M.Šimkus Lietuvos edukologijos universitete (LEU) studijuoti istoriją rinkosi, mat nuo mažumės buvo įnikęs į istorines knygas. Jis svajojo ne tiek apie pedagogiką, kiek apie pačią istoriją – ketino ir doktorantūros siekti, mokslininku tapti. O jeigu jau pedagogu, tai dėstytoju.
Bet ketveri mokslų Vilniuje metai sumenkino meilę būsimai profesijai.
Tiesa, įgijęs diplomą jis Šilutėje dairėsi mokytojo darbo. Paskui ketino griebtis bet kokio darbo, kol ilgainiui suprato, kad derėtų grįžti prie vaikystės aistros – bitininkystės, juk ir senelis, ir tėvas – bitininkai.
Ketino dirbti vairuotoju
2013 m. baigęs LEU ir parvykęs į Prycmus M.Šimkus įsiregistravo Darbo biržoje. Ieškojo ir mokytojo, ir vadybininko, ir vairuotojo darbo.
„Reikėjo bet ko, kad dirbčiau ir užsidirbčiau.
Istorijos mokytojų pasiūla didelė, o paklausa menka. Todėl net vairuotoju ketinau dirbti“, – pasakojo vyras.
Paieškos nebuvo sėkmingos, todėl M.Šimkus ir nutarė rimtai imtis to, ką išmanė nuo vaikystės, tai, ko išmoko iš tėvo ir senelio bitininkų.
Palinko prie ekologijos
„Ėmiausi senosios bitininkystės, ekologiškos. Kiti bitininkai tiesiog perka bites motinėles, o aš bites dauginu iš spiečių. Noriu užsiimti tik tokia bitininkyste“, – pasakojo M.Šimkus.
2016-ieji buvo pirmieji, kai bitės sunešė medų. Vyras jį paliko aviliuose bitėms maitintis žiemą.
Jaunajam ūkininkui pernai pavyko užpildyti 10 avilių, juose apsigyveno 20 spiečių.
2015 m. gruodžio 28-ąją M.Šimkus įsiminė – tądien susikūrė bitininko darbo vietą. Mažąją bendriją „Medovė“ vyras įsteigė gavęs 13 tūkst. eurų valstybės paramą savarankiškam užimtumui remti.
Pasinaudodamas parama Mindaugas įsigijo 82 avilius, atakiavimo vonią, spindulinį elektrinį medsukį, medaus fasavimo indus, kaskadinį medaus koštuvą.
Darbo daug – įrengti avilius, apsodinti lauką, kuriame sustatyti aviliai, blindėmis ir kitais medingais krūmais, įkurdinti bičių šeimynėles, paruošti jas žiemai.
M.Šimkaus diena prasideda ankstyvą rytą ir baigiasi vėlai vakare. Bet jis atkakliai siekia savo tikslo įkurti ekologinį bičių ūkį.
Dabar, žiemą, atokvėpio taip pat nėra, mat reikia atnaujinti inventorių. Jaunasis ūkininkas ir verslininkas visus darbus atlieka pats, bet mano, kad ilgainiui, reikalams įsisukus, reikės ir pagalbininkų.
Kurs virtualią parduotuvę
Nors didele sėkme M.Šimkus pasigirti dar negali – gamtos sąlygos jo pasirinktam ūkininkavimui nebuvo palankios, mat praėjusi vasara buvo labai lietinga, jis viliasi, kad ilgainiui reikalai įsisuks.
Kol kas ir jo išsukto auksinio eliksyro skanauja tik giminaičiai ir pažįstami.
Anksčiau bitininkystę laikęs pomėgiu, dabar jis tai vadina būsimu pragyvenimo šaltiniu. Mat kol kas medus jo nemaitina.
Bet M.Šimkus tikisi, kad prabėgus trejiems–penkeriems metams tai, kas išleista, grįš su kaupu.
Šiemet jis užsimojęs susikurti ir interneto parduotuvę, kad apie jo medų išgirstų ne tik kaimynai, pažįstami, giminaičiai ir taip įsibėgėtų prekyba.
„Savo ateitį sieju su bitininkyste, ne su pedagogika“, – sakė bitininkas M.Šimkus.
Straipsnis yra projekto „Verslo genas“ dalis, kuris vykdomas kartu su didžiausia aviacijos įmonių grupe Rytų Europoje – „Avia Solutions Group“.
