Darbo diena prabėga tarp devynių valstybių
I.Čepulis Honkonge dirba jau ketvirtus metus. Tiesa, šiame mieste jis ilgiau neužtrunka, mat jam tenka prižiūrėti beveik pusšimtį „The Carlsberg Group“ priklausančių alaus daryklų visoje Azijoje: 25 Kinijoje, 8 – Nepale ir Indijoje, 3 – Laose, 2 – Vietname. Iš viso jis savo darbo dieną praleidžia sukdamasis tarp 42 daryklų Kinijoje, Indijoje, Malaizijoje, Vietname, Laose, Nepale, Mianmare. Dėmesio kartais reikalauja ir Kambodžoje bei Šri Lankoje esančios įmonės, kurių dalininkė yra Danijos bendrovė.
„Valdomų daryklų išsidėstymas lemia, kad dvi dienas per savaite praleidžiu kelionėse. Nors gyvenamąją vietą nurodau Honkonge, tačiau šiame mieste ilgiau užsibūnu tik atėjus biudžetų planavimo metui arba kitiems didesnių laiko sąnaudų reikalaujantiems darbams“, – apie savo kasdienybę pasakoja Azijoje šaknis įleidęs lietuvis.
Kaip jis atsidūrė šiame tolimame ir daugumai lietuvių egzotiškame mieste ir dar vadovo kėdėje? I. Čepulio kelias į karjeros viršūnes prasidėjo nuo Klaipėdos, kuomet prieš devyioliką metų jaunas studentas įsidarbino kroviku „Švyturio“ alaus darykloje. Laikinas vasaros darbas greitai tapo nuolatiniu, o talentingas ir darbštus jaunuolis netruko būti pastebėtas. Dar studijuojant Imantas pradėjo dirbti alaus virimo operatoriumi, o vėliau tik kilo karjeros laiptais: tapo pamainos vadovu, dar vėliau – cecho viršininku.
„Švyturyje“ perėjau visus įmanomus karjeros etapus: dirbau fermentacijos vadovu, pilstymo vadovu, vėliau teko vadovauti visai alaus daryklai. Ir kai atrodė, kad viskas pasiekta, buvo sujungtos „Švyturio“ ir „Utenos alaus“ daryklos ir tapau alaus daryklų Utenoje ir Klaipėdoje gamybos direktoriumi. Po to prasidėjo mano tarptautinė karjera: „Carlsberg“ sujungus įmones Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, tapau Baltijos šalių projektų ir investicijų vadovu. Buvo labai įdomus laikotarpis, nes teko dirbti su trijų skirtingų rinkų pertvarkymu. Buvau atsakingas ir už naujos craft alaus daryklos pastatymą Latvijoje. Po kurio laiko jaučiausi pasiekęs savo galimybių ribas: alaus rinka tapo brandi, gamybiniai pajėgumai nusistovėjo. Pamačiau, kad jau nebeišnaudoju nei savo potencialo, nei žinių. Nusprendžiau, kad atėjo laikas kažką keisti“, – sako Imantas.
I. Čepulis pateko į tokią situaciją, kurioje atsiduria ne vienas sėkmingas vidutinio amžiaus specialistas – karjeros viršūnę pasiekė ganėtinai greitai, bet buvo per jaunas, kad užmigtų ant laurų. Tokiems žmonėms Lietuva yra per ankšta dėl profesinių galimybių, tad Imantui kilo dilema – keisti sritį arba išplaukti į platesnius vandenis. Čia laiku atsirado „Carlsberg“ pasiūlymas užimti vadovaujančią poziciją Azijoje – visame pasaulyje veikianti įmonių grupė skatina darbuotojų judėjimą grupės viduje. I. Čepulis kandidatavo, sėkmingai praėjo visus atrankos etapus ir atsidūrė Honkonge.
„Azijoje darbą pradėjau kaip turto valdymo ir projektų vadovas, o mano atsakomybė buvo prižiūrėti projektus bei investicijas, susijusias su gamyba ir jos plėtojimu. Kai dirbi mėgstamą darbą, tai viskas ir sekasi. Matyt tai pastebėję darbdaviai jau po metų pasiūlė kandidatuoti į gamybos direktoriaus Azijai poziciją. Jau dvejus metus kaip gamybos direktorius rūpinuosi produkcijos kokybe, naujų alaus rūšių gamyba, gamybos vystymu ir darbuotojų ugdymu“, – apie karjeros stoteles Azijoje pasakoja I. Čepulis.
