Netoli Kauno gyvenanti 37 metų Aušra Mieliauskienė – sunkiasvorio sunkvežimio vairuotoja, dirbanti atliekų tvarkymo paslaugų bendrovėje. Šio darbo ji ėmėsi neseniai, o bendradarbiai – nemenką vairavimo patirtį turintys vyrai, jau nepagaili jai nei gerų žodžių, nei pagyrimo.
Iššūkis, bet išsvajotas
Nors ir atrodo, kad sunkiasvorės transporto priemonės valdymas yra vyriškas darbas, „Ekonovus“ bendrovėje įsidarbinusi A.Mieliauskienė jį priėmė kaip iššūkį.
„Įmonėje dirbu keletą mėnesių. Turiu nemenką lengvojo automobilio vairavimo patirtį, bet ne sunkvežimio. Neseniai įgijau vairuotojo C ir CE kategorijos pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti sunkiasvores transporto priemones ir gabenti krovinius. Tad pasigirti puikiais vairavimo įgūdžiais dar negaliu, – pripažino A. Mieliauskienė. – Tačiau nejaučiu pašaipių kolegų žvilgsnių, atvirkščiai – tik pagarbą bei supratimą. Todėl kolektyvu labai džiaugiuosi.
Pavyzdžiui, kartą, kai bevažiuojant sugedo sunkvežimis, pro šalį važiuojantieji vis sustodavo pasiteirauti, kas atsitiko. Tuo metu buvo sprogusi padanga, ir tokiais atvejais pataisyti gedimo be specialios pagalbos neįmanoma.“
Nešulyje – didžiulė patirtis
„Mano svajonių kurstytojas yra mano vyras. Jis – tarptautinių pervežimų vairuotojas. Keliskart ir aš su juo esu važiavusi į reisus kaip bendrakeleivė, o kai šiemet įgijau vairuotojo pažymėjimą, pati vairavau ir autovežį.
Vis dėlto imtis krovinių gabenimo tarptautiniais maršrutais dar negaliu. Mūsų vaikai dar nedideli – 14-os metų sūnus ir 12-os metų dukra. Todėl, gavusi vairuotojo pažymėjimą, suskatau darbo ieškoti Lietuvoje. Ir nustebau, kad jį radau labai greitai – nedaug teturėjau įgūdžių, o mane iš karto priėmė „Ekonovus“, – kalbėjo A.Mieliauskienė.
Ši moteris yra sukaupusi kuo įvairiausio darbo patirties. Ji yra dirbusi ir prekyboje, ir karkasinių namų statybos įmonėje. Pastarosios buvo išsiųsta į komandiruotę Norvegijoje, kur talkino Lietuvoje pagamintus namus surenkantiems kolegoms.
„Vienu metu dirbau net šuniukų prižiūrėtoja, – šyptelėjo. – Tiesiog ieškojau gyvenime savo vietos. Tačiau apie tą sunkiasvorių automobilių vairuotojo pažymėjimą svajojau bene dešimt metų. Bet kas nors vis pastodavo kelią – tai kokia liga, tai pinigų pritrūkdavo. Atidėdavau, kol galų gale svajonę paverčiau darbu.
Tuomet, kai draugai sužinojo, kad išsilaikiau teises, ėmė džiūgauti ir vieni kitiems kartoti, kad esu pavyzdys visiems svajokliams – įrodžiau, kad svajonės išsipildo“.
Netrūksta kasdienių iššūkių
Maršrutai, kuriais važinėja A.Mieliauskienė, kiekvieną dieną yra vis kitokie. Vieną dieną ji – Kaune, kitą – Vilkijoje, Pravieniškėse, Kulautuvoje ar Jonavoje. Moteris vežioja mažesnius konteinerius, o jų paklausa yra didžiulė: kone kasdien atsiranda naujų objektų, statybviečių, nelankytų vietų.
„Didžiausi iššūkiai būna tada, kai navigacija manęs nenuveda ten, kur reikia. Kadangi esu dar „žalia“ vairuotoja, paklausti, kur yra kokia nors gatvė, tenka ir vietinių žmonių.
