Tačiau kai rudeniop pirkėjai į rankas parduotuvėse paima šviežutėlę kopūsto galvą, ar jie nutuokia, kodėl ji yra būtent tokio dydžio? Nei maža, nei milžiniška?
Arba kodėl morkos, iš tolo šviečiančios lentynose, yra tokios vienodos, tarsi žemė jas tik tokias išnešioja?
Ne kas kitas, bet išrankūs pirkėjai ir privertė ūkininkus taip surūšiuoti daržoves, kad vienos jų gražiai sugultų parduotuvėse, kitos patektų į maitinimo įstaigas, o trečias – peraugusias ar suskilusias, sukramsnotų, tarkime, galvijai.
Gamta augina, gamta ir ožiuojasi
Nei daržovių, nei javų augintojai negali išvengti įnoringos gamtos išbandymų. Pastarieji keiksnoja praėjusios vasaros lietų, kuris permerkė javų laukus ir ištirpino grūdų kokybę taip smarkiai, kad dauguma jų bus tinkami tik pašarams.
Daržovių augintojai taip pat turi kuo pasiskųsti. Vienur birželio sausra sudegino daigus išleidusias morkų sėklas, kitur ūkininkams žalos pridarė vidurvasario liūtys – supūdė dalį kopūstų, morkų ar bulvių.
„Nepavyko ir man nuostolių išvengti. Vienos morkos nesudygo, kitas vėliau slėniuose lietus nuskandino. Tačiau visa tai – įprasta. Retai kada pasitaiko tokių ypač gerų metų“, – sakė Pasvalio rajone, Trajoniškyje ūkininkaujantis A.Morkūnas.
Šis žmogus kuo įvairiausias daržoves augina kone dvi dešimtis metų. 1997-aisiais įkūręs bendrovę „Sodžiaus rytas“, A.Morkūnas jomis iki šiol apsėja ar apsodina maždaug 100 hektarų žemės.
Ūkyje auginama svogūnų, bulvių, salierų, brokolių, bet pirmenybė vis dėlto teikiama kopūstams ir morkoms. O ar gali būti kitaip, jei paties ūkininko pavardė verčia tai daryti?
Brangina tai, ką turi
Apie ką kalbasi kopūstus sandėlyje valydamos moterys? Ar fasuodamos akį rėžiančias – nuplautas ir nupoliruotas morkas? Juk dirbant tylomis tą patį darbą diena labai prailgsta.
„Apie viską, bet dažniausiai – apie savo ir kitų rūpesčius, džiaugsmus: apie gyvenimą“, – patikino Stasė Timofijavienė. Ji – viena iš ūkio senbuvių, bet anaiptol ne vienintelė. Ūkyje nemažai yra žmonių, dirbančių penkis ir dar daugiau metų.
„Seniai čia dirbu. Buvau trumpam išėjusi į kitus darbus, bet grįžau. Pasvalio rajone sunku kur nors kitur įsidarbinti. Didžiausia tikimybė gauti darbą ir yra pas ūkininkus. Žemė šiuose kraštuose gana derlinga, nemažai ūkininkaujančių.
Nuolatinis darbas teikia saugumo. Mano vyras dirbti negali, jis gauna neįgalumo pensiją. O aš jokio darbo nesibodžiu.
Pati esu žemės ūkio specialistė – zootechnikė inžinierė. Sovietmečiu dirbau kiaulių komplekse, bet ūkis virto bendrove, o 1993-iais apskritai subyrėjo. Be darbo nesėdėjau, dirbau kur tik ką pagriebdama“, – pasakojo moteris.
„Sodžiaus ryto“ bendrovėje nuolat dirba apie 30 žmonių. Prireikus, sezoniniam darbui – daržovėms ravėti arba rudenį joms nurauti laikinai įdarbinama dar pora dešimčių.
Pasak A.Morkūno, laikinai dirbantys žmonės – lyg vargo vakarienė. Jie ištveria darbe vos kelias dienas, ir, gavę atlygį, paprastai nebesugrįžta.
„Užtat nuolatiniai, pagal sutartis dirbantys žmonės – puikūs. Jokių jie nekelia problemų. Galime nė nebūti ūkyje, patikėti jiems ir svarbiausius darbus, nes žinome, kad tikrai nepasigers“, – pasidžiaugė ūkininkas.
Kai kurių etatinių darbuotojų alga po mokesčių priartėja ir prie 1000 eurų. Paprastai daugiausia užsidirba mechanizatoriai, nes prireikus jie juk neskaičiuoja nė darbo valandų.
Koja kojon su prekybos istorija
Kone viską, ką užaugina, A.Morkūnas tiekia prekybos tinklui „Maxima“. O tai – ne tiek ir „mažai“. Mat ūkyje kasmet užauginama maždaug po 4 tūkst. tonų daržovių: morkų, kopūstų, burokėlių, šiek tiek svogūnų.
Taip jau viskas susiklostė, kad nuo pat pradžių – nuo pat 1997-ųjų „Sodžiaus rytas“ pradėjo bendradarbiauti su „Maxima“. Tuo metu šio prekės ženklo dar nebuvo. Tuo metu pradėtas kurti tinklas vadinosi „Vilniaus prekyba“, o viena pirmųjų jo parduotuvių duris atvėrė sostinės Naugarduko gatvėje.
„Pirmosiose parduotuvėje nebuvo sandėlių. Daržovės iš karto buvo kraunamos į dėžes prekybos salėse.
Tai buvo tarsi nedidukės bazės, į kurias buvo gabenama morkų, kopūstų, bulvių, bet tik tiek, kiek pirkėjai galėdavo greitai išpirkti“, – prisiminė ūkininkas.
