Kokybė ir ilgaamžiškumas. Štai dvi priežastys, kurios garsias, modernias įmones paskatina atsigręžti į savo amatą puikiai įvaldžiusius žmones.
Viena tokių įmonių yra danų kapitalo bendrovė „d line Production“, įsikūrusi Kaišiadoryse. Pagrindiniai jos gaminiai – tai vonios aksesuarai ir rankenos durims, atsiveriančioms į kuo įvairiausių pasaulio pastatų patalpas.
Svarbių užsakovų per aštuonerius darbo metus prikaupė ir Radviliškio rajone, Baisogaloje besidarbuojanti nedidukė įmonė „Poliravimo meistrai“. Jos darbuotojai poliruoja detales ir automobiliams, ir muzikos instrumentams, ir daugybę kitokias.
Pasirinko Kaišiadoris
Pasak „d line Production“ vadovo Lietuvoje Jeppe Boockas Jensenas, įmonės istorija prasidėjo maždaug prieš pusšimtį metų, kai meistrai pagamino rankenas vieno Danijos universiteto durims. Ir tęsiasi iki šiol. Jų dizainą sukūręs danų architektas Knud Holscher taip pat tebedirba įmonėje, nors yra sulaukęs solidaus amžiaus.
Tai išskirtiniai gaminiai – rankenos yra patikimos ir tarnauja ne mažiau 20 metų. Todėl jos yra sumontuotos ypatingose vietose, pavyzdžiui, agurko formą primenančiame Londono dangoraižyje „Swiss Re“, Kopenhagos oro uoste bei viešbutyje „SAS Royal“, Honkongo policijos nuovadoje. Jomis atidaromus durys garsiuosiuose Niujorko „Via 57 West“ apartamentuose – pastate, pelniusiame ne vieną apdovanojimą už architektūrinį sprendimą.
„Nedaug turime klientų, bet visi jie yra solidūs. Daugybėje šalių firminių „Apple“ parduotuvių duryse yra įmontuotos mūsų pagamintos rankenos, ir ne bet kur, o Lietuvoje “, – sakė J.B.Jensenas.
Jo rūpesčiu Kaišiadoryse „d line“ įmonė buvo atidaryta 2000-aisiais, iš kurios gaminiai siunčiami ten, kur nurodo prekybos koordinatoriai, besidarbuojantys Singapūre, Dubajuje, Briuselyje, Kopenhagoje bei kitur.
Idėjos – dizainerio
Vienas naujausių dizainerio K.Holscher darbų – neįgaliesiems skirta vonios kambario kolekciją. Tai lengvai valdomi porankiai, drėgmei atsparios dušo kėdutės ir kiti gaminiai, kurie jau vien pagal savo paskirtį privalo būti saugūs bei kokybiški.
Užtat K.Holscher bei kitų įmonės dizainerių eskizai pirmiausia pasiekia „d line“ inžinierius Kaišiadoryse. Lietuvoje įkurtoje įmonėje daroma viskas – kuriamos konstrukcijos, produktai testuojami, sertifikuojami, galop – gaminami.
„Planuojame ir gamybos kiekius – atliekame rinkos tyrimus, pavyzdžiui, aiškinamės, kaip konkretus gaminys būtų perkamas Anglijoje, kaip – Skandinavijos šalyse bei kitur. Paprastai pirmaisiais metais jo pagaminama apie 2 tūkst., o vėliau, jei dizainas pasiteisina ir pardavimas yra geras, tuomet metinis tiražas pakyla iki 5 tūkst. ar dar aukščiau“, – sakė „d line“ konstruktorius Alius Jakušovas.
Vis dėlto Lietuvoje nėra tokios parduotuvės, kur būtų galima įsigyti „d line“ gaminių. Įmonė dirba eksportui, o pagrindiniai užsakovai yra architektai, projektuojantys komercinės ar kitokios paskirties pastatus.
Tačiau norėdami maždaug 100 eurų kainuojančio durų rankenų komplekto – o tai 4-10 kartų brangiau, nei kainuoja įprastinis – lietuviai galėtų sukarti kelią į Vokietiją ar Skandinaviją. Mat jose yra specializuotų prekybos centrų, kuriems jų tiekiama.
Palygino su „Ferrari“
„d line“ rankenos, kaip ir vonios aksesuarai – rankšluosčių laikikliai, kabyklos, muilinės bei kiti – gaminamos kone taip pat, kaip tai buvo daroma prieš pusšimtį metų. Taigi kiekviena detalė yra šlifuojama, virinama, poliruojama rankomis, kurių kiekviena judesys privalo būti tikslus.
Įrenginiai paprastai reikalingi pirminiame gamybos etape – nerūdijančio plieno vamzdžiams ar kitokiam metalui supjaustyti bei išlankstyti.
„Taigi mes esame lyg „Ferrari“ automobilių gamintojai, neįmanoma lygintis su „Volkswagen“, – šyptelėjo „d line“ gamybos vadovas Vygintas Kulėša.
Ant rankų šioje įmonėje nešiojami ir suvirintojai. Jų yra pora, ir abu – aukščiausios klasės specialistai. Pasak V.Kulėšos, nuo jų įgūdžių priklauso siūlių kokybė, tad labai svarbu, kad suvirinat komponentus į vientisą gaminį meistrų rankos nesudrebėtų.
Pasitaiko ir itin specifinių užsakymų, pavyzdžiui, besioksiduojančių – natūraliai pasendinamų rankenų iš žalvario, kurių prireikė klientams iš Tolimųjų Rytų bei Jungtinių Arabų Emyratų.