Kiekvieną kartą maršrutą norisi įveikti greičiau, aplankyti daugiau objektų, tačiau važiuojant į nebūtas vietas tą padaryti nėra lengva. Taip pat sudėtinga, kai su didele sunkiasvore mašina reikia įsisprausti į mažas gatveles – paimti konteinerį, apsisukti“, – sakė „Ekonovus“ vairuotoja, pridurdama, kad pasitaiko ir nustebusių klientų.
„Taip, yra tų vietų, kurias labai sudėtinga pasiekti. Man juk tenka važiuoti ne tik į dideles statybvietes, bet ir į privačias valdas – nugabenti bei paimti konteinerius, dažniausiai – statybinėms atliekoms surinkti. Ypač sunku buvo pasiekti privačią valdą Kulautuvoje, soduose. Dejavau, bet įveikiau“, – atviravo vairuotoja.
„Kartais, kai paskambinu klientui teiraudamasi, kur atvežti konteinerį, neretas paprašo vairuotojo telefono numerio, kad galėtų paaiškinti, kaip surasti vietą. Sužinojęs, kad aš ir esu vairuotoja, dažnas nuoširdžiai nustemba.
Tiesą sakant, per tuos kelis darbo mėnesius teko bendrauti vien tik su mielais, pozityviai nusiteikusiais žmonėmis. Tai labai motyvuoja“, – patirtimi dalinosi moteris.
Vyro algos nepavys
„Mano vaikai vaikšto galvas iškėlę, kad mama vairuoja didelę mašiną. Puikuojasi prieš draugus, ir aš dėl to juos subaru. Nevalia to daryti.
Išties abu jie yra puikūs. Būna, kad grįžtu vakare į namus ir 8, ir 9 valanda. Ir dukra jau laukia ką nors pagaminusi vakarienei“, – pasidžiaugė A.Mieliauskienė.
Ir vis dėlto, kokį darbą dirbdama ji uždirbo daugiausiai?
„Tol, kol neįsidarbinau „Ekonovus“ vairuotoja, didžiausią algą gavau dirbdama Norvegijoje.
Bet paskutiniame algalapyje buvo tokie skaičiai, kokių iki šiol dar nesu mačiusi. Taip, algos dydis kinta, jis priklauso nuo reisų kiekio. Tačiau iki šiol ja nenusivyliau“, – patikino.
Ar atlyginimas gali lygiuotis į tą, kurį gauna vyras?
„Anaiptol. Jis autovežį vairuoja ilgiau nei 10 metų. Įmonėje, kurioje jis dirba, visai kitokios algos. Jos – užsienietiškos“, – patikino.
Kiek metų dar teks vairuoti, kol bus galima prašytis darbo pokalbio su vyro darbdaviais?
„Tai nulems ne stažas. Svarbiausia, kad vaikai užaugtų ir taptų savarankiškais. Juk vyras reisuose užtrunka apie savaitę. Aš taip negaliu dirbti – nenoriu, kad mano vaikus augintų kiti žmonės. Man būtų per skaudu“, – sakė A.Mieliauskienė.
Varžybos – gebėjimams patikrinti
A.Mieliauskienė įrodė ir tai, kad puikiai geba valdyti įtampą ir emocijas. Neseniai atliekų tvarkymo bendrovė „Ekonovus“ organizavo logistikos dieną. Joje kasmet vertinami vairuotojų gebėjimai. Išklausę instruktažą vairuotojai sprendė teorinį testą ir atliko praktines užduotis.
Naudodamiesi specialia įranga – simuliatoriumi – jie mokėsi ekonominio vairavimo sudėtingomis sąlygomis, įveikė greitos reakcijos reikalaujančias kliūtis.
„Man geriausiai atlikti užduotį – nusileisti nuo kalno šlapia danga. Tačiau varžybose teko valdyti dvigubai didesnę, nei įprastai vairuoju, mašiną. Tai lėmė, kad daug geriau pasirodė didesnę patirtį turintys kolegos, o man liko pasidžiaugti bent tuo, jog sėkmingai įveikiau visas kliūtis“, – pasakojo A.Mieliauskienė.
