Po aštuonių valandų skrydžio iš Helsinkio lėktuvas nusileido Pekino tarptautiniame oro uoste. Laukia savaitė tolimojoje Kinijoje.
Čia apsilankyti mus pakvietė kompanija „Huawei“. Su kolegomis laukėme vizitų į jos biurus ir pasakojimų, kokia puiki ši kompanija, tačiau viskas buvo kitaip.
Startavo itin kukliai
„Huawei“ gimtinė – maždaug 10 mln. gyventojų turintis Šendženo miestas, įsikūręs Kinijos pietryčiuose, visai greta Honkongo.
Pats Šendženas yra tarsi sėkmės istorija: prieš 30 metų jis buvo laikomas kaimu, kuriame gyveno apie 30 tūkst. žmonių, o šiandien jau patenka į didžiausių šalies miestų penketuką.
Prie to teigė prisidėję ir „Huawei“ įkūrėjai. Nors gal tiksliau būtų sakyti, kad jie gudriai pasinaudojo susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir laiku surizikavo.
1980-aisiais Kinijos valdžia nusprendė Šendžene įkurti pirmąją šalyje specialią ekonominę zoną, į kurią siekta pritraukti užsienio ir vidaus investicijų. Mažesniais suvaržymais pasinaudojo ir „Huawei“, kurią 1987-aisiais įkūrė buvęs Liaudies išlaisvinimo armijos inžinierius Ren Zhengfei.
Pirmosios bendrovės patalpos tebuvo vargingai atrodantis gamyklos pastatas, o jos įstatinis kapitalas siekė vos 21 tūkst. juanių (dabartiniu kursu tai būtų vos 2,87 tūkst. eurų). Pradėjusi nuo telefonų jungiklių gamybos, įmonė vis daugiau investavo į inovacijas, prekyba iš Kinijos regionų ėmė plėstis į šalies didmiesčius, o galiausiai – ir į užsienį.
Dabar Šendžene „Huawei“ priklauso keli nedideli rajonai, kuriuose dirba dešimtys tūkstančių žmonių, čia įsikūrusi ir jos centrinė būstinė. Anot įmonės atstovų, tokį šuolį lėmė palankios ekonominės sąlygos ir tinkamai pasirinkta verslo kryptis.
Sėkmė gundo ir kitus
„Huawei“ technologijomis naudojasi kone trečdalis pasaulio gyventojų, nors didelė dalis to galbūt net nežino. Mat pagrindinis įmonės verslas yra telekomunikacijų įranga – ryšio stotys, antenos, maršrutizatoriai, modemai ir kitokia įranga.
Žinoma, ir išmanieji telefonai. Iš pradžių gaminusi juos partneriams užsienyje su jų logotipais, maždaug prieš penkmetį ji pradėjo prekiauti savo pačios prekės ženklu pažymėtais įrenginiais.
O dabar „Huawei“ užima trečiąją vietą pasaulyje pagal išmaniųjų telefonų pardavimą (po „Apple“ ir „Samsung“). Tad nieko nuostabaus, kad ji kuria planus, kaip aplenkti konkurentes.
Tiesa, lengva nebus: jos pramintais takeliais į Vakarų rinkas jau žygiuoja ir kiti Kinijos gamintojai, tad teks ne tik vytis, bet ir nesileisti aplenkiamiems.
„Huawei“ prezidentas Vidurio ir Rytų Europos bei Skandinavijos regionams Yanmin Wangas situaciją vertino ramiai: „Galiu pasakyti tik tiek – mes jiems linkime sėkmės.“
Anot jo, konkurencija ir įmonės strategija skirtinguose regionuose visiškai kitokia. Kinijoje kone kasdien pristatoma naujų aukštos klasės produktų, tad jų gyvavimo ciklas yra trumpesnis, tuo metu Europoje daugiau dėmesio tenka skirti rinkodarai ir reklamai.
Stebina įmonės valdymas
Vienas „Huawei“ ginklų – tyrimai ir inovacijos. Tuo užsiima net 40 proc. įmonės darbuotojų, o pagal investicijas į šią sritį ji dar 2014 metais aplenkė „Apple“.
Kinai skaičiuoja, kad galbūt jau šįmet pavys keturias daugiausia į tyrimus investuojančias technologijų kompanijas – „Amazon“, „Google“, „Microsoft“ ir „Intel“.
Ekonominiu požiūriu bene įdomiausias yra kompanijos valdymas. Akcijos priklauso apie 80 tūkst. jos darbuotojų. Tai savotiškas paskatinimas stengtis ir siekti geresnių rezultatų – kuo labiau įmonė augs, tuo didesnių dividendų gali tikėtis, o jei nuspręstų išeiti iš darbo – didesnės kompensacijos (nes pasilikti akcijų ne įmonės darbuotojai negali).