Užtruko prisijaukinti miestą
Jis pripažįsta, kad dėl įvairių skirtumų pradžia šiame megapolyje buvo sunki. „Nors Honkongas ir yra vakarietiškas miestas, ilgą laiką priklausęs Didžiajai Britanijai, tačiau Azijos kultūra čia yra labai ryški. Vykome visa šeima, tad dėl klimato, kultūrinių ir net maisto skirtumų adaptacija užtruko apie metus. Apsipratus pamatėme, kad miestas saugus, jame daug galimybių ugdyti vaikus“, – pasakoja I. Čepulis.
Honkongas yra tapęs vienu iš Azijos ekonominių centrų, tad čia gausu ir užsieniečių. Multikultūriškumas itin jaučiasi mokykloje, kurią lanko Imanto vaikai. Čia klasėse galima sutikti po 10-15 skirtingų tautybių moksleivių – tokia aplinka, pasak Imanto, labai plečia akiratį, leidžia pažinti skirtingas kultūras ir moko bendravimo subtilumų tarp skirtingą patirtį turinčių vaikų. Aukšto lygio ir pati švietimo sistema – Honkongo moksleivių žinių lygis ir gebėjimai yra vieni geriausių pasaulyje, tad rūpintis vaikais čia itin palanki aplinka.
Pačiam Imantui Honkongas buvo dosnus ne tik dėl karjeros galimybių. Prisiekęs buriuotojas, kuris praeityje yra perplaukęs Atlanto vandenyną, atvykęs į šį Azijos miestą rado išplėtotą buriavimo infrastruktūrą: ant jūros kranto įsikūrusiame mieste vyksta daug lenktynių ir regatų, veikia nemažai buriavimo klubų. „Vos atvykęs užsirašiau į buriuotojų klubą, porą savaitgalių buvau išplaukęs, tačiau tada paaiškėjo, kad šeima manęs iš viso nemato – darbo dienomis keliauju, savaitgaliais – buriuoju. Taip buriavimas baigėsi“, – juokiasi vyras.
Buriavimą pakeitė visos šeimos išvykos po aplinkines valstybes. Honkongas yra vienas svarbiausių pasaulio civilinės aviacijos centrų, tad iš čia labai geras susisiekimas ne tik su regionu, bet ir visu pasauliu. Čepuliai tuo naudojasi, tad vos tik atsiradus laisvesnei akimirkai, sėda į lėktuvą ir atitrūksta nuo darbų.
Azijos keistenybės lietuvio akimis
I. Čepulis sako, kad palyginus su Lietuva, Azija yra ne tik didelė, bet ir labai dinamiška rinka ir jam primena Lietuvą prieš gerą dešimtmetį, todėl labai padeda patirtis, kurią gavo tėvynėje.
„Anksčiau „Švyturyje“ buvo tokia tradicija ir, tikiu, ji gyvuoja iki šiol, kad į aukštas pareigas gamyboje nepriima žmogaus, kuris neišbandęs darbo žemesnėse grandyse, mat, norint gerai dirbti, reikia gerai išmanyti tiek alaus kultūrą, tiek techninę jo virimo pusę. Aludarystė – viena sudėtingiausių maisto pramonės šakų. Tad kad ir koks geras vadovas būtum, keliems mėnesiams ar pusmečiui žmogus buvo įdarbinamas gamyboje, kad pereitų visas grandis ir ateityje žinotų alaus gamybos niuansus. Šia prasme, įmonės lyderystės kultūra primena „Toyota“ praktiką, kur norint pasiekti vadovaujančias pareigas, turi būti dirbęs visose gamybos grandyse“, – sako Imantas.
