Grįžimas kėlė nuostabą
„Nebebuvo noro suktis tame nesibaigiančiame voverės rate“, – taip gyvenimo posūkio priežastį įvardija Asta. Ji neslepia, kad šeimos apsisprendimas sugrįžti ne vieną pažįstamą privertė iš nuostabos kraipyti galvas, nes tiek moteris, tiek jos vyras Airijoje turėjo įkūrę sėkmingai veikiančius verslus. Asta šypsosi: papildomu impulsu pokyčiams galbūt tapo ir antros dukters gimimas – įvykis, privertęs vėl pamąstyti apie tai, kur toliau nukreipti savo energiją.
Airijoje lietuvė su savo drauge vadovavo nuosavai kavinukei, o Ivo buvo įsteigęs sodininkystes paslaugas teikiančią įmonę. Abu prisipažįsta pradėję „nuo nulio“, nė vienas neturėjo išsilavinimo verslo ar vadybos srityje. Abu svečioje šalyje patys domėjosi visomis sąlygomis, skolinosi pinigų pradžiai ir triūsė nenuilsdami, be atostogų ir dažnai aukodami laisvadienius tol, kol verslai sustiprėjo.
Nors grįžusi į Lietuvą Asta ir svarstė apie galimybę dirbti samdoma darbuotoja, nuėjusi į porą pokalbių visgi šios minties atsisakė. „Vienur buvau nemaloniai nustebinta, mano akimis, arogantiško požiūrio į potencialų darbuotoją, kitu atveju supratau, kad siūlomo atlyginimo paprasčiausiai nepakaks šeimos poreikiams, nors darbas ir būtų buvęs artimas širdžiai“, – atvirai sako Asta.
Apsilankė „Be involved“ seminare
Pora ėmė austi nuosavo verslo planus. Įsigytoje močiutės sodyboje kilo mintis įrengti svečių namus su paslaugomis ir pramogomis vaikams bei visai šeimai, tačiau net parašius verslo planą bei gavus paskolą lengvatinėmis sąlygomis paaiškėjo, kad teks apsišarvuoti kantrybe – procesas užtruks.
Tuomet dalį energijos nukreipė kitur – užveisė 1 ha ploto riešutyną, ėmė generuoti mažos kavinukės idėją, ieškojo naujų žinių, kurias galėtų panaudoti versle. Jų sėmėsi ir tarptautinio projekto „Pasiruošęs verslui!" organizuotame „Be involved“ seminare Jelgavoje, į kurį vyko drauge su Klaipėdos mokslo ir technologijų parko atstovais. „Pats esu latvis, tad buvo nuoširdžiai įdomu pasiklausyti savo tautiečių sėkmės istorijų, įsitikinti, kad žmonės sugeba nepalūžti net ir užgriuvus nesėkmėms versle, ieško sprendimų“, – kalbėjo Ivo.
Poros įsitikinimu, dalintis savo idėjomis, palyginti savąją istoriją su kitų patirtimis, gauti konstruktyvios kritikos, įkvėpimo – verslui tai gyvybiškai svarbu: „Sukaupus tam tikros patirties gali pradėti atrodyti, kad viską jau puikiai žinai, tačiau stokodamas atvirumo, noro pažinti ir mokytis naujų dalykų rizikuoji sustoti vietoje, praleisti pro akis išties reikšmingus dalykus. Suprantame, kad svarbu neužsibūti komforto zonoje ir stengiamės nuolat judėti į priekį“.
Įvairiapusį požiūrį Asta stengiasi išlaikyti ir ruošdamasi kavinukės „Amam“ atidarymui Gargždų miesto centre. „Man labai svarbu „perleisti per save“ naują verslą – tik viską galutinai sustygavusi ateityje galbūt galėsiu tam tikras pareigas patikėti ir kitiems žmonėms. Visgi vien virti skanią kavą ar vaišinti pyragėliais svečius – man to per maža. Esu baigusi žurnalistikos studijas ir nors gyvenimo su šia profesija nesusiejau, bendravimas su kitais žmonėmis, jo kokybė man yra labai svarbūs dalykai. Tikiuosi, kad pavyks sukurti daugiau nei kavinę – erdvę, kurioje mobilieji telefonai bus padėti į šoną, kur nestigs įdomių pokalbių, kur ilgainiui galbūt išsivystys ir socialinis verslas“, – dalijosi savo vizija Asta.
Galimybių – daugiau nei manome
Ar egzistuoja verslumo „genas“, ar visgi jo išmokstama? Pora neturi vieno atsakymo, mat aplinkoje nestinga verslu užsiimančių artimųjų – gyvų pavyzdžių, liudijančių apie tokio pasirinkimo pliusus ir minusus. Ne mažiau iškalbingos ir pažįstamų istorijos, kai tariamai saugus užutėkis biure išmainomas į nuosavo verslo riziką, kai tenka stačia galva nerti į visiškai naują sritį ir įgyti naujų kompetencijų. „Nekalbu apie situacijas, kai kažkieno jau sukurtas verslas pateikiamas „ant lėkštutės“. Kitu atveju tenka tiesiog pasiraitoti rankoves, išdrįsti imtis dalykų, kurie kartais atrodo beprotiškai sudėtingi. Visgi kažkaip įveiki tas kliūtis ir – žiūrėk – jau kitus kone galėtum pakonsultuoti!”, – juokiasi Asta.
Nors neslepia, kad minant kai kurių įstaigų slenksčius teko patirti sustabarėjusio požiūrio apraiškų, pora stengiasi neinvestuoti savo energijos į tai, kas negatyvu. Verčiau neslėpdami nuoširdaus dėkingumo kalba apie tuos, kurie juos palaikė ir drąsino – teigia sulaukę įvairių organizacijų pagalbos, būta ne vieną valandą trukusių konsultacijų verslo klausimais „gyvai“ ir internetu, prigludus prie kompiuterio ekrano.
„Itin svarbu sau pačiam neuždėti štampo, jog gyvenime turi ribotus pasirinkimus. Viskas yra įmanoma ir įveikiama, jei tik turi gerą idėją ir ryžto paversti ją tikrove. Galbūt patys ne visuomet suvokiame, kad turime išties puikias sąlygas kurti tokią ateitį, kokios norime“, – kalba verslininkai.
