Šalčininkų rajone ūkininkaujančio Kamalo Zulfijevo gyvenimo istorija tiesiog negali nesužadinti smalsumo. Azerbaidžane gimusį vyrą likimas prieš beveik 30 metų atvedė į Lietuvą. Būtent čia jis įleido šaknis bei tapo vienu stambiausių regiono ūkininkų. Gyvenimą Azerbaidžano kaime į lietuviškąjį iškeitęs žemdirbys sako, kad būtent provincija yra kiekvienos tautos kultūros židinys, kuriai klestint klesti ir visa tauta.
K.Zulfijevas pasakoja užaugęs Talyšų kalnuose esančiame kaime. Šeimos būta gana didelės: jis turi septynis brolius ir seseris. Kaip sako pats ūkininkas, tėvai juos užaugino iš savo dviejų hektarų žemės sklypo ir dideliu darbštumu. Jokių kitų pajamų, išskyrus gautas iš ūkio, šeima neturėjo.
„Nuo vaikystės visi šeimos nariai pagal galimybes padėdavo tėvams ir vieni kitiems. Visas mano gyvenimas vienaip ar kitaip buvo susijęs su žemės ūkiu. Būtent kaime aš jaučiuosi geriausiai. Man patinka čia gyventi ir dirbti. Tikiu, kad būtent kaimas yra bet kokios tautos kultūros lopšys. Manau, kad būtent kaimas išsaugo kalbos autentiškumą, papročius ir tautinę savimonę“, – sakė jis.
Nuo Talyšų kalnų iki Šalčininkų laukų
Lietuvą K.Zulfijevas atvyko dar sovietiniais metais, kai pradėjo dirbti viename iš šalyje veikusių kolūkių.
Po Nepriklausomybės atkūrimo jis kurį laiką vadovavo žemės ūkio bendrovei. Deja, pastangos išsaugoti vietą, kurioje kaimo žmonės kartu galėtų vykdyti bendrą ūkinę veiklą, nedavė jokių rezultatų, ir ūkininkas 1998 m. ėmėsi savarankiškos veiklos. Tuo metu jo dirbamos žemės plotas siekė tik 1,8 ha. Per beveik du dešimtmečius jis išaugo net iki 1280 ha.
Ūkininkas pripažįsta, kad jam pačiam prireikė šiek tiek laiko, kol pavyko adaptuotis prie gyvenimo Lietuvoje. Vis dėlto abi šalis skiria 3000 km atstumas. Maža to, netrūksta kultūrinių bei religinių skirtumų.
Asmeninio albumo nuotr.
„Visų pirma labai skiriasi oro sąlygos. Azerbaidžane dažniau būna saulėta ir karšta, o Lietuvoje saulėtų dienų sulaukiame gana retai. Ūkininkavimo skirtumus taip pat lemia ir gamtos ypatybės.
Azerbaidžane vyrauja kalnai, kur ūkininkams lengviau laikyti avis ir raguočius. Lygumose auginamos arbatžolės, daržovės, vynuogės, sodai, vis bandoma atnaujinti medvilnės auginimą. Grūdus auginti čia sudėtinga, tad beveik visą reikiamą kiekį, priešingai nei Lietuvoje, Azerbaidžanas importuoja“, – apie savo gimtinę pasakojo K. Zulfijevas.
Ruginė duona – tautinio paveldo karalienė
Zulfijevų šeima ūkininkauja Šalčininkų rajone. Žemė šiame regione pasižymi gana menku derlingumu, todėl nuo senų senovės vietiniai žemdirbiai renkasi ne tokias reiklias kultūras. Viena iš jų – lietuvių tradiciškai mylimi rugiai. Jie šiuo metu užima apie penktadalį K. Zulfijevo pasėlių ploto.
„Rugių svarba lietuviams yra neginčijama. Rugsėjis, rugpjūtis, rugiagėlė – tai tik keli žodžiai, kurie ją atskleidžia. Rugiai yra svarbiausi nederlingų žemių grūdai. Aš neabejoju, kad Lietuvos valstybingumo pradininkai – Mindaugas, Gediminas ir kiti – kasdien valgė juodą ruginę duoną. Manau, kad būtent juoda ruginė duona yra tikroji Lietuvos tautinio paveldo karalienė“, – sako ūkininkas.