Gauta patirtis pravertė naujoje vietoje: nuolat statomos naujos gamyklos, diegiami nauji inovatyvūs įrenginiai, o lietuvis atsakingas, kad viskas tarpusavyje derėtų ir gerai funkcionuotų. „Sakoma, kad Azijos rinka auga labai greitai, tačiau šis augimas gali būti greitas ir dėl to, kad yra iš ko mokytis, kad galima nebekartoti klaidų, kurias darėme mes, kai neturėdami patirties ir galimybių nuspėti rezultatus, nusvildavome ir bandydavome kitus variantus“, – kaip susilieja praeitis ir dabartis dėsto jis.
Imantas vardina keistenybes, prie kurių teko priprasti dirbant. Pavyzdžiui, Vietname didžioji dalis alaus parduodama gatvėje, o ten nepristatysi šaldytuvų. Tad vietnamiečiai geria šiltą alų, pridedant daug ledo. Kinijoje žmonės mėgsta „Tuborg“ alų ne tik dėl jo skoninių savybių, bet ir dėl pakuotės ypatumo – jis yra uždaromas nutraukiamu „pull-off“ tipo kamšteliu. Kinai varžosi tarpusavyje, kuriam pavyks garsiau atidaryti butelį, o pralaimėjęs turi išgerti alų.
„Kinijoje įdomi ir kita tradicija – jei ten kas nors sako tostą ar pasveikinimą, tai paprastai išgeria tik sveikintojas ir tas, kurį sveikina. Nieko nestebina, jei didesnėje kompanijoje prie tavęs prieina kinas ir pasako, kad nori pasveikinti ir su tavimi išgerti – išgeriate dviese atsistoję, o kiti toliau valgo ir šnekučiuojasi lyg niekur nieko“, – pastebėtomis vietos tradicijomis dalinasi vadovas.
Ateitį mato Lietuvoje
Jaunam žmogui, kuris renkasi profesinį kelią, Imantas pataria pasikloti tvirtus pamatus, o tai galima padaryti tik nuolat mokantis – jei jaunuoliai galvoja, kad baigus universitetą, mokslai baigiasi, tai jie tik prasideda. Jis pats Klaipėdos universitete yra baigęs chemijos inžineriją ir ekologiją, Kauno technologijos universitete įgijo chemijos inžinerijos magistro laipsnį, vėliau mokėsi fermentacijos technologijos, studijavo Baltijos vadybos institute, aludarių mokykloje Danijoje, tobulino žinias „Toyota“ bei „Ford“ gamyklose.
I. Čepulis sako, kad siekiant profesinių aukštumų reikia pasiruošti ir būsimoms aukoms ir ugdyti valią, kad dėl takelio nereikėtų mesti kelio. „Studijuodamas Kaune buvau pasirašęs sutartį su „Mažeikių nafta“, kurią tuo metu valdė „Williams“ – jiems reikėjo specialistų. Įmonė mums, studentams, mokėjo stipendiją, o mes įsipareigojome po studijų eiti dirbti pas juos ir išdirbti bent 2 metus. Kai galutinai nusprendžiau savo ateitį susieti su „Švyturiu“, teko grąžinti man išmokėtas stipendijas“, – apie pasirinkimo kainą pasakoja Imantas.
Kaip parodė tolimesni įvykiai, toks vadovo sprendimas buvo teisingas ir prasmingas. Paklaustas, kur mato ateitį, ar kaip dažnas darbo emigrantas savo tolimesnį gyvenimą sieja su užsieniu, Imantas dėsto, kad šeimoje pasikalba apie grįžimą į Lietuvą ir ateitį sieja su tėvyne.
„Apie grįžimą į Lietuvą tikrai galvojame ir būtinai grįšime, tačiau jaučiu, kad dar ne viską pasiekiau – vilioja tolimesnė tarptautinė karjera. Lietuvai ir jos įmonėms galėčiau būti naudingas savo sukaupta patirtimi: pasaulis tampa vis globalesnis, konkuruoti vis sunkiau, tad žinios ir patirtis virsta kritiniu dalyku šioje konkurencinėje kovoje. Yra ne vienas lietuvis, užsienyje sukaupęs didžiulę patirtį, tad jei šalies gamintojai ir įmonės sugebėtų tą patirtį perimti, tai būtų nauda ir pranašumas prieš kitų šalių gamintojus“, – sako karjeros aukštumas pasiekęs lietuvis.