Per tuos du prekybos virsmo dešimtmečius keitėsi ne tik parduotuvių išvaizda ir įranga, bet ir pirkėjų norai.
„Tuo metu, kai pradėjome tiekti daržoves, veždavome jas neplautas, nes kitokių niekas nė nepirko – nepasitikėdavo. Apskritai daržovių buvo perkama dideliais kiekiais, maišais. Žmonės jas rūsiuose susikraudavo žiemai“, – pasakojo A.Morkūnas.
Dabar, atvirkščiai, miestiečiai daržovių perka nedaug, ir dar tokias, kokios gražios akiai. Neplautų ir nefasuotų morkų sunku kam nors įsiūlyti. O ir kopūstų jie neima į rankas sunkesnių, nei pora kilogramų. Todėl ūkininkams tenka parinkti jų tam tikros veislės bei sodinti taip, kad „galvos“ neišsikerotų.
Užnugaris? Tai – būtinybė
Ar ūkininkas jaučiasi saugus, turėdamas nuolatinių užsakovų, tad kartu – ir įsipareigojimų? O kas, jei gamta prikrečia išdaigų, ir jų neįmanoma įvykdyti?
„Patikimas, nuolatinis pirkėjas ūkininkui – tai lyg tvirtas užnugaris. Taip saugiau. Juk tai garantuoja, kad bus atsiskaityta laiku, o užsakymų – nepritrūks.
Vis dėlto nuolatinių sutarčių su prekybos tinklais nėra sudaroma. Auginti daržoves tenka gerai nežinant, išpirks jie jas ar neišpirks. Tad šiuo atveju viską lemia pasitikėjimas“, – sakė A.Morkūnas.
Prekyba su Rusija, iki embargo noriai pirkusia lietuviškas daržoves – jau praeitis.
„Nedaug į Rusiją veždavome daržovių, maždaug penktadalį to, ką užaugindavome. Užtat ir embargo smūgis mums nebuvo labai skaudus. Kitiems ūkininkams buvo blogiau. Nes jie rusams parduodavo keturis penktadalius to, ką užaugindavo.
Dabar rinka pasikeitė – visiems teko persigrupuoti“, – užsiminė pašnekovas.
Pasikeitė ir kai kurios ūkininkavimo ypatybės. Pavyzdžiui, ūkininkai patys nebeaugina kopūstų daigų, bet užsisako jų Lenkijoje.
„To daryti patiems nebeverta. Yra lenkų ūkių, kurie tik tuo ir verčiasi – priaugina daigų šiltnamiuose. Visi iš lenkų juos perkame, latviai ir estai – taip pat. Jokių nusiskundimų. Lenkai moka tai daryti“, – patikino ūkininkas.
„Kokybė“. Kas tai per ženklas?
A.Morkūno ūkis – vienas iš nedaugelio Lietuvoje, auginančių daržoves pagal nacionalinės kokybės produktams (NKP) keliamus reikalavimus. Štai todėl ant fasuotų svogūnų, morkų bei kitokių daržovių pakuočių pirkėjai gali pamatyti ženklą „Kokybė“.
Tokios daržovės yra šiek tiek brangesnės, nei įprastinės, bet ne tokios brangios, kaip ekologinės. Tad ką reiškia šis užrašas?
Taip ženklinamos ne tik daržovės, bet ir vaisiai, ir medus – prekės, kurioms suteiktas NKP sertifikatas. O tai reiškia, kad ūkininkams teko įveikti nemenkų iššūkių. Svarbiausias jų – apribotas augalų apsaugos priemonių bei trąšų naudojimas.
„Taip auginant daržoves reikia daug rankų darbo – reikia samdyti žmones joms ravėti, o tai padidina savikainą.
Žmonių pagalbos prireikia, nes antroje vasaros pusėje negalima naudoti jokios chemijos – jokių piktžoles naikinančių chemikalų. Trąšų taip pat galima berti labai nedaug – tiek, kad azotas neviršytų nustatytos normos.
Mums šio reikalavimo laikytis nėra sunku, nes mūsų kraštuose žemė gera, derlinga, tad tręšti ir šiaip nedaug tereikia“, – aiškino A.Morkūnas.
Ypač griežta ir kokybės kontrolė. Kadangi NKP sertifikatus ūkiams suteikia viešoji įstaiga „Ekoagros“, ji ir kontroliuoja, ar laikomasi visų reikalavimų.
Pavyzdžiui, „Ekoagros“ specialistai gali bet kada atvykti į ūkį ir paimti daržovių tyrimams. Jie atliekami stebint, ar jose nėra pesticidų likučių.
Paprastai jie čia pat, lauke, išsirauna, tarkim, mokų – paima du mėginius ir užplombuoja. Vienas jų išsiunčiamas tyrimui į Vokietiją, kitas tiriamas laboratorijoje Lietuvoje.
Neramu laukti atsakymų? „Tai – tik žmogiškas nerimas. Nėra taip buvę, kad ką nors blogo rastų. Juk auginame viską taip, kaip pridera“, – sakė A.Morkūnas.
Yra ir dar vienas daržovių auginimo būdas – ekologinis. Pirkėjams tai – jau ne mįslė. Visi žino, kad ekologiniuose ūkiuose negali būti naudojama jokių chemikalų.
A.Morkūno valdose yra ir toks ūkis. Jis – nedidelis, siekia apie 6 hektarus. O tai – jau ūkininko žmonos Vitalijos Morkūnienės rūpestis.
Šių daržovių derlius būna mažas, bet ir jų poreikis nėra didelis.
Ekologinės daržovės taip pat tiekiamos prekybos tinklams.