Meistrams teko gaminti žalvarines rankenas iš pilnavidurio strypo prabangiai parduotuvei „Apple“, esančiai Rytuose, kurių kiekviena svėrė po 20 kilogramų. Bene pats keisčiausias užsakymas buvo milžiniškos piramidės formos durų rankenos, kurias gaminusiems meistrams teko gerokai pavargti.
Senieji užsakovai – vertybė
Radviliškio rajone, Baisogaloje veikianti įmonė „Poliravimo meistrai“ taip pat įtiko užsieniečiams.
„Dirbame aštuonerius metus, tad pažįstame ir sėkmės, ir sunkumų skonį“, – pratarė bendrovės steigėjas ir vadovas Egidijus Jedinkus, kuriam šiemet teko ištverti didelio projekto netektį – garsaus drabužių ir prekių namams parduotuvių tinklo Anglijoje „išdavystę“.
„Mes pernai dirbome su šiuo tinklu, taigi buvome išlaikę egzaminą – poliravome jam detales drabužių kabykloms.
Nuo sausio šiemet turėjo startuoti naujas darbų etapas, pasirengėme jam. Tačiau staiga atsivijo žinia, kad šis tinklas Kinijoje įsigijo jau nupoliruotą metalą, kuris kainavo gerokai pigiau, nees buvo ir prastesnės kokybės“, – nuoskauda pasidalino E.Jedinkus.
Šis iš rankų išslydęs užsakymas jam kainavo ypač daug nervų bei tris darbo vietas. Ir jei ne senieji klientai ir patikimi ryšiai, likusiems įmonės darbuotojams taip pat būtų tekę išsivaikščioti.
Nuolatiniai, nors ir smulkūs užsakymai dabar „Poliravimo meistrus“ pasiekia per įvairias įmones, kurios, anot E.Jedinkaus, ir palaiko įmonės gyvybę.
Tenka mokytis patiems
„Teikiame tik paslaugą – šlifuojame, poliruojame metalo detales ir grąžiname užsakovui.
Lietuvoje nėra daugiau tokių įmonių, kurios teiktų vien tik paslaugą – esame reikalingi“, – sakė E.Jedinkus.
Jis pats ir dar keli meistrai šlifuoja bei chromuoja detales rankšluosčių gamintojams, poliruoja nerūdijančio plieno lankstus jachtų kėdutėms, kurias gamintojai parduoda skandinavams. Karts nuo karto meistrą pasiekia pianinams skirtų pedalų siunta iš Danijos, kuriuos jis profesionaliai apdoroja.
Dar vienas patikimas darbdavys – Kaune įsikūrusiai danų kapitalo įmonė, kurios užsakymu poliruojami vamzdynų sujungimo lankai.
„Bendradarbiaujame jau aštuonerius metus, bet paslaugos kainos padidinti negalime. Esą, turėtume investuoti į įrenginius ir atpiginti darbo jėgą. Bet nėra galimybės automatizuoti mažų detalių poliravimo – tai įmanoma padaryti tik rankomis, – aiškino E.Jedinkus. – Kita vertus, mūsų atlikti darbai nenusėda Lietuvoje, poliruotos detalės yra eksportuojamos. Jei pakeltume kainas, taptume nekonkurencingi“.
Anot pašnekovo, jis planuoja nors kiek praplėsti veiklą – imtis virinimo darbų, taigi ir minimalios gamybos. „Suvirinti kabyklą daug kas moka, bet nemoka jos nupoliruoti. O mes tokiu atveju atliktume viską“, – užsiminė jis.
Ne tik murzių darbas
„Nenusimanantiems atrodo, kad poliravimas tėra murzių darbas: daug dulkių, triukšmo. Nes tai mechaninis detalių apdirbimas, naudojant abrazyvines šlifavimo juostas bei aštrius šepečius. Tačiau šiam amatui reikia daug žinių bei įgūdžių, o poliravimo specialistų niekas nė nerengia“, – sakė E.Jedinkus.
Jis pats tokiame nišiniame versle atsidūrė išmokęs amato Vokietijoje, kur ketverius metus darbavosi “Müller Motorcycle“ įmonėje. Nedideliame jos ceche buvo poliruojamos tiuning detalės „Harley-Davidson“ motociklams, ir Egidijus – buvęs autoremontininkas, išmoko tai daryti.
„Namo grįžau dėl savo šeimos. Išvažiuodamas iš Vokietijos nusipirkau stakles, kuriomis „BMW“ gamyklos užsakymu buvo poliruojami apvadai, montuojami palei automobilių duris bei stogą“, – pasakojo baisogalietis.
Taip jau susiklostė, kad 2010-aisiais, grįžusį iš Vokietijos solidžios įmonės atstovams jį rekomendavo bičiulis iš Baisogalos, restauruojantis senoviškus motociklus.
„Taigi dirbau, įsikūręs garaže. Buvo: atvažiuoja pas mane kostiumuoti vyrai iš Kauno ir išlipa kieme tiesiai balą. Jutau, kaip jie pasibaisėjo. Bet kai per kelias minutes nublizginau jų atsivežtą lankelį, apstulbo iš nuostabos. Ir štai jau aštuoneri metai, kaip dirbu su jais“, – į praeitį grįžtelėjo E.Jedinkus.
Vis dėlto, kad ir kaip sunku, jis nenorėtų savo verslo iškleisti į samdomo darbuotojo kėdę.
„Būna, pervargstu – nebekenčiu to poliravimo, nebenoriu dirbti. Bet netrukus imu galvoti, kaip gerai, kad galiu dirbti sau. Kita vertus, kelis užsakovus pasilikęs vienas be nervų algą užsidirbti. Bet gal ir gerai, kad tenka pasistengti dėl kitų žmonių“, – pratarė jis.
