5-erius metus verslaujanti šeima produktus kepiniams ima iš vietinių ūkininkų ir turi svajonę – ne uždirbti milijoną, o savo kepyklėlėje sulaukti senatvės.
Saldumynų mėgėjams šioje vietoje Utenoje nuo kvapų, reginių ir skonių gali susisukti galva. Pagyvenę užsienyje ir pasitaupę pinigų uteniškių šeima grįžo į gimtinę ir čia atidarė kepyklą bei porą kavinių.
Ir, kaip patys sako, plėstis, tapti dideliu verslu jie neketina. Jiems patinka pažinti savo pirkėjus, žinoti juos, turėti galimybę su jais pabendrauti. Vyras sako, kad jau šiandien kai kuriuos veidus jis puikiai atsimena.
„Atpažįstu tuos, kurie nuo pirmų dienų ateina. Yra tokių, kurie per savaitę bent 2-3 kartus ateina, tai mes tiesiog sveikinamės: „Sveikas, sveikas“, o ne „Laba diena“.
Žinai, ką žmonės geria, ateina kiekvieną savaitgalį, pamatai ir jau iš karto pradedi kavą daryti. Ir tada tik sulauki, ko norės prie kavos“, – apie savo klientus ir kavinės svečius pasakojo kepyklos įkūrėjas Povilas Jankauskas.
Tiesa, patys kepyklos kūrėjai yra pripažinę, kad jų gaminiai nėra labai pigūs. Pasakojo, kad viskas gaminama iš natūralių produktų, miltai imami iš malūninko, kuris juos mala vandens malūne.
„Tarkime, morkas, uogas, – jas kasdien perkame turguje. Visada pasižiūrime, ar tai yra iš Utenos rajono, ar žmogus pats jas augina. Man tai yra labai svarbu“, – sakė kepyklos įkūrėja Vaida Kazlauskaitė.
Šeimos gamintus tortus žmonės su savimi vežasi į Ispaniją ar Škotiją. Paklausti, ar tortai atlaiko tokius skrydžius, P.Jankauskas sakė, kad didelių problemų nekyla.
„Mes paprašome, kad nufotografuotų, atsiųstų, kaip jis nukeliavo, nes tikrai yra neramu. Ir viskas būna gerai. Keista, kad tortą jiems leidžia pasiimti į lėktuvą su savimi, bet nusigabena, ir gana sėkmingai“, – sakė verslininkas.
Šiandien savo verslą turinti šeima sakė niekada nesigailėjusi, kad grįžo gyventi ir dirbti į Uteną.
„Man ten buvo gerai, man ir čia yra gerai. Aš neįsivaizduoju, kad ten yra kažkoks rojus, o čia yra blogai“, – sakė moteris ir pridūrė, kad visas verslo kūrimas priklauso nuo paties žmogaus.
„Jeigu atidaręs mažą kavinukę ar kepyklėlę tu tikiesi, kad po metų galėsi pirkti naują mersedesą ir važiuoti atostogauti, kada panorėjęs, tai tada net nepradėk, nes viską matysi kaip didelį sunkumą“, – apie ryžtą kurti savo verslą kalbėjo V.Kazlauskaitė.
Šeima apie mersedesus sakė nesvajojanti, tačiau didžiausias jų noras – savo kepyklėlėje ir kavinėse sutikti žilą senatvę.
„Tikiuosi, kad įgyvendinsime šią svajonę“, – sakė P.Jankauskas.
