amerika
„Seniai norėjome sodybos, trejus metus ieškojome apie Klaipėdą, vėliau atvažiavome čia apžiūrėti, nors neplanavome keltis taip toli, net 70 kilometrų nuo uostamiesčio“, – pasakojo R.Jusienė.
Lopaičių kaime įsigytame sklype buvo nedidelis namas. Jį iš pradžių Jusiai ketino griauti, tačiau apsigalvojo ir nutarė restauruoti. Ilgainiui iškilo dar vienas namas – reikėjo kur nors įsikurti sūnaus kompiuterių specialisto Miko šeimai. Dukters Neringos, baigusios teologiją, šeima gyvena Rietave.
Trečioji atžala – sūnus Pijus – studentas. Vilniuje jis studijuoja multimediją ir kompiuterinius žaidimus.
„Jis tikrai negrįš pas mus – svajoja apie Niujorką. Tie žmonės, kurie kilę iš kaimo, dažnai veržiasi į didmiesčius, o tie, kurie iš miesto, nori į kaimą“, – sakė R.Jusienė.
Pijus, dar vaikas, Kaukazo aviganis ir R.Jusienė pirmieji ir atsikraustė į Lopaičius. Tai nutiko 2002 metais visai prieš Kalėdas, vos baigus remontą. Vyras Arvidas tuomet buvo jūroje.
Lyg gyvos žoliapjovės
Neilgai trukus Jusiai rado bendrą kalbą su vietiniais, kurie, iš pradžių juos vadinę miestiečiais, greitai priėmė į savo būrį.
„Kaimiečiai prašydavo leisti nusišienauti mūsų pievas savo gyvuliams šerti. Džiaugdavomės, kad patiems to daryti nereikia. Bet neretai apgaudavo – pažadėję neatvažiuodavo. Kai žolė žema, visi nori, o kai aukšta, niekam nebereikia.
Tad nutarėme, kad reikia gyvų žoliapjovių, – nusipirkome 6 avis, parsivežėme jas „Honda“ bagažinėje, iš pradžių laikėme šunų voljere“, – apie ūkio užuomazgas pasakojo Jusiai.
Norėjo gražių karvių
Ilgainiui avių vis daugėjo, dabar šeima augina jų per du šimtus. „Ketiname praretinti bandą, mat neturime samdomų darbininkų, o patiems viską spėti jau sudėtinga“, – kalbėjo M.Jusys.
Juolab kad Jusių ūkyje ganosi ir 10 mėsinių karvių simentalių, keletas neseniai atsivestų veršiukų ir bulius.
„Ilgai svarstėme, kokias karves auginti. Ir tada susapnavau labai gražias karves. Netrukus po to į vieną ūkį važiavome žiūrėti šarolė veislės, bet ten išvydome ir simentalius. Abu su vyru susižvalgėme, kad jos mums patinka.
Sugrįžę pasiskaitėme: gana ramios, gera veislė, pieningos, gerai veršeliai auga. Mums tiko. Rinkomės vienarages, mat dar bijome didelių gyvūnų“, – rodydama į bandą, kurioje beveik visos turi vardus, pasakojo R.Jusienė.
Rudnosiukė, Zeta Jones, Karamelė, Snežana Denisovna – tai kelių karvių vardai. „Kuri iš jų Snežana?“ – klausiu. Atsakymo nė nereikia – pasigirsta garsus ir net piktas mūkimas.
Dar prieš lemtingąjį sapną moteris buvo įsigijusi ir tris ožkas. Kodėl jas? Todėl, kad ožkos, anot R.Jusienės, – intelektualios. Dabar pulką papildžiusios dar šešios ožkytės.
Siūlys ledų ir jogurto
Kai tik pagausėjo avių banda, šeimos moterys, anksčiau nevalgiusios avienos, suskubo mokytis ją ruošti. Dabar tai dažnas patiekalas tiek ant šeimos pietų stalo, tiek patiekiamas atvykstantiems turistams.
Jusiai įsitraukė į naują turistinį-kulinarinį maršrutą po Lietuvą „Pieno kelias“ ir siūlo svečiams ne tik apžiūrėti ūkį, bet ir paskanauti ėrienos patiekalų, sūrių ar valgių su jais – tarkime, sušių. Sočių pietų kaina – 20 eurų.
Jau ne vienus metus R.Jusienė spaudžia sūrį. Ožkos pieno sūrį, anot jos, vieni labai mėgsta, kiti suka nuo jo nosį. Sūrių pirkėjų gretos auga pamažu. Pagrindinis šeimos uždarbis – iš ėrienos, įpakuotos vakuume, vištų kiaušinių.
Bet R.Jusienė tikra, jog ilgainiui ištikimiems pirkėjams pasiūlys ir ledų bei jogurto, taip pat dukters Neringos ruošiamų saldumynų. „Mes abi su dukra labai mėgstame ruošti maistą“, – tvirtino moteris.
