Verslą Vilniuje sukūrusį pabėgėlį žiauriai erzina tik vienas dalykas

22 metų M.Ghulamas savo ateitį sieja su Vilniumi. Jis dirba virėju ir padavėju savo bei bičiulio tadžiko Sulamano įkurtoje kavinėje Vilniuje, Šermukšnių gatvėje.

M.Ghulamas visiems sako, kad Lietuvoje jo nereikia šelpti pinigais. Jis dirba, turi rankas, galvą – pats užsidirbs.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
M.Ghulamas visiems sako, kad Lietuvoje jo nereikia šelpti pinigais. Jis dirba, turi rankas, galvą – pats užsidirbs.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Rytietiškų patiekalų kavinę M.Ghulamas įkūrė su bičiuliu tadžiku Sulamanu.
Rytietiškų patiekalų kavinę M.Ghulamas įkūrė su bičiuliu tadžiku Sulamanu.
Daugiau nuotraukų (2)

Snieguolė Zalatorė, „Lietuvos rytas“

Jul 1, 2018, 3:43 PM, atnaujinta Jul 1, 2018, 3:43 PM

Nors M.Ghulamas ir kalba, ir skaito lietuviškai, jis nieko nėra girdėjęs apie po kelių dienų Vilniuje prasidėsiančią Šimtmečio dainų šventę.

Jį labiau domina futbolas ir serga jis už portugalus.

– Jūs Lietuvoje skaičiuojate jau penktus metus. Šį pavasarį atvėrė duris jūsų kavinė „Rytietiška virtuvė“, kurioje siūlote tadžikiško plovo, šviežių pyragėlių su mėsa, Kazanės kebabų ir kitų patiekalų. O kokia buvo jūsų pradžia Lietuvoje?

– Tam, kad išvykčiau iš Afganistano, teko sumokėti tarpininkams. Kurį laiką leidau Maskvoje, po to atsidūriau Lietuvoje, nes čia turėjau draugų pabėgėlių, bet jie jau išvyko iš Lietuvos.

Dabar mano draugai gyvena Švedijoje. Kartais nuvažiuoju jų aplankyti.

Iš pradžių Vilniuje man buvo labai sunku – net maniau, kad mane išsiųs atgal į Afganistaną. Tačiau Vilniuje gyvenu jau penkerius metus, kalbu lietuviškai ir turiu kavinę.

– Ar per tą laiką nebuvo minties išvykti iš Lietuvos į kitą šalį?

– Norėjau bėgti iš Lietuvos, nes čia neturėjau darbo. Iš pradžių daug laiko leidau savo kambaryje Rukloje, Pabėgėlių priėmimo centre. Ką ten dirbti? Yra tik „Norfa“.

Rukloje pradėjau mokytis lietuvių kalbos – po valandą per dieną. O po to miegodavau, nes nebūdavo ką veikti.

Ten net nebuvo interneto. Kaip yra dabar – nežinau.

– Išmokote puikiai kalbėti lietuviškai. Sunku buvo?

– Nelengva. Rukloje buvo 3 mėnesių kursai. Mokytoja kalbėjo tik rusiškai ir lietuviškai, nemokėjo angliškai.

Todėl aš nesuprasdavau, ką reiškia vienas ar kitas žodis.

Kildavo problemų netgi nuėjus į parduotuvę, nes nesusikalbėdavau.

Po to susidraugavau su lietuve. Ji kalbėdavo su manimi angliškai, aš jai atsakinėdavau lietuviškai.

– Ilgai buvote Rukloje?

– Dvejus metus. Ir visą tą laiką mokiausi lietuviškai.

Kita vertus, gal ir gerai, kad centro darbuotojai ir vietos gyventojai nemoka anglų kalbos. Jeigu jie būtų kalbėję angliškai, nebūčiau taip greitai išmokęs lietuvių kalbos.

O dabar anglų kalbą net primiršau.

– O kaip šeimos nariai? Susisiekiate?

– Turiu brolį, bet nežinau, kur jis yra – ar Kabule, ar Vokietijoje. Man atrodo, kad jis neturi feisbuko.

Mačiau brolį tik prieš penkerius metus. Jis vyresnis už mane dvejais metais.

– Lietuvoje patyrėte diskriminaciją?

– Na, taip, kaip čia pasakius... Labai nervina, kai mane vadina pabėgėliu.

Bet juk lietuviai – irgi pabėgėliai. Jie dirba Anglijoje, kitose šalyse. Tai kodėl lietuviai nedirba Vilniuje? Kodėl nedirba Kaune?

– Ar Vilnių jau galite pavadinti savo namais?

– Dvejus metus gyvenu Vilniuje ir šis miestas jau yra mano namai. Man Vilniuje visur patinka. Mėgstu Gedimino prospektą – ten viskas atrodo tikrai europietiškai.

O miegamuosiuose rajonuose – kaip Baltarusijoje.

– Kabulas ir Vilnius labai skiriasi. Turėjo būti gerokai neįprasta.

– Vilnius – mažas miestas, o Kabulas – tikras didmiestis. Žmonių ten – kokie 7 milijonai.

Kabulas man gražesnis už Vilnių, bet ne toks žalias. Be to, čia, Vilniuje, dažnai lyja.

Kabule labai daug parduotuvių. Ten viskas pigu – ir drabužiai, ir maistas.

– O žmonės skiriasi?

– Vilniuje visi dirba ir po to eina į parduotuvę pirkti alkoholio. O Kabule nėra parduotuvių, kur jo galėtum įsigyti. Aš čia niekada nepirkau ir nebandysiu gerti alkoholio.

Ir niekada nerūkiau. Nebent kartą per mėnesį su draugais parūkome kaljaną.

Mėgstu gaminti kebabus. Antradieniais kavinėje būna Kazanės kebabų. Dar mėgstu plovą ir didelius koldūnus, kurie vadinami mantais. O ypač pasiilgau „jelabi“ sausainių.

Kiaulienos niekada nevalgiau. Labai mėgstu Lietuvoje kepamas bandeles su vištiena. Man labai skanūs ir šaltibarščiai, moku juos pagaminti.

– Ar lietuviai jums geri?

– Jauni žmonės labai geri, o vyresni – ne.

Jie keistai į mane žiūri, dažnai pasiteirauja, kodėl aš čia esu, ką veikiu.

– Kiek jūsų, afganistaniečių, yra Vilniuje?

– Apie dešimt. Visi jie – pabėgėliai.

– Ar rekomenduotumėte kitiems pabėgėliams važiuoti į Lietuvą?

– Sunkus klausimas. Nereikia manyti, kad čia Vokietija, Švedija, Italija ar Prancūzija. Čia yra Lietuva, todėl pradžia bus labai sunki.

Man viskas čia patinka – kultūra, žmonės, tik atlyginimai labai maži. Tačiau man nieko netrūksta, viskas gerai. Aš visiems sakau, kad Lietuvoje manęs nereikia šelpti. Mes, atvykėliai, dirbame, turime rankas, galvas, kojas, patys užsidirbsime.

– Galvojate kada nors sugrįžti į Afganistaną?

– Taip, norėčiau grįžti, kai ten nebebus Talibano, teroristinės grupuotės „Al Qaeda“. Aišku, grįšiu.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.