Tėvynėje Ramūnas buvo Dievui pasišventęs pranciškonų vienuolis. Jam nereikėjo pinigų, malonumų, moterų, kaip sako pats – jam nieko nereikėjo, tik maldos. Tačiau dabar viskas kitaip. Niūryje mažai kas žino apie lietuvio praeitį, o sužinoję tikriausiai nepatikėtų. Kodėl jis buvo pasirinkęs vienuolystę? Ir kodėl neištvėręs grįžo į paprastą, žemišką gyvenimą?
Kad nori būti vienuoliu, Ramūnas nusprendė vos baigęs mokyklą. Vaikinui tada atrodė, kad tarnystė Dievui ir žmonėms yra didžiausia gyvenimo laimė. „Aplinkui mačiau daug beprasmybės, nenorėjau tapti to dalimi ir imti vergauti pinigams“, – kalbėdamas apie tą laikotarpį dabar sako Ramūnas. Tapęs vienuoliu Ramūnas labiausiai norėjo būti arčiau jaunimo. „Turėjau išsikėlęs užduotį – mokyti juos doro gyvenimo, skiepyti meilę Dievui ir padėti atrasti gyvenimo kelią“, – sako Ramūnas. Vienuoliu Ramūnas išbuvo beveik ketverius metus ir tada suprato, kad nori pokyčių.
Vyras nežinojo nei kur eiti, nei ką toliau veikti. Ir štai tada jis prisiminė kitą savo jaunystės svajonę. Jeigu ne vienuolis, tada kareivis – taip nuo mažumės sakydavo savo šeimai. Tapęs kareiviu Ramūnas vis dar laikė save Dievo tarnu, buvo įsitikinęs – kad ir kur būtų ar ką veiktų, jis turi tarnauti žmonėms, turi būti naudingas visuomenei.
Tačiau gyvenimas įnešė korekcijų: dabartinė Ramūno Šuliako veikla itin skiriasi nuo to, ką jam teko išbandyti jaunystėje. Vyras save atrado kilimų sandėlyje, kur nuo ryto iki vakaro krauna juos, pakuoja, o kartais ir važiuoja į turgų pardavinėti.
