Bendrovės „Gintarinis grožis“ įkūrėjai Gintarei Kasiliauskaitei – 24 metai, bet ši mergina turi sukaupusi net aštuonerius metus darbo patirties.
Praėjusiais metais Radviliškyje ji atidarė savo grožio namus „Amber“ ir įsteigė penkias darbo vietas. Kartu su ja – manikiūro bei medicininio pedikiūro meistre – šiuo metu dirba kirpėja, kosmetologė, vizažistė bei buhalterė.
Atsisakė darbo Airijoje
Verslininkė dirba nepaisydama oficialių darbo valandų – tiek, kiek reikia klientėms. Ir tuo džiaugiasi.
„Neemigravau. Prieš porą metų buvau gavusi kvietimą padirbėti manikiūrininke Airijoje, Dubline lietuvių atidarytame grožio salone, bet juo nepasinaudojau.
Skaičiavau, palyginau išlaidas bei uždarbį ir likau Lietuvoje“, – pasakojo G.Kasiliauskaitė.
Jos teigimu, Dubline darbo diena nebūtų buvusi trumpesnė nei 12 valandų. Uždarbis? Airijoje jis didesnis, bet didesnės yra ir išlaidos maistui, automobiliui, būsto nuomai.
„Santykinai emigrantų pajamos nėra didelės, didesni tik skaičiai jų banko sąskaitose. Bet ne pinigai emigracijoje yra svarbiausia. Ten esi vienas, be artimųjų, draugų.
Taip, lietuviai ten mėgsta pasipuikuoti BMW automobiliais, bet gyvena be gimtinės, be apsikabinimų su saviškiais“, – argumentus, nulėmusius sprendimą likti Lietuvoje, vardijo G.Kasiliauskaitė.
Paskolos paieškos bergždžios
Mergina manikiūrininkės amato išmoko paauglystėje. Būdama 16 metų ji jau turėjo gausų būrį klienčių – savo draugių.
„Po mokyklos įstojau į Šiaulių universitetą. Baigusi jį supratau, kad noriu dirbti sau. O jei pavyks, sukurti darbo vietų ir kitiems.
Pasukau į grožio sritį manydama, kad savo pomėgį turiu paversti darbu, kad jis netaptų našta.
Taip ir nutiko. Man dažnai tenka dirbti neskaičiuojant darbo valandų, bet dėl to nejuntu įtampos.
Darau tai, kas man patinka, o žmonėms labai reikia tokių paslaugų“, – sakė G.Kasiliauskaitė.
Jos patirtis liudija, kad sunkumų imantis verslo išvengti neįmanoma. Dažniausiai jie būna susiję su pradinėmis investicijomis.
„Man reikėjo patalpų grožio namams, todėl reikėjo ir lėšų joms įrengti. Buvau sukaupusi šiek tiek pinigų, bet dar reikėjo maždaug 13 tūkst. eurų. Apėjau bankus bei kredito unijas. Veltui.
Už paskolą buvo prašoma įkeisti nekilnojamąjį turtą, o iš kur jį paimti, jei man tuo metu tebuvo 22 metai? Išgirdau ir siūlymų padirbėti užsienyje, tačiau man jie netiko“, – pasakojo jaunoji verslininkė.
Sunku rasti meistrių
Prieš metus „Amber“ grožio namus atidariusi G.Kasiliauskaitė netruko pajusti, kaip smarkiai prasilenkia darbdavių ir mokymo centrų interesai.
„Gerų meistrų rasti labai sunku – tokių, kurie norėtų mokytis naujų technologijų, stažuotis, investuoti į savo profesionalumą.
Reikia dar vienos kirpėjos ir jos tebeieškau.
Blogai ir tai, kad profesiniai mokymo centrai bei Darbo biržos padaliniai moko pagal pasenusias programas“, – sakė G.Kasiliauskaitė.
Prieš porą mėnesių ji gavo pasiūlymą padirbėti Lietuvos darbo biržos Šiaulių skyriuje dėstytoja, bet atsisakė jo pamačiusi mokymo programą.
„Pirmiausia paklausiau, ar ją galima iš esmės pakeisti. Nes pagal ją parengti meistrai neturės paklausos rinkoje, mat mokomi senų technologijų. Pasirodo, nevalia. Bet mokyti senų technologijų yra beprasmiška“, – paaiškino ji.
Klientai – solidžios įmonės
„Trejus metus dirbau samdomu darbuotoju vienoje Klaipėdos įmonėje. Tiek laiko pakako, kad suprasčiau, jog to nebenoriu, reikia dirbti sau, nes pats būdamas vadovas galėčiau geriau viską atlikti“, – kalbėjo 26 metų Tautvydas Gibieža.
