Lietuviška Sicilija
„Čia geriausi mano draugai“, – Dalia akimis paglostė kartu su ja dirbančius savanorius – užsieniečius, kurie šiemet karštą itališką bei turkišką vasarą išmainė į – oi, oi, kokią lietingą lietuvišką.
„Galvojau, kad apsiprasiu su tuo lietumi. Kad ir čia bus šilta“, – vis vildamasis, kad dangus išsigiedrys 21 metų italas Gerlando iš Sicilijos Vilniuje praleido kone ištisus metus. Kaip ir 22 metų turkė Elif iš Ankaros.
Tačiau šilumos Lietuvoje šiemet buvo badas, tad abu jaunuoliai pataikė ten, kur daugiausia ir buvo jos alkstančių – darbavosi „Caritas“ globojamoje varguolių valgykloje Vilniuje, M.K.Paco gatvėje.
„Kažkada juk mokiausi S.Nėries mokykloje“, – maždaug penkių, o gal ir šešių dešimčių metų gyvenimo patirties turinti Dalia šyptelėjo. Taip, ji sovietmečiu mokėsi išskirtinėje mokykloje, kurioje buvo sustiprintas anglų kalbos mokymas. Ir dabar išliko toks pat, tačiau mokykla senokai yra virtusi į to paties vardo gimnaziją.
„Gyvenu netoli "Betanijos", Žirmūnuose. Turėčiau ir aš būti tarp tų, kurie ateina pavalgyti. Bet man labiau patinka tai, kad esu šiapus stalo – kad galiu dirbti virtuvėje“, – patikino Dalia.
Taigi ji buvo viena iš tų, kurie kartu su kitais savanoriais šiemet virė išskirtinį patiekalą – tirštą, kone plovu tapusią sriubą, kurią kartu su varguoliais „Betanijoje“ lapkritį valgė visi Lietuvos vyskupai.
Nepasiliko gatvėje
„Nelaužykite vartų“, – Andrius suskanta kaskart tramdyti tų, kurie braunasi į „Betanijos“ valgyklą per anksti. „Raunasi“, kol vartai dar nėra atidaryti, nors laiko palaukti reikia ir labai nedaug.
Šis vaikinas – nepaprastas savanoris. Nes pats yra ne "gerų tėvų geras vaikas", bet globos namų ir auklėtinis, ir augintinis.
„Esu našlaitis, – prataria taip, kad niekam tai nesukeltų gailesčio. – Dirbu, bet gyvenu Vilkpėdės nakvynės namuose.
Visko buvo mano gyvenime. Gyvenau ir gatvėje, nes neturėjau kur prisiglausti“.
„Kas tave surado?“, – išslydo klausimas, į kurį Andrius atsakė labai paprastai: „Manęs niekam nereikėjo ieškoti. Žinojau, kad yra „Caritas“. O jame yra žmonių, kurie visada padeda“.
Jis itin draugiškas, tad ir visų kartu triūsiančių savanorių yra mėgiamas. O ir kitokio darbo, nesusijusio su savanoryste, jis nesikrato.
Įsidarbino kiemsargiu
„Jau dirbu“, – užklausus, ką jis veikia tuo metu, kai užsidaro „Betanijoje“, pasidžiaugė Andrius, mat jam ilgokai teko darbo ieškoti per Darbo biržą. – Dirbu įmonėje „Mano aplinka“. Rudenį įsidarbinau kiemsargiu Vilniaus rajone, bet nežinau, kiek ištversiu. Juk žiema atėjo. Esu ir ištvermingas, ir draugiškas. Tačiau man daugiau rūpesčių kelia gyvenamoji vieta“.
Į Vilkpėdės nakvynės namus jis nakčiai sugrįžta nuo rugpjūčio. Bet nesiskundžia, kad su benamiais gyventi kartu yra per sunku. „Gyvenu ir viskas. Visokių žmonių juk nakvoti ateina. Bet pats po darbų grįžtu vėlai, neilgai namuose pabūnu.
Teritoriją tvarkau nuo ankstyvo ryto maždaug iki 13-os valandos. O po to einu pagelbėti arba į valgyklą, arba į „Caritas“ tvarkyti labdaros“, – tepratarė.
