Pas E.Brukštuvienę į svečius važiuojame popiet. Keliavome, regis, atrodo, į tikrą pasaulio pakraštį, Navikų kaimą, kur vos už keleto kilometrų - Baltarusijos siena, o mobilieji jau netyla nuo pranešimų: „Sveiki atvykę į Baltarusiją.“
Netrukus sustojame prie vieno iš namų, o čia pravėrusi duris mus pasitinka puikiai nusiteikusi „Birvėtos tvekiniai“ ūkio savininkė bei maloniai kviečia užeiti į nedidelį įmonės biurą.
Atvyko po studijų
„888 hektarai tvenkinių ploto“, – skaičius tik prisėdusi beria E.Brukštuvienė ir papasakoja, kaip ji, tikra žemaitė, atsidūrusi Aukštaitijoje, Ignalinos rajone, Navikų kaime.
„Niekas iš pradžių neplanavo ilgai šiame krašte gyventi. Tada buvo 1989 metai. Pasibaigus mokslams su vyru turėjome pasirinkimą – arba į gamybą, arba į mokyklą, bet mokytoja būti aš nenorėjau“, – puikiai nusiteikusi pasakojimą pradėjo ji. mat tuomet ji ką tik buvo baigusi biologiją ir žemės ūkio mokslus pedagoginiame institute.
„Vyras tada gavo pasiūlymą čia dirbti. Čia jau buvo išvystyta pramonė, buvo didelis ūkis, geros perspektyvos. Tada galvojome, kad jei viskas kas ne taip – po trejų metų grįšime atgal į Vilnių“, – kvatodamasi atsiminė E.Brukštuvienė.
Moteris pasakojo, kad prieš kelionę iš Vilniaus į Didžiasalį, tada apie gyvenvietę ji perskaičiusi visą enciklopediją.
„Dar pažadėjo mums namuką, o kadangi buvome studentai ir gyvenome bendrabutyje, daug negalvodami persikraustėme. Abu buvome biologai. Gerai atsimenu, kaip važiuojant supratau, ką aš sutikau padaryti ir kur persikraustyti, bet kelio atgal jau nebuvo. Pagalvojau, kad žmonės Sibire išgyvena, išgyvensiu ir aš čia, Dysnoj“, – juokėsi šiandien vieno didžiausių žuvininkysės ūkių šeimininkė, pridūrusi, kad dabar galvoja, jog toks, greičiausiai, ir buvo vyro planas. Jam, ko gero, niekada ir nebuvę minčių, kad jie dar kada grįš į Vilnių.
Jau daugiau nei 20 metų, kaip šeima gyvena ir dirba Dysnuose. Čia jau įsikūrę ir jų vaikai su anūkais.
Vadovauti padeda žemaitiškas užsispyrimas
Šiandien įkurta kompanija tiekia žuvį dviems Lietuvos maisto parduotuvių tinklams – „Norfai“ ir „Rimi“. Tiesa, „Norfos“ parduotuvėse klientai žuvį iš E.Brukštuvienės ūkio gali nusipirkti jau apdorotą, o „Rimi“ tinkle, Ignalinos rajone augusios žuvys plaukioja akvariumuose.
„Per metus užauginame apie 600 – 700 tonų žuvies, tačiau pasakyti tikslų skaičių sunku, mat karpis neužauga per metus, jam užaugti reikia trijų metų. Kitos žuvys užauga per metus, dar kitos – per porą. Štai karosai – juos jau laikome įvairiaamžiais, lydekos užauga per dvejus metus“, – vardino ūkio šeimininkė.
Pasak jos, anksčiau įmonė daug žuvies eksportuodavo į Latviją ir Lenkiją, tačiau šiuo metu smarkiai paaugusi vidaus rinkos paklausa sumažino eksportuojamos žuvies kiekį į užsienį. Tačiau sezoniškumo pardavimuose E.Brukštuvienė sakė nejaučianti.
„Anksčiau didesni pardavimai būdavo prieš Kalėdas, tačiau dabar pardavimai išsilygino: nepriklausomai nuo metų laiko didėja stabiliai. Žmonės valgo daugiau žuvies. Dar viena iš priežasčių, kodėl didėja žuvies pardavimai, gali būti stipriai pabrangusi lašiša, nes tarp gyvo karpio ir lašišos dabar jau yra didelis kainos skirtumas“, – aiškino šeimininkė.
Ir visgi, moteriai vadovauti žuvininkystės ūkiui, kuriame - 888 ha tvenkinių, atrodo, iš pirmo žvilgsnio turėtų būti sudėtinga, tačiau E.Brukštuvienė tik juokiasi: „Man padeda žemaitiškas užsispyrimas. Labai dažnai pagalvoju, kaip mes čia likome, išsiplėtėme, bet, matyt, nebuvo kito kelio“, – svarstė ji.
Ateityje – nuosavas cechas
Šiek tiek pasikalbėję įmonės biure nuvykome ir prie vieno iš įmonės tvenkinių, kur vyrai kaip tik dirbo. Lauke spaudė tikras šaltukas, lynojo.
„Šiuo metu esame parengę projektą ir turime vieną sumanymą ateičiai. Norime pasistatyti savo žuvies perdirbimo cechą, kur savo išaugintas žuvis galėtume apdoroti. Planuojame savas žuvis rūkyti, gaminti kulinarinius gaminius, skrosti, pakuoti vakuume ir panašiai“, – artimiausiais planais dalinosi ūkio vadovė, mat jei projektas bus įgyvendintas – numatoma įdarbinti dar apie 20 žmonių.
Nors, atrodo, kad po šitiek metų darbo su žuvimi ją valgyti jau turėtų būti pabodę, pati E.Brukštuvienė prasitarė, kad ją vis dar mielai valganti vakarienei.
„Tik su meškere žvejoti aš nemoku. Galiu tik suorganizuoti darbą. Būna, kad per dieną mes pagauname apie 50 tonų žuvies, o mano vyras paskui dar išeina su meškere po darbo žvejoti“, – juokėsi ji.
Jos teigimu, visgi kartais aplanko jausmas, kad jie gyvena pasaulio pakrašty: „Nors kai jau yra gerų automobilių, to nebesijaučia“, – sakė moteris, mat E.Brukštuvienė nuo darbo atsipalaiduoja keliaudama po pasaulį, o didžiausia jos atgaiva nuo žuvies – skaitymas ir kelionės.
„Mėgstu skaityti autobiografines knygas, dievinu detektyvus. Skaitau daug žurnalų“, – pasakojo šeimininkė ir sakė neseniai aplankiusi Keniją ir Balio salą, kur net įkopė į ugnikalnį.
„Bet kuo daugiau pasaulio pamatai, tuo man gražesnė Lietuva“, – prisipažįsta ji.
