„Gali bet ką parduoti, gali vadovauti, gali darbe išspręsti bet kokį konfliktą.“ Tai pirmoji priežastis, kodėl reikėtų samdyti L.Vidmantę.
Ji su vyru režisieriumi Tadu Vidmantu norėtų auginti katiną vardu Klevupsem, jai patinka dirbti su žmonėmis, nepatinka – su ekseliu, jai kartą nusišypsojo aktorius Ryanas Goslingas, ji atsakė tuo pačiu.
Neabejotinai į tokį prisistatymą dėmesį atkreips dažnas, o kai kurios stende nurodytos priežastys sukels šypseną.
Užsienyje tarptautinį kosmetologės diplomą įgijusi L.Vidmantė pastaruosius dvejus metus vadovavo Vakarų Londono dermatologijos centrui, o sugrįžusi į Vilnių nutarė išbandyti neįprastas darbo paieškas.
– Minėjote, kad ieškodama darbo įprastiniu būdu pasiūlymų gaudavote vangiai. O ar padėjo šis būdas? – paklausė L.Vidmantės „Sostinė“.
– Grįžau į Lietuvą kovo mėnesį. Ilgai būti be darbo negaliu, nes darbas – viena didžiausių mano gyvenimo aistrų, kad ir kaip tai keistai skambėtų.
Darbo ieškojau iš lėto, peržvelgdama pasiūlymus interneto svetainėse, tačiau estetinės medicinos ir chirurgijos srityje didelės pasiūlos neradau.
Kreipiausi į kelias klinikas tiesiogiai, tačiau jos tuo metu laisvų darbo vietų neturėjo.
Viešas kreipimasis į darbdavius padėjo atkreipti visų dėmesį. Rezultatu esu patenkinta.
– Kiek iš viso sulaukėte darbo pasiūlymų, kiek tarp jų yra jus sudominusių?
– Sulaukiau visai nemažai pasiūlymų. Iš jų trys buvo palyginti juokingi, galbūt kažkas nutarė papokštauti. Visi kiti tikrai rimti ir įdomūs. Manau, per kitą savaitę ar dvi išsirinksiu.
Sulaukiau pasiūlymo iš vieno didelio koncerno sukurti produktą, visiškai naują, ir jį įdiegti į pasaulio rinką. Tai tikrai sudomino ir jau pradėjau dėliotis mintis ir darbus, kaip tai padaryti.
Taip pat pakviesta poros pokalbių dėl svarbių ir įdomių darbo vietų medicinos paslaugas teikiančiose įmonėse.
– Ar buvo tokių originalių darbdavių pasiūlymų kaip jūsų plakatas?
– Buvo, bet tai greičiau atrodė kaip nevykęs pokštas.
– Kaip kilo mintis darbo paieškoms pasinaudoti reklamos stendu?
– Ta mintis kilo man ir mano vyrui Tadui besitariant, kaip greičiau apie save pranešti Lietuvos darbdaviui.
Laukėme rugsėjo, kai darbdaviai su naujomis idėjomis bei polėkiu grįš iš vasaros atostogų.
– Nesipiktino vyras, kad žmonos atvaizdas atsidurs gatvėje?
– Ne, vyras skatino ir tikėjo sėkme nuo pat pradžių.
– Skelbimą, aišku, pastebėjo ir artimieji, draugai. Ką sakė jie?
– Draugai ir artimieji mane palaiko. Prisideda prie žinutės skleidimo.
– Septynerius metus praleidote Londone. Gal galėtumėte palyginti darbo paieškas ten ir Vilniuje? Smarkiai skiriasi darbdavių požiūris?
– Londonas yra megapolis. Ten darbo pasiūla yra įvairi ir didelė. Tai yra normalu apie devynis milijonus gyventojų turinčiame mieste.
Vilnius turi tik pusę milijono gyventojų, todėl savaime suprantama, jog čia tenka įdėti daugiau pastangų ieškant darbo.
Londonas turi išskirtinumą – jis tikrai nėra „švogerių kraštas“. Pavyzdžiui, paskutinėje darbovietėje įmonės savininko žmona buvo mano pavaldinė. Ir tai visiškai neturėjo įtakos darbui.
Mano ilgametė darbo Londone patirtis buvo estetinės medicinos srityje. Rūpinausi pardavimu, vadovavau klinikai. Keliavau po Europą kaip medicinos lazerių specialistė, mokiau jais dirbti gydytojus, kosmetologus, medicinos seseris. Ten buvau ir tebesu geidžiama darbuotoja.
Beje, vis sulaukiu darbo pasiūlymų iš Londono ir kitų Europos miestų. Dirbant Londone į mane kreipėsi norvegų investuotojai, vadovavau jų plaukų transplantavimo skyriaus atidarymui.
Tebebendraujame, kartu kuriame planus, kaip didinti pardavimo mastą ir kokias paslaugas įdiegti į rinką Norvegijoje.
Visą gyvenimą man sekasi sutikti intelektualius ir malonius darbdavius, kurie turi tą patį tikslą kaip ir aš – pakelti įmonės pelningumą ir prisidėti prie žmonių gerovės.
Į Lietuvą grįžau dėl meilės vyrui, nes jis įsigeidė čia grįžti. Iš pradžių buvo sunku palikti viską, ką taip atkakliai kūriau, bet Vilnius yra puikus miestas. Labai vakarietiškas, su nuostabiais žmonėmis, todėl ilgainiui žadu ir čia daug nuveikti.
O pagrindinį skirtumą įžvelgiu tokį: Londone darbdavys linkęs dosniau pelnu pasidalyti su savo darbuotojais.
– Stenduose, ant stulpų gatvėse – vien įprastinė reklama. Kodėl vilniečiai jų nepanaudoja panašiems į jūsų sumanymams?
– Už kitus žmones negaliu kalbėti, kodėl jie nesinaudoja reklama. Aš ir pati nesu viešumo mėgėja, man norėtųsi, kad mane pažintų verslo srityje dėl mano darbų, bet ne todėl, kad mano veidelis kabo kažkuriame iš mūsų stendų.
Šį sykį nusprendžiau peržengti per save ir paspartinti darbo paieškų procesą.
