Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
A.Valatkaitė tikra, kad pedagogo profesija jai suteikė galimybę šiame gyvenime daug ką išmėginti.
„Susikūriau erdvę, kurioje galiu daryti ką noriu. Esu kovotoja. Man įdomu laimėti“, – sakė 46 metų pedagogė, Vilniuje su kolege Lilija įkūrusi vaikų darželį „Educado“.
Nesutinka su išankstinėmis nuostatomis
„Kartais pas mus ateina vaikas, kuris nepritapo kitur, apie kurį sakė, kad jis lipo sienomis, kad iš jo nieko neišeis. Aš netikiu tokiais dalykais, labai tikiu vaiku, noriu kovoti dėl jo.
Nepažįstu vaikų, kurie iš prigimties būtų blogi, išdykę. Taip nebūna. Būna suaugusių, kurie neieško šaknies, o nušienauja stiebus, lapus, manydami, kad taip ir bus gerai. Auganti asmenybė niekada nėra patogi“, – apie savo kasdienybę pasakojo A.Valatkaitė.
Kaip sakė Astos kolegė ir verslo partnerė Lilija, Asta apdovanota ypatingu vaiko pajautimu.
„Negaliu nematyti prigimtinių mažo žmogaus galimybių. Tai vaikai, o ne statistiniai vienetai. Ir viskas. Jokios paslapties“, – trumpai atsakė ji.
Pedagogė neretai girdi, kaip tėvai apie savo vaikus skuba pasakyti, kad jie nešoka, nedainuoja. A.Valatkaitė su tuo kategoriškai nesutinka.
„Yra nedainuojančių tėčių ir mamų, o tokių vaikų nėra. Ir jei žiūrėsime iš tokios pozicijos, tai tie vaikai ir dainuos. Jei vaikas sėdės kampe ir žiūrės, nieko gero nenutiks. Mokytojas turi būti tas žmogus, kuris šiek tiek pastumia.
Įsivaizduokite, kaip jaučiasi tėvai, kuriems iki tol sakė, kad jų vaikas kažkoks ne toks, išgirdę, kad jų atžala labai stipri, valinga, tik reikia sugalvoti, kaip tą valią išnaudoti, kaip sūnų ar dukrą sutaikyti su aplinka, su kuria jie susipyko dėl tokio požiūrio“, – paprastas, bet neprastas tiesas atskleidė Asta.
Ji pabrėžė, kad esmė – tai elementarus pasitikėjimas vaiku. Svarbu ne saugoti jį, o skatinti.
„Sakyti vaikui: „Būk atsargus“, yra patogu. Nepatogu yra sakyti: „Eik, aš tau padėsiu“. Nepatogu, bet veiksminga. Jis eina, tau galbūt iš nerimo plaukai žyla, bet vaikas mokosi. Pamenu, kaip su penkiamečiais šešiamečiais važinėjome Gedimino prospektu paspirtukais. Praeiviai sakė pastabas. Tačiau taip užauga drąsūs žmonės“, – pasakojo A.Valatkaitė.
Visatos suteiktas ženklas
Asta dažnai sulaukia vaikų klausimų dėl žemo ūgio. Ji niekada neišsisukinėja ir atsako.
„Tai man niekada nebuvo problema, dažnai juokauju apie tai, turiu daug atsakymų vaikams šia tema. Be to, kai svarstai, kas yra dvimetis, labai svarbu pabūti jo ūgio.
Esu linksmas žmogus, vyras sako, kad su manimi niekada nebūna liūdna“, – šypsojosi pedagogė.
Ji tikra, kad žmogus, dirbantis su vaikais, turi būti suradęs vidinę harmoniją, antraip pedagogika – ne jam.
„Turi turėti ugnies viduje. Tiesiog turi mylėti žmones, toleruoti jų skirtumus, suprasti, kad ne visko išmokysi. Skambi frazė, bet tu keiti kito žmogaus gyvenimo kryptį, bet ji teisinga. Gero mokytojo ši profesija nepaleidžia. Kažkas Visatoje paliko jam tokį įspaudą“, – sakė Asta.
Kadaise išleidusi dvi pradinukų kartas, dabar ji pasidomi, kaip sekasi jiems suaugus.
„Mano vyras – olandas, tad dažnai būnu Olandijoje, ten sutikau savo buvusią mokinę. Ji man be sustojimo pasakojo apie save. Vėliau ji man parašė, kad labai norėjo, kad ja didžiuočiausi. Aš ja didžiuojuosi“, – šypsodamasi kalbėjo Asta.
Apsisprendė būdama penkerių
Būdama penkerių A.Valatkaitė nusprendė tapsianti mokytoja, šis noras neišgaravo iki pat dvyliktos klasės.