Todėl jis džiaugiasi bet kokiomis verslo ar valstybės iniciatyvomis, kurios prisideda prie vietinių, lietuviškumą simbolizuojančių gaminių vystymo ir vartojimo skatinimo. Vienas tokių projektų, prie kurio neseniai prisijungė K. Zulfijevas – tai didžiausio duonos gamintojo „Vilniaus duona“ bei „Malsenos“ iniciatyva „Lietuvoje užauginta duona“. Rugpjūtį projekto inicijatoriai įsipareigojo duoną gaminti tik iš 100 proc. lietuviškų ruginių miltų, superkant prie jos prisijungusių žemdirbių užaugintus rugius, ir taip suteikti jiems daugiau užtikrintumo dėl ateities.
„Rugiai yra išskirtinė grūdinė kultūra ir mes mokame juos auginti. Jie išsiskiria pačia aukščiausia kokybe. Vis dėlto iki šiol ūkininkai ne visada būdavo užtikrinti dėl to, ar sugebės sėkmingai realizuoti savo užaugintą derlių. Iš dalies dėl to daugybė ūkininkų ir atsisakė šios vertingos kultūros auginimo“, – sako K. Zulfijevas.
Anot jo, apskritai sveikas ir natūralus maistas yra viena iš kertinių kokybiško gyvenimo sudedamųjų dalių. Maitinimosi įpročiai formuojasi šimtmečius, o gal net ir tūkstantmečius. Žmogus netgi yra genetiškai susietas su maistu, kuris auga ant jo gimtosios žemės.
„Deja, pastebiu, kad lietuviai vietiniams gaminiams skiria nepakankamai daug dėmesio. Gyvendami Lietuvoje žmonės nori maitintis lyg būtų Brazilijoje arba Japonijoje. Kai per dažnai keičiame maistą, mūsų organizmas ne visada suspėja tinkamai reaguoti į pasikeitimus, atsiranda sveikatos komplikacijos. Todėl, pavyzdžiui, mūsų šeima visada pirmenybę teikia lietuviškiems gaminiams. Taip ir palaikome savo augintojus ir gamintojus, ir galime būti tikri dėl produktų kokybės“, – teigia K. Zulfijevas.
Svarbu kruopščiai planuoti ir žiūrėti į ateitį
Anot ūkininko, kaimas ir žemdirbystė sėkmingai gyvuoti gali tik tuo atveju, kai šalia viena kitos dirba kelios ūkininkų kartos. Pašnekovas sako, kad jam šioje srityje labai pasisekė, mat sūnus taip pat ūkininkauja. Jis užsiima mėsine gyvulininkyste, o ateityje tikriausiai perims ir tėvo puoselėtą ūkį.
„Sūnus mums labai padeda, tačiau, natūralu, kad kartais mūsų požiūris į tuos pačius dalykus kardinaliai išsiskiria. Bet visada ieškom geriausių sprendimų. Man irgi kartais tenka nusileisti, pripažinti savo klaidas“, – sako jis.
Ūkininkas pabrėžia, kad žemdirbystė jam – ne tik gyvenimo būdas, bet ir sudėtingas verslas. Sėkmė čia priklauso ne tik nuo įdėto darbo, bet ir nuo tokių faktorių kaip oro sąlygos, žmonių maitinimosi įpročiai ar institucijų požiūris. Jis įsitikinęs, kad žemdirbys turi visada išlikti budrus ir laiku reaguoti į besikeičiančias aplinkybes.
„Kad ūkininkas galėtų tinkamai planuoti savo ateitį, būtini ilgalaikiai sprendimai. Žemės ūkyje investicijos atsiperka labai lėtai. Todėl būtina nuolat analizuoti situaciją, tinkamai remti žemės ūkio sektorių, nepamiršti kaimo problemų“, – dėsto žemdirbys.