Be to, kompanija turi tris generalinius direktorius, kurie šiuo vaidmeniu keičiasi kas pusę metų: šešis mėnesius vadovauja Guo Pingas, jį keičia Ericas Xu, vėliau įmonės vairą perima Kenas Hu, ir vėl viskas iš pradžių.
Tokią taktiką kinai paaiškina pavyzdžiu iš gamtos pasaulio: paukščiams skrendant V formos rikiuote pirmasis būrio narys kas kurį laiką vis pasikeičia, nes jam tenka didžiausias krūvis įveikiant oro pasipriešinimą.
Tačiau turėdama daug vadovų kompanija susiduria su kita problema – ji neturi savo veido. Ir galbūt niekada neturės.
Tokia kinų kultūra: jie auginami būti kuklūs, nuolankūs ir neišsišokti.
Ryšys – iš cenzūros lizdo
Kitas „Huawei“ kliuvinys – sunkiai ištariamas pavadinimas. Anksčiau internete net plito patarimai, esą jį reikia tarti „wah-way“ ar „wah-wei“, nors iš tiesų jis tariamas „hwa-way“. Beje, ir patys kompanijos atstovai jį taria šiek tiek skirtingai.
„Huawei“ atstovas Joy Kelly užsiminė, kad išmaniesiems telefonams svarstyta naudoti kitokį prekės ženklą, bet nuspręsta likti prie „Huawei“.
„Ar žinote, tarkime, kaip taisyklingai ištarti „Porsche“? Svarbiau žinomumas.
Be to, tai gali paskatinti diskusijas. Prie stalo draugai klausia, kokį telefoną turite, – štai ir bandote įvairiai ištarti „Huawei“ pavadinimą“, – sakė J.Kelly.
Per susitikimus „Huawei“ atstovai ne sykį kartojo kompanijos šūkį, kurį pažodžiui galima išversti taip: „Statome labiau susijungusį pasaulį“ („Building a Better Connected World“).
Ironiška, kad toms „statyboms“ diriguojama iš šalies, kuri taiko visuotinę cenzūrą, o atvykstantiems Vakarų žurnalistams iš anksto buvo patarta pasirūpinti priemonėmis, kurios padės apeiti interneto blokadas.
Dar įdomiau, kad vienas strateginių „Huawei“ partnerių – interneto milžinė „Google“, kurios paslaugos Kinijoje taip pat blokuojamos.
Tačiau „Huawei“ darbuotojai valdžios taikomų priemonių nesureikšmino – jie neslėpė ir patys naudojantys VPN tinklus, kuriais apeina cenzūrą, bendrauja su partneriais ir testuoja paslaugas. Bet kokius įtarimus apie bendradarbiavimą su valdžios institucijomis jie griežtai atmetė.
Kelionė į ateitį
Tad kaip atrodys tas „labiau susijungęs pasaulis“? Atsižvelgiant į tai, kaip tobulėja technologijos, jau netrukus virtualųjį pasaulį bus sunku atskirti nuo tikrojo.
„Huawei“ prognozuoja, kad 2020-aisiais prie interneto bus jungiama viskas, ką tik galima prijungti, mobiliojo ryšio sparta perkops 10 Gbps, o ryšio vėlinimas sieks vos 1 ms – realybę pamažu keis virtualybė.
Ir kalbama ne tik apie išmaniuosius namus. Protingų (ar bent tokiomis apsimetančių) paslaugų bus visur – gatvėse, biuruose, prekybos centruose.
Ateities reklaminiai stendai galės atpažinti praeivius ir rodyti būtent tai, kas aktualu jiems. Tokį įrenginį parodė ir „Huawei“. Atsistojus priešais ekraną kamera nuskenuoja vartotoją, nustato jo lytį, įvertina amžių, ūgį bei kitus parametrus ir parodo būtent jam pritaikytą reklamą.
Daliai kolegų jis suveikė gana tiksliai – merginoms siūlė kvepalų ir drabužių, vyrams – automobilių. Tiesa, mane pasendino 20 metų ir pasiūlė žaisti golfą.
Užtat kitoje laboratorijoje mums buvo pasakyta: „Ateitis jau čia.“ Robotais, virtualios ir papildytosios realybės akiniais, žaidimų konsolėmis ir panašiais atributais apsikrovę jaunuoliai teigė nustatę, kad absoliuti dauguma fantastikos filmuose rodytų dalykų šiandien jau yra išsipildę arba labai arti realybės. Ir pakvietė patiems tuo įsitikinti.
Vis dėlto ne užsimaukšlinęs keistus akinius jaučiausi atsidūręs ateityje, o vakarais stebėdamas Kinijos didmiesčių dangoraižius, konkuruojančius ryškumu, spalvomis, blyksniais, kitais šviesos efektais.
Ši ateitis gniaužė kvapą tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
