E.Lumpickas Londone dirbo Kanarėlių prieplaukos (Canary Wharf) „Parlour“ restorano vyriausiuoju vadybininku.
Kai apsisprendė grįžti į Lietuvą, daliai lietuvių, gyvenančių Anglijoje, sukėlė nuostabą, o britai darbdaviai tokį žingsnį pasveikino.
Juolab jis gavo vadovaujamą darbą neseniai atidaryto Vilniaus „Pacų“ viešbučio restorane.
Skandinaviškame, šiuolaikiškai įrengtame restorane vyrauja šalta elegancija.
Tačiau E.Lumpickas – priešingai – šiltas, atviras žmogus, sutinkantis kiekvieną lankytoją plačiai šypsodamasis.
„Noriu, kad vilniečiai čia jaustųsi kaip namuose ir galėtų atsikvėpti po dienos darbų“, – pasakė jis.
– Jūs visai neseniai grįžote į Vilnių po dešimtmečio, praleisto Londone. Kaip ten atsidūrėte?
– Grįžau į Vilnių balandžio 26 dieną. Išvažiavau į Didžiąją Britaniją per pačią krizę Lietuvoje 2008 metais.
Tada man buvo 22 metai. Buvau ką tik baigęs inžineriją Kauno technologijos universitete (KTU) ir ieškojau darbo.
Visur vaikščiojau, ieškojau, bet, pasirodo, be pažįstamų žmonių, bent jau tada, nelabai įsidarbinsi Lietuvoje.
Patraukiau į Londoną, kur turėjau draugų. Pradėjau nuo žemiausio laiptelio. Nors niekada nebuvau dirbęs restorane ar maitinimo sferoje, pačią pirmą dieną įsidarbinau.
Nuėjome su draugais į Kanarėlių prieplauką. Jie patarė man bandyti įsidarbinti bet kur. Sakė, kad vėliau galėsiu pasiieškoti rimto darbo.
Ir ką jūs manote? Po dviejų valandų, ką tik atvykęs į Londoną, jau dirbau restorane – turėjau nešioti maistą ir gėrimus lankytojams.
Prieš pradedant darbą viršininkas dar liepė nueiti ir nusipirkti baltus marškinius ir juodas kelnes.
Tą vakarą, pirmą Londone, dirbau iki 2 val. nakties. Grįžau namo autobusu, ir jau buvo 4 valanda ryto. O kitą dieną turėjau būti darbe 9 val. Tokia buvo mano pradžia Londone, kur praleidau dešimt metų.
– Jūs, tiek metų pragyvenęs Londone, staiga nusprendėte grįžti ir darbuotis Vilniuje. Neįprasta.
– Visuomet buvau Lietuvos patriotas, net kai gyvenau užsienyje. Žiūrėdavau lietuviškas žinias, skaitydavau žinias internete, domėdavausi, kas vyksta Lietuvos krepšinio pasaulyje. Kartais pažiūrėdavau rungtynes.
Du kartus per metus grįždavau į Lietuvą aplankyti mamos ir draugų.
O sugrįžau į Lietuvą, nes gyvenimo kokybė čia geresnė ir Vilniuje daugiau vietos.
Londonas užkimštas visomis prasmėmis, ne tik pilnas žmonių. Gyvenau mažame bute.
O čia, jeigu nori, gali greitai atsidurti kaime arba už Vilniaus, kur mažai žmonių ir daug erdvės. Dar žvalgausi po Vilnių, tyrinėju Senamiestį.
– Pasiilgstate ko nors Londone?
– Taip, draugų, nes turėjau nepaprastai gerų. Jie ir dabar man rašo žinutes, klausinėja, kaip sekasi, ką veikiu.
Kai pasakiau darbdaviams Londone, kad vykstu atgal į Vilnių, jie man iškėlė atsisveikinimo puotą, atsisveikinti atėjo daugiau negu 70 mano klientų.
Aš palaikau ryšį su draugais. Prieš metus, kai tuokiausi, atvyko nemažai draugų iš Londono pasveikinti, dalyvavo vestuvėse Lietuvoje.
– Kas Vilniuje jums labiausiai patinka?
– Oras, nes net oras Lietuvoje kvepia kitaip negu Jungtinėje Karalystėje. Vilnius kvepia grožiu, lyg viskas čia žydėtų. Londonas neturi kvapo. Gal tik dulkių.
Visuomet buvau arčiau gamtos, man labai patinka žaluma.
Dabar tiesiog mėgaujuosi, kad esu Vilniaus senamiestyje, čia dirbu ir gyvenu. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad vieną dieną gyvensiu Vilniaus centre ir dirbsiu 5 žvaigždučių viešbutyje.
Aš tik mėnuo Vilniuje. Esu nepaprastai užsiėmęs, neturiu laisvo laiko. Nėra kada galvoti apie tai, ką reikia pamatyti Vilniuje.
Vadovauju restorano ir baro komandai. Reikia būti darbe, kad prižiūrėčiau visas grandis, kad viskas vyktų sklandžiai. Bet pastebiu eidamas į darbą, kad Vilniuje gražus mėlynas dangus.
– Ar labai skiriasi žmonės, gyvenimo kokybė Londone ir čia, Vilniuje?
– Lietuvoje žmonės daug dėmesio skiria aprangai ir išvaizdai. Jie labai gražiai rengiasi, ypač moterys.
Londone pasitaiko, kad merginos net basos, vilkėdamos pižamą eina apsipirkti, nekreipdamos dėmesio į tai, kaip atrodo.
Tačiau žmonės Londone daugiau kalbasi ir bendrauja tarpusavyje negu lietuviai. Gatvėje, kavinėje, parduotuvėje paklausia, kaip sekasi, kaip praėjo diena.
Vilniuje kartą vienoje įstaigoje paklausiau pagyvenusios moters, kaip prabėgo jos diena, ir ji man suniurzgėjo: „Ką tu sakei?“ Pasijutau keistai.
Tačiau nauja karta Lietuvoje, jaunimas, visai kitokie.
– Savo būsimąją žmoną sutikote Londone ir abu dar spėjote pasidžiaugti šiuo pasauliniu miestu.
– Taip, Londonas – vienas geriausių pasaulyje miestų gyventi, kol esi jaunas. Bet jei nori kurti šeimą, nusipirkti butą, ten viskas labai brangu.
Su žmona susipažinau Londone. Abu nusprendėme grįžti į Vilnių ir čia kurti savo ateitį. Padėjo ir tai, kad čia laimėjau konkursą ir gavau darbą Vilniuje.
Todėl ir sugrįžau. Dabar noriu perduoti savo sukauptas žinias jaunesniems darbuotojams, kurie tik žengia pirmuosius žingsnius aptarnavimo srityje. Per tą dešimtmetį Londone daug ko išmokau.
Tiesa, į mūsų restoraną kviečiu užsukti ir kulinarę Beatą Nicholson ir paragauti mūsų patiekiamo obuolių, šaltalankių ir kitų rūšių vyno iš Latvijos.
Kai dirbau Londone, ji su vyru buvo užsukusi į mūsų barą vyno taurės.