Individualiąją įmonę „Pramoninis dažnis“ jis įkūrė 2017-ųjų kovo mėnesį. O dabar paslaugas teikia tokioms bendrovėms kaip „Pieno žvaigždės“, Raseiniuose esančiai medienos perdirbimo įmonei „Juodeliai“, „Klaipėdos kartono tarai“ bei kitoms.
„Mano klientai – gamybos įmonės. Turiu kelis verslo partnerius – remontuojame pramoninę automatinę įrangą – operatorių pultus, dažnio keitiklius, programuojamus loginius valdiklius, kompiuterius.
Gamybininkams reikia techninės priežiūros paslaugų – skubių sprendimų, susijusių su elektroniniais įrenginiais, kad jie dirbtų nesustodami“, – aiškino T.Gibieža.
Pravertė konsultacijos
Pasak T.Gibiežos, imantis savo verslo jam labiausiai reikėjo teorinės pagalbos – konsultacijų, kaip atidaryti individualiąją įmonę.
„Visiškai nežinojau, nuo ko pradėti. Tačiau gauti lėšų buvo paprasčiau. Draugas jau buvo atidaręs savo įmonę pasinaudodamas Darbo biržos subsidija – valstybės parama savai verslo idėjai įgyvendinti, tad eiti jam iš paskos buvo lengviau.
Subsidijos man reikėjo krovininiam automobiliui įsigyti. Ją pavyko gauti per porą mėnesių. 15,2 tūkst. eurų – tiek teko sumokėti už krovininį automobilį.
Jis yra svarbiausia man darbo priemonė, nes nuolat esu kelyje ir vežioju detales“, – pasakojo radviliškietis. Jis pasinaudojo ir savivaldybės parama, teikiama smulkiajam verslui, kuri padengė 50 proc. įrangos kainos, – tai siekė 3 tūkst. eurų.
Sukaupė savo lėšų
Mantas Paurys mažąją bendrovę „Rekmanta“ įsteigė prieš porą metų. Jos veiklos sritis – graviravimas bei reklamos maketavimo ir spausdinimo paslaugos.
„Sunkiausia buvo gauti pinigų investicijoms. Pinigų neįmanoma greitai užsidirbti tiek, kiek jų reikia įrenginiams. Kad bankai duotų paskolą, reikia turėti darbą ir pradinių lėšų.
Pradėjau nuo darbo „Lietuvos geležinkeliuose“, gavau kreditą, tačiau jo nepakako. Pasisekė, kad manimi patikėjo įmonė, kuri suteikė galimybę įrangą įsigyti išsimokėtinai.
Tai lazeris, kuriuo atliekamas graviravimas ant metalo bei viskozės, jis kainavo 16 tūkst. eurų. Taigi dabar jau dirbame keturiese, ir skolą jau grąžinome“, – pasakojo M.Paurys.
Jo komanda gamina įvairias verslo dovanas – graviruoja ant jų užrašus. Ir nepavydi bičiuliams, kurie pasirinko darbą užsienyje.
„Kone visi, kurie buvo emigravę, sugrįžo. Tik vienas jų užsibuvo Amerikoje. Visų jų motyvas toks pat – Lietuvoje likusi šeima.
Man teko vos keturias savaites per atostogas padirbėti svetur, todėl daugiau nebenoriu.
Manau, kad jei gimtinėje žmogus nesugeba nieko nuveikti, svetur juo labiau to nepadarys“, – samprotavo M.Paurys.
Didžiausias iššūkis – lėšų paieška
Auksė Vizbarienė
Agentūros „Versli Lietuva“ regiono atstovė
„Investicijos yra vienas svarbiausių iššūkių jauniems žmonėms, kurie nori imtis savarankiško verslo. Bankai jais nepasitiki ir neskiria paskolų verslo pradžiai. Versliam žmogui tenka suktis pačiam – dirbti ir sukaupti nors dalį lėšų.
Gerai, kad yra Darbo biržos teikiamų subsidijų, kurios skiriamos asmenims, pirmą kartą steigiantiems sau darbo vietą jų pačių įkurtose mažose įmonėse. Subsidija galima pasinaudoti iki 29 metų, o didžiausia jos suma šiuo metu sudaro 16 tūkst. eurų ir yra naudotina darbo patalpoms įrengti arba darbo priemonėms įsigyti.
Kitas variantas – ieškoti žmonių, kurie galėtų paskolinti verslo pradžiai. Neretai tai padaro artimieji ar giminės.
Be to, būtina tikėti ir savo jėgomis – įveikti psichologinį barjerą, nes aplinkiniai sumaniusius imtis savo verslo jaunuolius dažniausiai stabdo baugindami, kad tai didelė rizika.“