„Nepamenu priežasties, kodėl taip nusprendžiau. Mažai lankiau darželį, nes vaikystėje daug sirgau. Toks noras gimė ne dėl aplinkos poveikio, mano tėvai, kiti artimieji nebuvo mokytojai.
Anksti pradėjau skaityti, gal todėl save mačiau kaip mokytoją“, – svarstė A.Valatkaitė.
Visa giminė žinojo apie Astos sprendimą, tačiau ne visi palaikė jį. Tarkim, tėtis buvo prieš.
„Jis dirbo vadovaujamąjį darbą. Tuomet buvo populiariau studijuoti ekonomiką. Pedagogika nebuvo ir tuomet siekiamybė. Tėtis – inžinierius, jis žiūrėjo pragmatiškai – norėjo, kad rinkčiausi tiksliuosius mokslus, finansus“, – pasakojo A.Valatkaitė.
Vaikystėje Asta lankė dailės mokyklą, tėčiui patrauklesnė atrodė netgi vizija, kad duktė rinktųsi Dailės akademiją.
Nors A.Valatkaitė dailininke netapo, dabar labai praverčia dailės istorijos, estetikos, piešimo įgūdžiai.
Pasirinko pedagogikos studijas
Tėčiui ji nepakluso. Baigusi mokyklą įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą – pradinių klasių mokytojo su muzikos mokytojo kvalifikacija studijų programą.
Tiesa, trečiame kurse Asta suprato ne ten pataikiusi – jai buvo neįdomu mokytis.
„Kai kartais supranti žinantis daugiau nei dėstytojas, pasidaro nebeįdomu. Buvau gera studentė, nemaištavau, tačiau norėjau daugiau. Juolab tuomet, 1995-aisiais, vėrėsi pasaulis, buvo rengiama daug seminarų“, – sakė A.Valatkaitė.
Tiesa, netrukus ji suprato, kad studijos ir realus pedagoginis darbas – skirtingi dalykai. Dirbti su vaikais yra įdomu.
Mokytoja ji tapo dar būdama studentė. Tai buvo VPU eksperimentinė universitetinė mokykla, vėliau pakeitusi pavadinimą į Simono Daukanto.
„Tuomet atsirado iššūkių ir nuotykių. Toje mokykloje visi džiaugėsi tuo, ką daro, niekas netikrino mokytojų. Dabar daug kalbama apie suomišką ugdymą, o universitetinėje mokykloje dar tuomet buvo taikomas būtent toks ugdymas“, – pasakojo A.Valatkaitė.
Tiesa, tuomet greta džiaugsmo jai teko patirti ir nemalonų dalyką. Mokytoja, kurią ji pakeitė, taikė griežtus ugdymo metodus, prie to buvo pripratę ir tėvai.
„Jiems nepatiko ta mano laisvė, kūryba, tai, kad mokytoja piešia vaikų sąsiuviniuose. Tėvų susirinkime viena mama atsistojo, atsuko man nugarą ir su kitais tėvais pradėjo tartis, kaip mane išmes iš darbo. Kaip aš po to verkiau.
Tiesa, laikui bėgant požiūris pasikeitė ir po metų man padėkojo. Reikia laiko, kad pažintum žmogų. Negalima skubėti ir teisti kito, kol neperpratai“, – pasakojo A.Valatkaitė.
Pakeitė veiklos kryptį
Simono Daukanto progimnazijoje ji dirbo aštuonerius metus – išleido dvi kartas pradinukų. Tuo pat metu ir pati mokėsi – įgijo anglų kalbos mokytojos diplomą, gilinosi į mokyklinio teatro subtilybes.
A.Valatkaitė buvo nuklydusi ir į verslą, dirbo eksporto vadybininke.
„Atėjo dar vienas etapas. Pritrūko iššūkių – įkūrėme mokyklėlę“, – sakė Asta.
Tai buvo šeštadieninio ugdymo įstaiga. Tad darbo dienomis ji dirbo, kaip pati šypsodamasi sakė, su ratlankiais ir padangomis, o šeštadieniais – su vaikais.
Ilgainiui pedagoginė veikla peržengė savaitgalio sienas ir Asta su Lilija skubėjo pagelbėti dirbantiems tėvams – paimdavo vaikus po pamokų, padėdavo jiems ruošti pamokas, veždavo juos į baseiną, būrelius.
Kai rinka padiktavo kitokį poreikį – gausėjo privačių darželių, verslo partnerės pačios ėmėsi šios veiklos. Ar jos kada „Educado“ išaugins iki dvylikametės bendrojo ugdymo mokyklos? Asta su Lilija šypsojosi apie tai kol kas negalvojančios.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt.
